Bet čia noriu papasakoti apie senas kapines ir kaip mes radome
vaikų žaidimų aikštelę jose. Matyt mane, kaip ir kiekvieną
lietuvį lapkričio pirmą dieną pradeda šaukti vėlės ir kojos
nori nenori neša kapų link, nesvarbu kur bebūčiau. Šiandien
prisiminiau, kad kaskart važiuodama pro Prenzlauerberge, visai
netoli Alexanderplatz įsikūrusias senas kapines, pagalvodavau, kad
vieną dieną reikės čia ateiti ir apžiūrėti visas tas virš
sienos iškilusias kolonas, bokštelius, kryžius. Paskui vieną
gražią rudens dieną vaiko darželio auklėtojas papasakojo, kad su
vaikais apsilankė įdomioje žaidimų aikštelėje Leisepark,
esančioje tose pačiose Marijos ir Nikolajaus kapinėse. Skambėjo
makabriškai, bet šiandien nusprendžiau, kad tai pats tas ko reikia
Vėlinių pasivaikščiojimui su vaiku.
Įėjus pro pagrindinius vartus apėmė ramybė, kaip visuomet
būna įžengus į medžiais apaugusias ir vijoklių užgrobtas
mirusiųjų valdas. Prie Frydrichshaino parko esančios Šv. Marijos
ir Šv. Nikolajaus kapinės įkurtos prieš du šimtus metus ir jau
pusė amžiaus kaip čia niekas nebelaidoja. Sako, dabar visai
neseniai Berlyno Senatas vėl suteikė teisę laidoti artimuosius
šeimos kapuose. Saulė šviečia, lapai šiugžda, šiltas vėjas
glosto skruostus ir šokdina nuo didžiulių medžių palengva
krentančius lapus, kurie čia pat paslepia senus ir daug regėjusius
paminklus, takelius, ant žemės gulinčius nešvarumus. Lieka
kryžiai, kolonos, kur ne kur stovintys seni suoleliai ir geltonas
lapų kilimas. Nebebaisūs jokie praeities šešėliai, priešingai,
jie netgi sukuria visą dabarties grožį. Prieiname šeimyninius
kapus – didingas sienas su išrašytomis pavardėmis. Kur ne kur
stovi skulptūra, kažkur užpieštas grafiti, suklypęs, bet
naudojamas suoliukas, aprūdijusi tvora. Šiandien Vėlinės, bet
nematau nei vienos žvakutės. Gėlėmis papuoštas vos vienas kitas
kapas. Sutikome nedaug žmonių, vos keli turistai ir gal tik prie
keturių kapų sėdintys artimieji. Įtariu, kad ne per Vėlines čia,
vos dvi tramvajaus stotelės nuo Aleksandro aikštės esančiame
parke, netgi galima pasimėgauti visiška vienatve.
Į Leisepark iš kapinių nepakliūnam, nes vartai užrakinti.
Reikia paeiti gatve ir įeiti pro kitapus parko esančius vartus.
Miškas laukinis, apžėlęs, bet pastatyti keli tvarkingi suoleliai.
Mūsų penkiametis nubėga karstytis – jis čia jau buvęs. Aš
dairausi smalsiai ir kiek atsargiai, nes vis dar viskas neįprasta.
Už kito krūmo pamatau iš rąstų padarytas laipynes, šalia
krykštauja besisupantys vaikai, smėliadėžės jau užkaltos
lentomis. Ir tada čia pat, prie vaikų sūpynių pamatau praeito
amžiaus paminklus. Kiek toliau po krūmu – dar kelis, už eglių
prie sienos – keli antkapiai su dar nenusitrynusiomis pavardėmis.
Už supynių – netgi mauzoliejus. Tačiau jokių kapų ribų, jokių
puošmenų, tik miške kur ne kur išmėtyti antkapiai. Paskui vėl
keli suoleliai, ant kurių įsitaisę mamos su kava ir vėžimėliais.
Ir vėl smėlio dėžė ir laipynė mažiesiems. Vaikai semia ir mėto
lapus, krykštauja ir gainiojasi vienas kitą su iš šakų
pasigamintais šautuvais. Ir iš tiesų, galvoju, kam mirusiems toks
didelis miškas. Argi jiems gaila juo pasidalinti su miesto vaikais,
kuriems kiekvienas miško lopinėlis – prabanga? Ar negali gyvieji
ir mirusieji draugiškai sugyventi vienoje vietoje? Juolab, kad vaikų
parkas įrengtas labai natūraliai, sūpynės ir laipiojimo
įrenginiai mediniai ir organiškai priderinti prie aplinkos, o
suoliukai taip ir traukia įsikurti su knyga ir kava.
Ir vis tik suprantu, kad tai įmanoma tik Berlyne...
Taigi, jei norėsite atsipūsti su vaikais, Leisepark adresas -
Heinrich-Roller štrasė. Iš jos pėsčiomis galite nužingsniuoti
iki Park Friedrichshain – ten rasite gražų parką su išpuoselėta
pieva, gražiu Pasakų fontanu su skulptūromis, kavine, birgartenu, tvenkinuku su
alkanomis antimis gulbėmis ir dar keliomis, jau labiau
sukultūrintomis vaikų žaidimų aikštelėmis. Ir minia gyvų žmonių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą