 |
| renasphoto.com |
Pirmąsias dienas smalsiai dairėmės aplinkui, ieškojom savo gatvelių, savo parduotuvių, savo žaidimų aikštelių. Būstas nebuvo nei labai švarus, nei labai tvarkingas, teko šiek tiek pasidėlioti viską savaip. Vietovė buvo tirštai apgyvendinta turkų. Vienintelis pliusas - labai skanūs ir nebrangūs kebabai ir geras susisiekimas su centru. Pamažu išsitraukėm dviračius, pradėjome tyrinėti kiek tolimesnes gatveles, šalia esančius rajonus. Pradėjome skaityti laikraščius, o juose ieškotis darbo skelbimų. Aš skaičiau atsivežtas knygas ir džiaugiausi pagaliau turėdama laisvo laiko. Tokia būsena, lyg įkritus į kažkokį tarpą - nei tikru turistu jautiesi, nei tikru gyventoju. Ir kartais net nežinai ką čia atsibudus veikti. Gerai, kad buvau nusiteikusi ir žinojau, kad pradžioje reikės suvaldyti tą norą kažkur bėgti, kažko imtis, kuo greičiau kažką daryti. Svarbiausia - mokėti mėgautis kiekviena diena ir žinoti, kad užtruks, kol nauja vieta, naujas miestas tave priims. Turi jam atsiduoti be įtampos, be skubėjimo, turi mėgautis pačiu įsikūrimo procesu, mėgautis kasdien pateikiamais naujais įspūdžiais. Nes juk po kažkiek laiko bėgsi kartu su minia į metro, į darbą, į darželį vaiko atsiimt, namo vakarienės ruošt. Galvoju, kad tokios permainos ir duodamos žmonėms tam, kad jie sustotų, pagalvotų, pergalvotų daugelį dalykų iš visai kitos perspektyvos. Juk negali staigiai paimti ir iš lietuviško vilnietiško gyvenimo būdo staiga peršokti į berlynietišką. Ne, tam reikėjo visų metų.
Po dviejų savaičių buvimo Berlyne prisiregistravome, po mėnesio jau buvau susiradusi darbelį, kuris padėjo išsimaitinti (už būstą juk buvo sumokėta į priekį) ir parūpino visai šeimai medicininių išlaidų draudimą. Gavau socialinio draudimo numerį, mokesčių klasę ir susitvarkėm visus kitus biurokratinius formalumus. Po keturių mėnesių mano vyras susirado apmokamą praktikos vietą įmonėje, kuri dar po pusės metų priėmė jį į darbą su normaliu kontraktu. Po trijų mėnesių persikraustėme į kitą laikiną būstą, o dar po trijų susiradome dviejų kambarių būstą norimame Prenzlauerberg rajone ir dabar čia jau galime gyventi kaip norime ir kiek norime. Praėjus pusei metų nuo atvykimo sūnus gavo vietą šalia esančiame darželyje ir dabar jau ten turi draugų, lipdo primityvius vokiškus sakinius ir be vargo bendrauja su vaikais. Transporto sistemą jau puikiai pažįstame, skiriame vieną Berlyno rajoną nuo kito, o dviračiu jau dažnai nardome be jokio žemėlapio. Išmokome gyventi be automobilio, kaip ir daugelis berlyniečių. Jau turime mėgstamą piceriją, indų restoraną, parką, žaidimų aikštelę, mėgstamiausią alaus rūšį ir kelis draugus. Važiuodama metro jau nebesidairau į šalis, bet ramiai skaitau. Padedu turistams surasti norimus objektus. Vokiškai jau galiu ir anekdotą papasakoti.
Kai iš lietuviškų perspektyvų pagalvoji, metai gyvenimo prabėga labai greitai ir dažniausiai mažai skiriasi nuo buvusiųjų. Kai išvyksti, metai išsitempia, praranda normalius laiko kontūrus, kiekviena diena turi savo intrigą. Reziumuojant pasakysiu, kad metai nebuvo lengvi, bet be galo įdomūs. Ir tik dabar supratau kiek daug aš per juos išmokau. Dabar galėčiau net konsultacijas teikti visiems, norintiems apsigyventi Berlyne:)
Pagrindiniai dalykai, kuriuos dabar greitomis galėčiau patarti būsimiems emigrantams į Vokietijos sostinę:
1. turėkite pinigų bent jau trims mėnesiams arba dar geriau - pajamų šaltinį Lietuvoje, nes įsikūrimas ir darbo paieškos užtrunka;
2. išmokite vokiečių kalbą, nebent esate kietas IT specialistas ar didžiai vertinamas siauros srities inžinierius, kuriuos darbo rinka graibsto ir be kalbos pagrindų;
3. susiraskite iš anksto laikiną būstą ir tarkitės, kad galėtumėte jame prisiregistruoti, nes be registracijos negalėsite judėti toliau;
4. sugalvokite, kokį savo hobį lavinsite ar pomėgius tenkinsite, kol neturėsite darbo;
5. išsiugdykite toleranciją - be jos Berlyne neišgyvensite;
6. atminkite, į Berlyną žmonės važiuoja gyventi, o ne užsidirbti. Jei norite didesnės algos ir biurgeriško patogaus gyvenimo - maukit iš karto į Vokietijos pietus arba į vakarus.
