Ką pamatyti Berlyne per vieną dieną

Vasaros sezonui prasidėjus, sulaukiu svečių ir klausimų ką vis tik reiktų aplankyti Berlyne. Kad nereiktų jiems visiems sudarinėti atskirų maršrutų, nusprendžiau visus svarbiausius Berlyno lankytinus objektus sudėti į vienos dienos intensyvią programą. Pagalvojau, kad ji galbūt pravers ir keliaujantiems toliau į Europą, juk vienos dienos stotelė Berlyne yra pakeliui daugeliui.

Berlynas yra išbarstytas miestas - čia nėra vieno senamiesčio, pagrindinės rotušės, bažnyčios ir pagrindinės aikštės. Čia istorija išsibarsčiusi po visą miestą, o įdomesni kampeliai net užkišti toliau nuo turistinių maršrutų. Todėl iš karto rekomenduoju nusipirkti visos dienos transporto bilietą už 6,50 eur ir galėsite drąsiai naudotis traukiniais, metro, tramvajais ir autobusais A ir B zonoje.

Hackische markt, renasphoto nuotr.
Taigi pradedam gana anksti, kokią 9 val nuo puodelio kavos Hackescher Markt stotelėje. Aplink ją išsibarstę daug kavinių, tikrai rasite kur ramiai prisėsti. Po kofeino dozės nueiname apžiūrėti kiemų, sekdami nuoroda  (Hackeschen Höfe). tai didžiausias uždarų kiemų rajonas Berlyne su vietinių dizainerių parduotuvėmis, k
avinėmis, naktiniais klubais. Vienas kiemas yra paliktas autentiškas ir nerenovuotas, purvinas ir išpaišytas, tad šiek tiek Berlyno atmosferos jau pajusite nuo pat ryto. Jei turite noro apsipirkti ir ieškote įdomesnių drabužių nei HM ar CA, teks čia sugrįžti sekančią dieną.

Muziejų sala
Apibėgus kiemus, apie 10 val einame pro Monbijou parką, pro tiltą per Šprė upę į Muziejų salą, kuri įtraukta į UNESCO sąrašus ir kurioje smagu net ir neinant į visus penkerius čia esančius didžiulius muziejus. Tiek muziejų aplankyti būtų per daug net ir dviem dienom, bet man visada atrodė, kad aplankyti bent vieną muziejų bet kokiame mieste yra būtina. Aš rekomenduoju kelias valandas skirti Pergamono muziejui (vienas turtingiausių architektūros muziejų), kuris turi atsivežęs tikrus Ištaro Babilono vartus ir tikrą Mileto koloną arba Egipto muziejui, kuris turi žymųjį Nefertitės biustą, daugybę egiptietiškų lobių ir autentiškų pergamentų.

Berliner Dom
Vidurdienį, kai šiek tiek esate jau nusivarę nuo kojų, o galva pilna įspūdžių, rekomenduoju išsitiesti prie visai netoli esančio Berliner Dom pievelės. pasėdim penkiolika minučių, sugriaužiam iš rankinės ištrauktą obuolį, pasigrožim didžiausia Berlyno bažnyčia ir protestantų centru Vokietijoje ir einam vidun. Kas turi daug jėgų, mėgsta lipti laiptais ir dievina fotografuoti panoramas, gali užlipti į bokštą.

Svarbu būtų iki pusės dviejų išeiti lauk ir paėjėti dešimt minučių pro Neptūno fontaną ir St Marienkirche iki Aleksandro aikštės - buvusio Rytų Berlyno centro. Ten nusiperkam currywurst (dešrelė su kario padažuyra vienas iš Berlyno atributų) iš daugelio po aikštę zujančių  prekiautojų su skėčiais ir sukišę kojas į didįjį fontaną, valgom ir bandom atgauti jėgas. Norintiems šopingo, rekomenduojamas Alexa centras arba Kaufhof (kažkada greitai turėtų čia atsidaryti ir pigus britų tinklas Primark), bet tai jau paliekam kitai dienai. Tada aikštėje apžiūrim žymųjį Pasaulio laikrodį, kuris, mano manymu, visai neįspūdingas, nufotografuojame žymųjį televizijos bokštą, kuris, beje Berlyne puikiai tarnauja kaip orientyras šiek tiek nuklydus, ir einame į traukinių stotį, kur sėdame į S5 arba S7 ir pavažiuojame dvi stoteles iki Ostbahnhof.

Ugne Now foto
Ten prasidės kelionė palei likusią Berlyno sieną, kitaip pavadinta didžiausia galerija po atviru dangum - East side gallery. Jei laikysitės mano plano, prie sienos turėtumėte atsirasti kokią trečią dienos. Prireiks nemažai kadrų, kol išfotografuosit visus 1,3 km besitęsiančią sieną su 106 menininkų darbais. Bet kelionės pabaigoje jūsų laukia pievelė palei upę ir smagus pasėdėjimas ir pasižvalgymas į anapus upės esantį Kreuzberg rajoną. Jūs nusipelnėte pirmojo bokalo ar butelio alaus!

Galerijos pabaigoje esančioje Warschauer stotelėje apie ketvirtą valandą įlipame į U1 ir dairydamiesi važiuojame iki Hallesches Tor ir pėdiname žymiąja Friedrich gatve iki Check point Charlie - žymiausio perėjos tarp rytų ir vakarų Berlyno, punkto. Ir dabar ten stovi amerikiečių kareiviai, tik dabar jau galima fotografuotis su jais, galima gauti suvenyrinį antspaudą, leidžiantį praeiti sieną ir smagiai pasijuokti iš visai nejuokingos Berlyno istorijos. Man tai šiek tiek panašu į norą nusifotografuoti dujų kameroje, nors ir seniai nebeveikiančioje. Bet šalia esantis muziejus yra labai geras ir išsamus ir talpina visą padalinto Berlyno istoriją. Pastovintiems ant kojų rekomenduoju. Arba pasirinkti kitą dieną vietoj šopingo.

Lipame į tą stiklinį kupolą virš Reichstago pastato
Na, bet jei neinate į muziejų, praeikite tolyn Friedrich gatve, galite stabtelti po dešine esančiame Gendarmiemarkt aikštėje ir pasijusti lyg Romoje. Toliau einame iki Unter de Linder gatvės, pasukite į dešinę ir kokią pusę šešių turėtumėte atsidurti prie Branderburgo vartų. Nusifotografuojame, apsidairome ir einame link Reichstago, į kurį reikėtų užsiregistruoti internetu prieš savaitę. Lipame į modernų kupolą, apžiūrim miesto panoramą, grožimės vaizdais. Jau septynios, o mums dar liko daug ką pamatyti. Išėję grįžtame prie žymiųjų Berlyno vartų ir dabar jau einame į kairę nuo jų link memorialo 6 mln nužudytų žydų atminti. Tai ne šiaip skulptūra, prie kurios reiktų nusilenkti ar padėti gėlių. Tai 2711 įvairaus aukščio granito luitų labirintas, kurie sukuria nejaukią ir sukrečiančią atmosferą. Fotografuoti neverta, geriau pabandyti pajusti vidumi, ką architektas norėjo pasakyti.

Potsdamo aikštė
Na ir pagaliau, jei esame labai greiti ir patogiai apsiavę, pasiekiame Potsdamo aikštę, kurioje nustemba ne tik modernios architektūros gerbėjai. Visai plynoje vietoje per dešimt metų buvo pastatytas tuo metu vienas moderniausių pastatų kompleksų Europoje. Pati aikštė uždengta Japonų architekto kupolu, kuris keičia spalvas ir padėtį. Rekomenduoju pasikelti į šalia esančio Sony centro apžvalgos aikštelę ir ten esančiame bare stebint saulėlydį virš Berlyno, išgerti taurę putojančio vyno. Tada sėsti į autobusą Nr 200 ir sugrįžti į Aleksandro aikštę, pakeliui dairantis ko dar nepamatėte. Tada sėdam į bet kokį tramvajų, pavažiuojame dvi stoteles iki Hackische kiemų, kur pradėjome dieną ir kur galima gauti skanią vakarienę kiekvieno skoniui ir kiekvieno kišenei. Arba sėdam į U2 ir važiuojame į Prenzlauerberg rajoną (Eberswalder stotelė), kur daugybėje restoranų vakarieniauja vietiniai gyventojai.

Netilpo į dieną apsilankymas Vakarų Berlyno centre, vadinamame Zoo dėl šalia esančio Zoologijos sodo ir taip pavadintos stoties. Reiktų užeiti į Gedachnis kirche, kuri po renovacijos bus atidaryta tik rudeniop, pažiūrėti aplink esančią didelę statybų aikštelę, kur statomas didžiulis centras Bikini Berlin, apeiti parduotuves ar pažiūrėti į Kurfurstendamm gatvėje esančias prabangesnių parduotuvių vitrinas. Zoologijos sodas taip pat vertas dėmesio, nes gražiai įrengtas, turtingas gyventojais ir kompaktiškas. Bet tai - jau antros dienos programa. Nebent visai vakare nuo Aleksandro aikštės galite sėsti į 100 maršruto autobusą ir apžvelgti Zoo pro autobuso langą nebevarginant kojų.

Aišku, visus mano išvardintus objektus galima sukeisti vietomis, galima visai išbraukti, galima pakeisti kitais. O galima visą dieną prasėdėti sumerkus kojas į fontaną ar pragulėti parke gurkšnojant alų ir klausantis gatvės muzikantų, galima stebėti žmones ir fotografuoti grafičius, o Berlyną apžiūrėti plaukiant kruizu Šprė upe ar pro autobuso langus. Galima taupyti dieną jėgas ir sutemus leistis į naktinio Berlyno vieteles. Šis miestas priima visokiausius turistus ir visi čia jaučiasi jaukiai. Čia nėra privalomų objektų, tik rekomenduotini. Čia įprasta sakyti, kad turi atrasti savąjį Berlyną. Tad galit šiuos patarimus čia pat ir pamiršti.






Gegužės 1-oji Berlyne

renasphoto .com nuotraukos
Nors ir pavėluotai, bet mintyse vis grįžtu į tą visuotinę Darbo žmonių šventę, kuri vokiečiams, bent jau Berlyne, nėra tik dar vienas laisvadienis sodo darbams nudirbti ar namams apsikuopti, bet tikra šventė. O gal vokiečiai, būdama darbščiausia Europos tauta, iš tiesų taip myli darbą ir laiko save pavyzdiniais darbo žmonėmis, kurie nusipelnė pašvęsti. O gal tiesiog ši diena sutampa su Berlyną kasmet užklumpančiu pavasariu, kai švęsti gyvenimą nereikia jokios ypatingos progos.

Gegužės pirmąją šeimų su vaikais buvo nusėti visi parkai, kai kurie vaikų muziejai atvėrė nemokamai savo duris. Mieste vyko daugybė švenčių, net teatralizuota viduramžių šventė, Ostbahnhof vyko didžiulis Blusturgis, o pagrindinėje 17 Juni gatvė buvo skirta vaikams. Tą dieną savo pažiūras demonstravo radikaliai nusiteikę jaunuoliai, kiti jungėsi į demonstraciją prieš juos. Bet didžiausia, masiškiausia, garsiausia šventė su didžiausia maisto pasiūla  jau 11 kartą vyko Kreuzberg rajone ir vadinosi "Myfest". Pradinis užmojis buvo suorganizuoti šventę vietiniam, radikalistiniais išpuoliais ir maištaujančia dvasia pasižyminčiam jaunimui. Bet po kelerių metų šventė tapo traukos vieta visam Berlyno jaunimui.
renasphoto.com

Nepaisant užtvertų transportui gatvių, žmonių srautas jomis plūdo toks, kad po keliolikos minučių pasigailėjome išvažiavę su vaikišku vežimėliu. Tiesa, jau metro supratome, kad tai visai nepanašu į renginį šeimoms, bet paskui nusiraminome, kai pamatėme, kad mūsų mažajam (2,5 m) sunkiosios muzikos kurtinantis garsas visai netrukdė smalsiai dairytis. O pažiūrėti ir man buvo į ką. Įdomiausia, aišku, žiūrėti į žmones. Į tiek daug laisvų žmonių vienoje vietoje. Kur daug žmonių, ten daug stiliaus.  Mados studentai turėtų čia ką patyrinėti. Bet Berlyno gatvės mada verta atskirų įrašų.

renasphoto.com
Šventė buvo išsidėsčiusi keturiose penkiose didelėse gatvėse, įrėmintose įvairiausio plauko prekiautojų maistu ir gėrimais bei keliolikos scenų su pusiau profesionaliais ir profesionaliais atlikėjais iš daugelio Europos šalių. Kiekvienas galėjo surasti savo muzikos stilių ir savo mėgstamą atlikėją. Vos atitolus nuo vienos scenos ir apsidžiaugus, kad vėl galima susikalbėti, atsklisdavo muzikos garsai iš gretimos. Ir taip - be galo, be krašto, metras po metro, kilometras po kilometro.

renasphoto.com
Taigi - jei reiktų trumpai apibūdinti Myfest, tai būtų - jauni, laisvi ir atsipalaidavę žmonės, muzika, kalnai šiukšlių, apsisioti medžiai, šimtai rūšių maisto ir alaus, pardavinėjamų čia pat gatvėje kartais be jokių higienos normų. Čia pat buvo kepamos dešros, čia pat plikomis rankomis į blynus vyniojamos daržovės ar iš namų atsineštu šaukštu į indus dedamas kuskusas. Kadangi daugiausiai prekeivių buvo vietiniai turkų gyventojai, tai vaizdas buvo dar egzotiškesnis. Bet niekas dėl to nesuko sau galvos - čia pat viskas buvo nuplaunama alumi ar energetiniais gėrimais ir vėl panyrama į muzikos ir žmonių garsus.

renasphoto.com
Mačiau girtų, mačiau ne vietoj sisiojančių, mačiau besibučiuojančių ir įsilinksminusių, bet nemačiau besimušančių. O tai labiausiai keista, kai tiek žmonių ir alkoholio sugrūsta į kiekvieną kvadratinį metrą. Policijos mačiau irgi daug, bet jie nuobodžiavo ir smagiai apkalbinėjo kolegas. Ar rekomenduočiau renginį turistams? Be jokios abejonės. Bet tik tiems, kuriems turizmas nesisieja su viešbučių ir restoranų žvaigždutėmis ir pagrindinėmis apsipirkimo gatvėmis ir kurie nebijo pažvelgti į tikrą, nenugludintą ir nepagražintą vietinių žmonių šventę, yra atviri naujiems įspūdžiams ir pažintims.