Visas sienas į orą - Berlyno pavyzdys

Sekmadienio vakarą

Šį savaitgalį Berlyne buvo jaučiama tokia šventinė nuotaika, kokios miestas seniai nepamena. Sekmadienio vakarą mieste buvo tokios minios žmonių, kokių nesutraukia joks Oktoberfest, joks maratonas, jokios Berlinalės žvaigždės, joks gėjų paradas, joks Naujų metų šventimas, jokie kiti įprasti Berlynui renginiai.  Na, gal futbolininkų pergalė pasaulio čempionate šią vasarą apėmė miestą panašia euforija. Tačiau net ir tada nebuvo tiek žmonių gatvėse. Miesto centre buvo užtvertos beveik visos gatvės, saugumo sumetimais uždarytas metro, S-banas. Pasigailėjo tie, kurie išvažiavo su mašina, autobusais, nebuvo lengva net ir dviratininkams.

Bornholmer str.

Visą šventinį savaitgalį renginys vijo renginį, nesuskaičiuojamos parodos, koncertai, instaliacijos, net vakarėliai klubuose laisvės tema. Didžiausias renginys - prie Brandenburgo vartų su Peter Gabriel, Udo Linderberg ir žymiuoju Paul Kalkbrenner. Siena nepamiršta. Pilni laikraščiai istorijų, prisiminimų, nelaimingų nutikimų, dokumentika perpildyta televizija, pademostruoti visi filmai apie Berlyną. Siena buvo įsirėžusi daugelio žmonių gyvenimuose ir mintyse.

Nors siena griuvo prieš 25 erius metus, ji vis dar čia, Berlyne. Jos visai niekas nenori pamiršti. Ją vis dar nori matyti turistai, nori fotografuotis prie jos  ir kitų DDR- inių atributų, jos gabalai guli viešbučiuose, restoranuose, jos gabaliukų vis dar galima nusipirkti suvenyrų kioskuose. Prie checkpoint Charlie amerikonai ir kiniečiai vis dar fotografuojasi su kareiviais. Jiems linksma, kai gauna štempelį užrašų knygutėje, kad jiems leidžiama įvažiuoti į vakarų sektorių. Jie vaikštinėja po DDR muziejų ir stebisi, kaip egzotiškai gyveno tie rytiečiai, kokias primityvias skalbimo mašinas naudojo, kaip neskoningai rengdavosi.

Ši sienos griuvimo šventė yra ne jiems. Ne turistams, kurie turbūt nesipirešintų nusifotografuoti prie tikros sienos ir su tikrai policininkais. Oho, kokios puikios būtų nuotraukos feisbukui. Iš tiesų ši šventė skirta tiems, kuriuos sienos griuvimas išlaisvino. Berlyniečiams, Vokiečiams. Mums. Lenkams, čekams, latviams ir visiems kitiems dabar vadinamosios naujosios Europos nariams. 

Ši šventė yra pirmiausiai man. 

Balionai prie Brandenburgo vartų

Prieš 25 erius metus rudenį buvau Berlyne ir mačiau ją tikrą, neišpaišytą. Mačiau pasieniečius, mačiau šunis, mačiau spygliuotą vielą, klausiausi šiurpių istorijų apie šaudomus bėglius. Tuo metu jau buvome spėję šiek tiek įkvėpti laisvės oro, bet dar nebuvome atsikratę uniformuotų rusų baimės. Neprisimenu, ar fotografavausi prie sienos. Turbūt ne. Gal todėl, kad draugas perspėjo to nedaryti, o gal dėl to, kad pirmąkart atsivėręs užsienis siūlė įdomesnius vaizdus nei kalėjimo siena. Tąkart niekas nežinojo, kad siena grius vos po dviejų savaičių mums išvažiavus ir istoriniai procesai taps nebevaldomi Gorbačiovo, kuris dar ir vakar nuo senatvės drebančiu balsu Berlyne pareiškė, kad pasaulis nesupranta Rusijos ir nuostabių Putino idėjų. Velniop juos ir jų naujas sienas.

Nenoriu fotografuotis prie sienos ir dabar. Nemanau, kad kaliniai, išėję į laisvę, stengiasi fotografuoti kalėjimo vartus. Net ir po daugelio metų. Daugelis vokiečių nori pamiršti sieną, bet ji vis dar yra, vis dar skiria vieną tautą į dvi dalis. Net ir dabar jie vienas kito susipažinę klausia ar jis rytietis, ar vakarietis. Lyg tai viską pasakytų apie žmogų. Tai pasako tik tiek, kad sienų taip lengvai nenugriausi.

Bet kas jau kas, o šis miestas moka švęsti. Traukinių streikas gal ir sukliudė daliai turistų atvykti, gal miesto gatvėmis vietoj planuotų dviejų milijonų turistų vaikštinėjo šiek tiek mažiau. Bet džiugino tai, kad vietiniai labai aktyviai dalyvavo renginiuose. Iš tiesų, tai buvo Berlyno šventė, berlyniečių šventė. Septyni tūkstančiai baltų šviečiančių balionų driekėsi 15 kilometrų per visą miesto centrą, taikiai ir vaizdžiai žymėdami sienos ribas. Kiekvienas galėjo prisiminti ,kur jis pirmąkart perėjo sieną, parodyti tą vietą vaikams, tėvams, giminėms iš kitų, ne tokią audringą praeitį turėjusių miestų. 

Kai sekmadienį vakare, skambant Bethovenui, jie pakilo į orą, simboliškai vėl panaikindami sieną, kai danguje skleidėsi fejerverkai, žmonės vėl braukė ašaras, kėlė putojančio vyno taures ir glebėsčiavosi. Šaukė "Mauer muss weg" (šalin sieną). Kaip ir tąkart, prieš 25 erius metus. Nepamirštama naktis buvo anuomet. Nepamirštama iš šių metų lapkričio devintoji.

Atsigaivinti Baltijos jūroje

Kai Berlynas įkaista, savaitgaliais po jį vaikštinėja tik turistai. Su kepurėmis, su skėčiais nuo saulės, su laikraščiais ant galvos apžiūrinėja betonines miesto įžymybes, o pavargę įsitaiso medžių šešėlyje viename iš Berlyno parkų. Vietiniai tuo metu plaukioja atviruose baseinuose, drybso prie miesto ežerų ar klausosi muzikos kokiame šešėliuotame turistams neprieinamame kieme. Kas turi mašinas,  išsivažinėja po sodus, miestą supančius ežerus.

Nors ir neturi automobilio (net 45 proc Berlyno gyventojų jo neturi), įmanoma dienelei nulėkti prie jūros paklausyti žuvėdrų ir įkvėpti jūros kvapo, įsivaizduoti, kad anapus vandenų ne Švedija, bet Danija, o šiaurės rytų kryptimi žvelgiant galima pasiųsti linkėjimus namiškiams. Lengviausia ir pigiausia įveikti tuos 250 kilometrų galima su Deutsche Bahn Wochenendticket (savaitgalio bilietas). Su 44 eurus kainuojančiu bilietu regioniniais traukiniais (tie, kurie pažymėti raidėmis RE) visą dieną gali važinėtis iki penkių žmonių. Tad, jei randate gerą kompaniją, dienos kelionė jums kainuos visai nedaug.

Nusprendžiam išbandyti Warnemünde express - traukinį, važiuojantį iki prie Baltijos jūros įsikūrusio miestelio stoties, nuo kurio tik kelios stotelės iki pliažo. Nepaisant to, kad tai yra vienas mėgstamiausių berlyniečių dienos išvykos krypčių, šis traukinys važinėja paskutinį sezoną. Paskui pasiekti artimiausią pliažą bus galima traukiniu iki Rostoko.

Pusę devynių ryte įsigrūdam į perpildytą traukinį ir tuoj suprantu, kad svajonės ramiai įsitaisyti su knyga prie lango ir nusnausti punktelį  nupučiamos pro atvirą langą. Džiaugiamės trečiame vagone radę vietos ant laiptelių. Patogiai važiuojant, tos dvi su trupučiu valandos tikrai neprailgtų, bet kietas laiptelis jau po pusvalandžio pradeda spausti sėdynę. Dairausi, bet pro langus slenka lietuviškas peizažas, tik kaimiečių namai ne mediniai, o mūriniai, o ir gyvulių bandos laukuose didesnės laksto. Pagaliau privažiuojam Rostock, kur šiaip reiktų išlipti, bet čia žymusis Warnemünde express, tad važiuojam iki galo. Tada dar kelias stoteles reikia pavažiuoti su S1, dar kelias - su autobusu. Bilietukų pirkti nereikia, nes galioja tas pats DB bilietas.

Nuo autobuso stotelės pliažas čia pat, tad dar prieš vidurdienį įsitaisome prie pat jūros ir mėgaujamės gaivuma. Galime išsinuomoti būdelę, kaina valandai - 2,5 eur, visai dienai - 10 eur. Jei pamiršai sumuštinius, galima nusipirkti keptą ar virtą dešrą su bandele - 2 eur, arba butelį šalto alaus - 2,5 eur , ledų - nuo 1 eur. Promenadoje pilna restoranų, galima ir normaliai pavalgyti. Čeburekų pliaže niekas nenešioja. Rėkauja tik žuvėdros - tokios didelės ir riebios, kaip vištos ant ilgų kojų. Jos kaip mat prisistato prie valgančių žmonių.

Pliažas kaip ir bendras, bet čia daugiau plikų, nei apsirengusių. Taip ir nesuprantu, ar čia mes į nerašytą nudistų pliažą pataikėm, ar beveik visi vokiečiai - nudistai. Bet tai netrikdo džiaugtis vėsiu jūros vandeniu, statyti smėlio pilis, rinkti akmenėlius ir žvelgti į horizonte zujančius didžiulius keleivinius keltus iš Švedijos, Danijos. Po šešių valandų pliaže susiruošiam namo. Traukinys vėl pilnas pavargusių nuo poilsio žmonių, po ilgos gaivios dienos grįžtančių į karštą miesto vakarą…

Neišvengiamas futbolas

     Vokiečiai ruošiasi išprotėjimui. Aišku, kad dėl futbolo. Skaičiavo dienas, dabar jau tik valandas iki Pasaulio futbolo čempionato pradžios. Keista stebėti, kaip jie su jauduliu laukia prasidedant didžiausio šios vasaros įvykio, kai daugybę vakarų bus galima gerti alų nevaržant savo emocijų ir išreiškiant meilę savo šaliai.

Ledai su Vokietijos vėliava karštomis dienomis labai paklausūs

      

Nepaisant to, kad Berlyne visi barai rodys futbolą, siūlomos ir kelios specialios stebėjimo vietos. Masiškiausias varžybų žiūrėjimas turbūt vyks prie Brandenburgo vartų įrengtoje fanų mylioje. Tiesa, ten bus transliuojamos tik tos varžybos, kur žais Vokietijos rinktinė ir visi finaliniai žaidimai. Prieš varžybas ir per pertraukas gros apšildančios grupės, liesis alus, čirškės dešros, kvepės spragėsiais. Pagrindinio ekrano dydis - 60 kvadratinių metrų, gatvėje bus išdėstyti dar šeši mažesni ekranai, kad pamatyti vokiečių įvarčius galėtų visi 220 000 sėdinčių žiūrovų ir dar dvigubai tiek stovinčių. Virš tūkstančio sėdimų vietų įrengta ir Vašingtono aikštėje prie Hauptbahnhof. Dar balandžio mėnesį Vokietijos vyriausybė priėmė įstatymo sušvelninimą, kad pasaulio futbolo čempionato metu būtų galima triukšmauti lauke ir po vidurnakčio, todėl fanų emocijų siautėjimo niekas nesustabdys.

    

Kas nenori stumdytis su turistais, turi nusižiūrėję savas jaukias vieteles. Kiekviename rajone futbolas bus transliuojamas ir kavinėse, ir atvirose aikštėse, ir stadionuose, ir pliažuose. Va čia tai skamba visa smagiai - įsitaisyti šezlonge su Kapirinjos taure ir stebėti šėlstančių vokietukų emocijas… Jei norėtumėte išsinuomoti ekraną privačiai šventei iki liepos vidurio, susidurtumėte su rimtais sunkumais, nes jie visi kur nors jau rodys futbolą. O jei norėsite per ateinantį mėnesį ramiai pavakarieniauti Berlyne, pirma pažiūrėkite, ar tą dieną nežaidžia Vokietijos rinktinė.

Taigi svarbiausia - nesėdėti užsidarius namie, būti kartu su bendraminčiais, parodyti, už kurią komandą sergi. Niekeno nestebina visur tampomos Vokietijos vėliavos - čia vėliava priklauso piliečiams, o ne valdžiai, tad jie gali daryti su ja ką išmano. Tiesa, demonstruoti lojalumą ne Vokietijos rinktinei kai kuriuose buvusio Rytų Berlyno rajonuose nerekomenduočiau, bet centre tikrai bus pilna ir futbolo kitatikių, ir tolerancijos jiems. Juk Berlyne ne tik svečiuojasi, bet ir gyvena daugybė užsieniečių.

Prekybininkai nesnaudžia

     

Jau dabar klesti ir futbolo atributikos pardavimai - kaipgi be jos. Vyriškus vokiečių rinktinės marškinėlius gali nusipirkti ir už 40 eurų (Adidas), ir už 5 (Lidl). Sergi už prancūzus ar italus - prašau jų spalvų marškinėliai. Išradingieji prekybininkai pardavinėja ne tik vėliavas, apyrankes ar kepurėles. Su mėgstamos šalies spalvomis gali nusipirkti ir apatines kelnaites, ir kojines, ir net sukneles ar skrybėles.  Didieji supermarketai jau senai už didesnius pirkinius prideda lipdukų su futbolininkų nuotraukomis. Juos gali rinkti, klijuoti į specialų sąsiuvinį. O kur dar akcijos - pirk du, kamuolys dovanų. Pirk tris ir gausi kelis.. Net jei visiškai nedomina futbolas, jo neįmanoma išvengti - apyrankės įdėtos prie vaikiškų sausainių, po jogurto indeliais slepiasi lipdukai, po šokoladu - vėliavėlės, ant bandelių ir dešrelių atspausti futbolo kamuoliai. Jų pilna ir ant traškučių, saldainių, šokoladų ir net ant specialiai tai progai išleisto tualetinio popieriaus. Ledų skyriuje - vokiški ledai, o prie kasų įkyriai brukami Vokietijos vėliavos formos ir spalvų Haribo guminukai. 

     

10 priežasčių, kodėl Berlynas yra cool

Egzistuoja šimtai knygų ir tūkstančiai patarimų žurnaluose ir interneto puslapiuose, šimtai tūkstančių sakinių, bandančių apibūdinti Berlyno traukos fenomeną. Šį kartą man patiko JAV interneto laikraštyje Huffington Post išvardintos priežastys, kodėl Berlynas vis tik yra cool miestas. Papildau jas savais komentarais.

1. Berlyne yra daug parkų. Pritariu, parkų čia yra visokių ir visiems - pradedant pačiame miesto centre esančiu didžiausiu Europos miesto parku Tiergarten, kuriame jaukų kampelį gamtoje ras bet kokių pomėgių ir amžiaus grupių žmonės (yra net ir nudistų zona). Yra daug mažesnių, ramių parkų, kurias mėgsta šeimos su vaikais, kaip mūsų mėgstamas Bürgerpark Pankow rajone. Yra parkų, kuriuose galima grilinti. Yra jaunimo mėgstamų parkų, kaip Görlitzpark, kur galima daryti beveik viską. Yra Mauerparkas, kuriame kiekvieną sekmadienį vyksta kone muzikos festivaliai ir kuriame dažnai pritrūksta pievos patiesaliukui padėti. Ir yra Tempelhof, bet apie jį - visas skirsnis žemiau.

Koncertas Mauerparke

2. Ežerai, kanalai ir daugybė vandens. Turistams siūlyčiau praplaukti laivu Šprė upe ir kanalais ir pažvelgti į miestą nuo upės pusės. O paskui su alučiu prisėsti pakrantėje ir stebėti kitus turistus. Vasarą visos Berlyno pakrantės pievos nusėstos turistų ir vietinių - nebijokit, čia visur galima sėdėti ant žolės ir gerti alų ir joks piktas policininkas jūsų neišvaikys ir baudos neparašys. Nereikia pamiršti ir ežerų, supančių miestą iš visų pusių. Prie daugelio jų vasarą veikia maudyklos, o Wannsee pliažas buvo žymus ir prieš šimtą metų, ir šaltojo karo laikais. Tuo metų rytų Berlyno gyventojai mėgavosi švariu Müggelsee vandeniu.

3. Naktinis gyvenimas. Čia jau aš nedaug ką galiu iš savo patirties pridurti, nes naktinis gyvenimas prasideda tik nuo vidurnakčio. Tiek, kad smagu, kad jis vyksta, kad naktį tiek daug žmonių mieste, kad anksti ryte metro sutinki daugiau grįžtančių klubinėtojų, nei ankstyvų piliečių. Gausybė klubų, geri DJ, tarptautinės muzikos grupės, alternatyvi muzika ir menai, ir visiškai laisva atmosfera - štai už ką mėgsta Berlyno naktinį gyvenimą jaunimas iš viso pasaulio. 

4.Nebrangus ir skanus maistas. Tikra tiesa, čia net greitasis maistas, kaip Doner, Falafel ar vietnamietiška makaronų porcija labai skanus, net picos išsinešimui nebrangios ir skanios. Indiškame, korėjietiškame ar tailandietiškame restorane galima skaniai pavalgyti už dešimt eurų (taupantiems dar ir vienam gėrimui tiek užteks). Čia taip pat yra ir Michelin žvaigždutėmis pažymėtų restoranų, ir tokių, kur dirba žymūs virėjai, o vakarienės kaina tik prasideda nuo 100 eur. Yra Tamsos restoranas, yra daugybė vegetariškų, veganiškų, ekologiškų užeigų. Žodžiu - maisto pasirinkimas visiems skoniams ir visoms piniginėms. 

Tempelhofer parkas

5. Laisvės jausmas Tempelhofe. 370 hektarų uždaryto oro uosto teritorija pačiame miesto centre su laukine pieva ir lygiais asfaltuotais keliais. Daryk, ką nori - skrisk, lėk, važiuok dviračiu, riedučiais, riedlente, longbordu, leisk aitvarus, pūsk burbulus, kepk mėsą, gerk vyną, grok, šok, švęsk gimtadienius, renk festivalius. Berlyniečiai taip pamilę savo lauką, kad prieš savaitę vykusiame referendume nutarė neatiduoti jo jokiems plėšriems statybininkams, nepaisant to, kad butų mieste katastrofiškai trūksta. 

Spreepark

6. Surasti apleistų vietų. Visiems apgriuvusių ir paslaptingų vietų ieškotojams Berlynas turi ką pasiūlyti. Čia, ypač rytinėje pusėje gausu apleistų pastatų, stočių, bunkerių ir net apleistas Spreepark - pramogų parkas su senomis sovietinėmis karuselėmis ir aprūdijusiu apžvalgos ratu. Neturintiems laiko yra organizuojamos ekskursijos. 

Ši siena tuoj taps meno kūriniu

7. Tarptautinė meno scena. Čia viena iš priežasčių, kodėl aš taip mylių Berlyną. Šimtai galerijų ir tūkstančiai meno erdvių, žymiausių kūrėjų parodos, alternatyvaus meno scenos, festivaliai, jau nekalbant apie nepakartojamą streetart. Trumpai būtų galima apibūdinti - menas už kiekvieno kampo ir kiekvieno skoniui. 

8. Legalus alkoholio vartojimas viešai. Apie tai jau užsiminiau ankščiau, tačiau reikia paminėti, kad tai džiugina ne tik lietuvaičius, bet ir amerikonus. Jiems irgi draudžiama tėvynėje gurkšnoti alų viešoje vietoje. Berlyno viešajame transporte vėlai penktadienį alų iš butelio gurkšnos turbūt kas trečias keleivis, nors tai ir neleistina. Bet Berlyne į daug ką ir policija pažiūri pro pirštus. Atrodytų, turėtų gatvėse v
oliotis daugybė girtuoklių, bet taip nėra. Gal todėl, kad dalis ir baigia vakarą su tuo vienu alaus buteliu. Tai daugiau laisvės, nei alkoholio vartojimo išraiška. O girtuoklių čia nei mažiau, nei daugiau, nei kituose dideliuose miestuose.

9. Dviračiai, kiek tik akys užmato. Išplėtoti dviračių takai ir nepigus visuomeninis transportas vis daugiau žmonių verčia pasirinkti keliones dviračiu. O kad dažnai tai yra greičiau, nei važiuoti su automobiliu, žino kiekvienas centre gyvenantis berlynietis. Egzistuoja ir išplėtota dviračių kultūra - vairuotojai praleidžia, pėstieji nelipa ant dviračių takų, dviratininkai nesistumdo, o laikosi tvarkos. Egzistuoja ir dviračių mados - kuo senesnis, kuo keistesnis, tuo madingesnis. 

10. Visi geria Club Mate. Nežinau, ar šį punktą tikrai buvo būtina įrašyti į dešimtuką ir ar tai tikrai rimta priežastis mėgti Berlyną, bet galiu patvirtinti, kad šį matės arbata prisotintą limonadą geria daugelis rytais, po pietų ir naktimis. Tai savotiško skonio energetinis gėrimas, kurį pamėgę, daugelis pajunta "priklausomybę". Ir ne tik klubinėtojai, bet ir pensininkai, jaunos mamos, tėčiai, ofisų darbuotojai, menininkai. Įdomu tik, ar jį parduoda nepilnamečiams? Bavarijoje gaminamas gėrimas šitokio populiarumo sulaukė tik Berlyne ir yra parduodamas beveik ant "kiekvieno kampo". Ir tapęs berlynietiško stiliuko atributu.

Legendiniai Rolling Stones vėl Berlyne

Rolling stones fanai prieš dvi dienas išgirdo stulbinančią naujieną - mylima grupė paskelbė į šių metų turne "14 on fire" įtraukianti du Vokietijos miestus. Vienas jų turo koncertų birželio 10 dieną vyks Berlyne, kitas - birželio 19 dieną - Diuseldorfe. Bilietais pradedama prekiauti rytoj, jų kainos - nuo 100 iki 300 eur. Kas nori stovėti netoli scenos, turės mokėti apie 250 eur, o už VIP vietas teks pakloti ir 600 eur. Legendinės grupės fanų Vokietijoje yra tiek daug, kad pigesni bilietai, panašu, ištirps labai greitai. 

Berlyne Rolling Stones koncertuos Waldbiūne atviroje scenoje. Tai viena jaukiausių open air koncertų erdvių Berlyne, talpinanti apie 20 000 žiūrovų. Rolling stones čia jau grojo. Tada, prieš 49 metus, kai jų koncerto laukimas prilygo isterijai, o pats koncertas baigėsi didelėmis riaušėmis ir suniokota arena. Su daugiau nei šimtu sužeistų žmonių, tiek pat suimtųjų, taip sulaužyta arenos įranga, kad dar metus po to niekas negalėjo ten groti, šis koncertas įėjo į istoriją kaip vienas skandalingiausių Berlyne. Tą 1965-ųjų rugsėjo vakarą niekas nežino kaip viskas prasidėjo ir kodėl koncertui net neįpusėjus fanai pradėjo laužyti suolus, griauti stulpus ir kitaip siautėti. Muzikantai taip pat išsigando įsiaudrinusių fanų ir nuo scenos pasišalino kiek ankščiau, tuo sukeldami dar didesnį jų įsiūtį. Nors policijos buvo nemažai, situacijos jie nesugebėjo kontroliuoti ir arena buvo visiškai nusiaubta. Po to net buvo pradėta diskutuoti apie griaunamąjį Rolling stone muzikos pobūdį. Tačiau po 17 metų toje pačioje Waldbiūneje vykęs koncertas praėjo taikiai.

Paskutinįkart Berlyne grupė koncertavo prieš 8 metus Olympia stadione. Prieš 6 metus grupės nariai dalyvavo Berlinalėje, pristatant M.Scorsese filmą "Shine a light". O dabar vėl sugrįžta su tikru koncertu. Tikėkimės, kad riaušės šįkart vyks tik prie bilietų kasų, siekiant gauti išsvajotą bilietuką į neabejotinai garsiausią  metų koncertą. 

Grupės, kuri per savo gyvavimo karjerą pardavė virš 200 mln. albumų.

Bilietų rytoj galite bandyti ieškoti čia: http://www.eventim.de/the-rolling-stones-Tickets.html

Žydų muziejus Berlyne - šiurpoka patirtis

žvangantys veidai

Pilkas, niūrus, aidintis, slegiantis, šiurpą keliantis, betoninis, bespalvis, skambantis, keistai apšviestas, išbalansuojantis jausmus ir mintis, bauginantis, bet kartu labai modernus ir jaudinantis - tokie žodžiai pirmiausiai atėjo į galvą bandant abibendrinti įspūdžius, išėjus iš Žydų muziejaus Berlyne. Jis neabejotinai yra moderniosios architektūros šedevras, pirmiausiai privalomas pamatyti kiekvienam architektui ar norinčiam juo tapti. Aišku, jei jūs nesate žydas ar didelis jų kultūros ir istorijos mėgėjas. Tokiu atveju muziejaus vizitas turėtų būti įtrauktas į privalomąją Berlyno lankymo programą, nes tai yra vienas didžiausių žydų muziejų Europoje. Jo architektas - Lenkijoje gimęs, JAV gyvenantis Daniel Libeskind, pastatęs ir daugiau žymių pastatų Europoje. Daugiau apie muziejų rasite čia: http://www.jmberlin.de

žvangantys veidai

Įeinant į muziejų reikia praeiti saugumo patikrinimus kaip oro uoste ar lankant Reichstago kupolą. Sako, dažnai dėl to susidaro eilės, todėl reikia ateiti ankščiau. Kažkodėl viskas, kas susiję su žydais, reikalauja papildomo saugumo.

Muziejaus ekspozicija prasideda lipant laiptais žemyn. nulipęs patenki į koridorių, su atšakomis. Visa tai turi prasmę, mintį ir simbolizuoja žydų holokausto baisumą. Vieno koridoriaus gale pravėręs sunkias duris, patenki į aukštą betoninę patalpą (24m) su mažu langeliu aukštai viršuje, simbolizuojančią krematoriumą. Kito koridoriaus gale - durys į Ištrėmimo sodą. Tai  kiemelis, pilnas taisyklingai išdėliotų betoninių luitų, po kuriuos vaikštant net supykina, nes pasvirę ir luitai, ir pagrindas. Pasak architekto, taip netvirtai jautėsi žydai, palikdami Berlyną. 

Na, o dar vienos atšakos pabaigoje radome bene įspūdingiausią meninį Menashe Kadishman projektą - ant žemės sumestas metalines žmonių kaukes aukštoje erdvėje, kurios žvanga žmonėms einant per jas. Keistokas jausmas lipti ant žmonių veidų, tegul ir metalinių. Ir tas žvangesys girdimas pusėje muziejaus, neleidžia dar ilgai pamiršti šiurpios instaliacijos.

Ištrėmimo sodas

iš apačios

Kai pagaliau randam laiptus aukštyn ir mūsų kelią pradeda nušviesti pro keistai įstrižus langus krentanti saulės šviesa, atsikvepiam lengviau. Tikra palaima buvo antrame aukšte eksponuojama visame pasaulyje žinomo žydų fotografo Fred Stein nuotraukų paroda. Vokietijoj užaugęs, paskui į Paryžių ir Niujorką emigravęs fotografas perteikia pastarųjų miestų dvasią. Su Leica fotografuotose nuotraukose gausu juokingų atsitiktinumų ir nerežisuotos realybės, parodytas prieškarinio Paryžiaus gyvenimo lengvumas ir visai kitokia Niujorko kasdienybė. Žmonės, žmonės, žmonės visose jo nuotraukose - pradedant benamiais, baigiant žymiais menininkais ir politikais. Daugiau apie jį galite rasti čia: http://www.fredstein.com

dar viena niūri erdvė

Na, o trečiajame aukšte prasideda ekspozicija. Čia galima sužinoti visą žydų istoriją, jų papročius, gyvenamąsias vietas, prekybinius ryšius. Istorimė medžiaga pateikta labai moderniai ir interaktyviai. Galima apžiūrėti paveikslus, suvenyrus, religinius atributus, perskaityti apie žymiausius žmones, peržiūrėti nuotraukas, filmus. Kai kuriuos apžiūrėjome, kai kuriuos praėjome. Mums įdomesnis buvo erdvių išdėstymas ir eksponatų pateikimas, nei aprašai po jais ir didelis kiekis informacijos. 

Reziumuoju: muziejus labai orginalus, architekto fantazija ir idėjų perteikimas stulbinantis, o istoriją, pasirodo, galima pateikti ir va šitaip moderniai, ir kartu šiurpinančiai. Kiek kainavo muziejaus statyba nesidomėjau, bet panašu, kad architektui buvo leista išpildyti visus savo kūrybinius sumanymus be finansinių suvaržymų. Rekomenduoju, palieka įspūdį, nors maloniu jo niekaip negalėčiau pavadinti.

muziejaus fasadas

Žiema baigėsi

Taip paskelbė meteorologai viename iš Berlyno laikraščių ir aš norėčiau, kad ši pranašystė būtų Dievui į ausį. Neįtikėtina, tačiau tokios šiltos žiemos Berlyne nebuvo nuo pat meteorologinių stebėjimų pradžios prieš pusę amžiaus.

Galiu patvirtinti, kad jau visą savaitę žydi snieguolės, kad sprogsta ankstyvieji medžių pumpurai, o užvakar pamačiau kieme žydinčius krokus. Praeitą savaitę galima buvo stebėti kaip tvarkingai trikampiu išsirikiavę grįžta paukščiai. Ankstoka vasario viduriui, ne kitaip. Ankščiau tokiu metu metu būdavo pati giliausia žiema. Tačiau šiemet visą vasarį Berlyną lepina saulė, o pliusinė temperatūra laikosi net giedromis naktimis. Lietaus iškrito keli lašai ir tik tam, kad sužaliuotų žolė. Lauko kavinių staleliai vidurdienyje nesiskundžia poilsiautojų stygiumi, gatvės muzikantai paankstino sezoną, o prekiautojai nežino kur dėti žieminius drabužius. Sekmadieniais žmonių pilni parkai, o žaidimų aikštelėse vaikai jau laksto be kepurių ir pirštinių.

Žieminių batų ir striukių Berlyne reikėjo vos vieną sausio savaitę, kai temperatūra buvo nukritusi žemiau nulio. Jei tą savaitę būčiau įnešusi savo balkone augusias fuksijas, turbūt iki šiol būtų nenustojusios žydėti.

Sakykit ką norit apie klimato atšilimus, bet tokios žiemos man patinka. Visai nepasiilgau lietuviškų šalčių ar šlapdribų. Ir visai netrokštu tokių pūgų kaip rytinėje Amerikos pakrantėje. Su sportbačiais vaikščioti visą žiemą ir smagiau, ir taupiau. O mėgautis saule visą paskutinį žiemos mėnesį yra pasiutusiai smagi nemokama pramoga.

Sekmadieninio Berlyno spalvos

Jau visą savaitę Berlyną čirškina saulutė, bet sekmadienį pavasarinė nuotaika čia itin jaučiama. Daugelis atsipalaidavusių berlyniečių nutūpė lauko staliukus prie kavinių, kiti vaikštinėjo po parkus, vaikų žaidimų aikštelės pilnos vaikų ir tėvų, sportinkai bėgiojo, dviratininkai mynė pedalus, muzikantai grojo gatvėse… O mes išėjome pasidairyti po blusturgius. Aplankėme du - Mauerparke ir greta Arkonaplatz esantį turgelį. 

Mauerparke prekiautojų žiemos dienomis dvigubai mažiau, o žmonių - tiek pat, tad teko pasigrumdyti. Dauguma prekiautojų - nuolatiniai, su turistams visus metus bandomais iškišti suvenyrais ar matytais meno dirbiniais, su nusibodusiomis senienomis ir egzotiškomis smulkmenomis. Atsitiktinių prekiautojų, kurie atneša įdomių dalykėlių iš savo sandėliukų, šįkart daugiau radome Arkonos aikštėje vykstančiame turguje. O įdomių personažų prisižiūrėjome ir ten, ir ten. 

Levandų pardavėja

Senienų princas

Kavos ar alaus? Svarbu ant saulytės

Moteris ir trys jos vyrai (anatominių plakatų pardavėja)

Žalias žmogus su rankine

Idėjos namams

Berlyne vėl Berlinalė

Filmų mėgėjai stoja į eiles prie kasų, kurios nuo šiandien jau pradeda prekiauti bilietais į 64-ojo Berlyno kino festivalio filmus. Papulti į populiariausius ar žinomiausius filmus nėra taip lengva, čia laimi kantriausi ir ilgų eilių neišsigandę žiūrovai. Taupiausi taip pat iš anksto turi įsigyti bilietukus į Kinotag - paskutinę festivalio dieną, kai bilietai į filmus kainuos dvigubai pigiau - tik 6 eurus.

Vienas žymiausių Europoje kino festivalių prasidės ketvirtadienį, vasario 6 dieną iškilmingu renginiu, kur raudonuoju kilimu žengs George Clooney, Charlotte Gainsbourg, Matt Damon, Catherine Deneuve, Forest Whitaker, Bruno Ganz, Uma Thurman. Festivalis bus atidarytas amerikiečių režisieriaus Wes Andersons filmu "Grand Budapest Hotel". Tai komedija apie vertingo paveikslo vagystę iš prabangaus viešbučio. Pagrindiniai filmo aktoriai Bill Muray, Tilda Swinton, Ralph Fiennes ir Lea Seydoux taip pat turėtų dalyvauti festivalio atidarymo dieną. Pašnabždomis kalbama, kad festivalyje pasirodys ir pats Pierce Brosnan, pristatysiantis naują filmą "A long way down".

Iš kitų 23 filmų, besivaržančių dėl auksinių ir sidabrinių lokių, reiktų paminėti "The Monuments men" su George Clooney, skandalingasis Lars von Trier "Nymphomaniac Volume I", 91 metų prancūzų režisieriaus Alain Resnais naują filmą "Aimer, boire et chanter" (Mylėti, gerti ir dainuoti), amerikiečių režisieriaus Richard Linklater naują filmą "Boyhood" su Patricia Arquette ir Ethan Hawke. Festivalio rėmuose taip pat vyks Oskarų pretendento filmo "American hustle" premjera Vokietijoje.

Per dešimt festivalio dienų bus parodyta 400 filmų, į juos bus nupirkta apie 300000 bilietų, juos žiūrės 20 000 kino profesionalų iš 124 šalių ir 3700 žurnalistų. Iškilminga lokių įteikimo ceremonija vyks vasario 15 dieną.