Vilnius - Berlynas: 2013

Kalėdiniai Berlyno turgūs

Vokietija nuo seno garsėja savaisiais kalėdiniais turgumis: čia mirga lemputės, sukasi karuselės, šūkauja prekeiviai, skamba varpeliai, groja muzikantai, ore tvyro karšto vyno ir keptų vaflių bei migdolų kvapas. Šventės atmosferą kuria ir šventinė muzika bei šypsenos prekiautojų ir praeivių veiduose. Milijonai turistų iš viso pasaulio kasmet lanko šiuos kalėdinę pasaką primenančius turgus. Populiariausi ir seniausi yra Niurnbergo ir Dresdeno turgūs, bet kiekvienas miestas ir miestelis Vokietijoje gali išdidžiai pasigirti savais turgumis.

Berlyne Advento laikotarpiu priskaičiuojama daugiau nei 80 kalėdinių turgų. Iš jų apie 20 veikia visas keturias savaites, siūlydami prekes ir pramogas be išeiginių iki pat vėlaus vakaro. Dažniausi jų svečiai – turistai, tačiau sekmadieniais juos užplūsta ir vietiniai. Populiariausios prekės čia - rankdarbiai, mezginiai, kalėdų papuošimai, papuošalai, suvenyrai, saldumynai, prieskoniai.

Vienbalsiai gražiausiais Berlyne pripažinti Žandarų turgaus aikštėje (am Gendarmiemarkt) ir šalia Šarlotenburgo pilies įsikūrę turgūs. Aplink Aleksandro aikštę rasite net tris turgus, kur galėsite čiuožti, suktis, suptis, apžvelgti miestą iš didžiulio apžvalgos rato, šaudyti iš lanko ar bandyti laimę loterijose. Potsdamo aikštėje galima ne tik apsipirkti, bet ir pačiužinėti pačiūžomis ar nusileisti slalomo trasa, o prie Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčios išlikusio bokšto nusipirksite skanumynų ir pabendrausite su ne vienu čia vaikštančiu Kalėdų seneliu bei pasigrožėsite Kurfurstendamo gatvės šventiniu apšvietimu. Kiekviename Berlyno rajone yra savi turgūs, kur kaimynai šaltais sekmadienio vakarais užsuka kartu išgerti karšto vyno ir suvalgyti keptų dešrų porcijos.

Tačiau Berlynas nebūtų Berlynas, jei čia neveiktų tarptautiniai, modernūs arba net alternatyvūs kalėdiniai turgūs. Kai kurie jų veikia tik savaitgaliais, o dar kiti – tik kartą ar du prieš Kalėdas. Turgūs vyksta ir keistose vietose – baseinuose, ant namo stogo, laivuose. Kiekvieną Advento sekmadienį karštu vynu pakvimpa pliažas prie Weissensee ežero, kur vyksta koncertai, pasirodymai ir šventinę atmosferą kuria prekiautojai rankdarbiais.

Kadangi čia gyvena daugelio tautybių žmonės, savus kalėdinius turgus bent kartą prieš kalėdas turi prancūzai, britai, danai, švedai. Britiškame turguje atgyja Čarlzo Dikenso personažai, o švedų deivė Lucija per trečią adventą tradiciškai nešama miesto gatvėmis. Dahleme veikia Kontinentų turgus, kur galima surasti įvairiausių tautų prekių ir suvenyrų.

Berlyne, kur kas penktas save laiko menininku, veikia daug menininkų turgų. Į didesnius ir populiaresnius pakliūti prekiauti gali ne kiekvienas autorius. Komisijai reikia pateikti darbų pavyzdžius ir sulaukti jos verdikto. Šį savaitgalį Ostbahnhof veiks Holy.shit.shoping turgus, kuriame savo kūrybą – drabužius, papuošalus, fotografijas, dailės darbus - pristatys apie 200 dizainerių ir pripažintų menininkų. O paskutinį savaitgalį prieš Kalėdas įdomesnių dovanų siūlo nusipirkti Kalėdų Rodeo pavadintas dizainerių turgus apleistame prekybos centre Mitte rajone. Šiuose turguose už muziką atsakingi ne orkestrai, bet didžėjai, dažnai jose skamba lotynų Amerikos ritmai, o baruose maišomi kokteiliai. Atskiros menininkų bendruomenės organizuoja atskiras kalėdines muges arba tiesiog atvirų durų dienas dirbtuvėse, kur galima įsigyti įdomesnių dovanų ir pasimėgauti bohemiška kalėdų dvasia. Kas nepretenduoja į menininkus, pardavinėja savo darbus rankdarbių mugėse.

Berlyne galima rasti ir ekologinių kalėdinių prekių turgų – kiekvieną sekmadienį toks vyksta Kolvico aikštėje. Šį savaitgalį vyksta šunų kalėdinis turgus, kur prekiautojai vietoj karšto vyno ir kepintų migdolų, lankytojams siūlo įvairius šunų skanėstus, o šeimininkams suteikia galimybę išrinkti dovaną savo augintiniams.

Vokietijoje Kalėdų turgus turi ne vien prekybinę savoką. Tai – kalėdinė šventė, kur vieni prekiauja, kiti perka, kartu klausosi muzikos, bendrauja, geria karštą vyną. Net daugelis mokyklų ir bendruomenių rengia savas kalėdines šventes - turgus. Nėra svarbu ar kažką įdomaus nusiperki ir kiek išleidi. Svarbu – kurti kalėdinę nuotaiką ir ja keistis. Svarbu – linksmai laukti Kalėdų ir ištverti ilgiausius metuose vakarus.

Karo aukoms atminti Berlyne gaudžia varpai

Miestas - griuvėsis

Šiandien 19.30 visame Berlyne 15 minučių skambės 47 bažnyčių varpai. Kad kiekvienas čia esantis ir gyvenantis atmintų tuos, kurie žuvo per vieną baisiausių Berlyno bombardavimų lapkričio 22 ir 23 dienomis. Prieš 70 metų tą pačią valandą pradėjo kaukti miesto sirenos, liepdamos gyventojams kuo greičiau slėptis. Tą vakarą daugiau nei aštuoni šimtai britų Karališkųjų oro pajėgų lėktuvų mėtė bombas ant Berlyno centro. Ypač nukentėjo vakarinė miesto pusė.

Kaiser Wilhelm atminimo bažnyčia prieš bombardavimą

Tą vakarą degė Potsdamo aikštė, Šarlotenburgo pilis, rotušė, visas aplink Zoologijos sodą esantis regionas, tame tarpe ir žymioji
Kurfurstendamm gatvė. Tą vakarą buvo numuštas Kaiser Wilhelm Gedaechtnisskirche bažnyčios bokštas, taip ir neatstatytas iki išlikęs ir tapęs vienu iš Berlyno simbolių. 1895 m. pastatyta bažnyčia su penkiais bokštais ilgą laiką buvo miesto pasididžiavimu. Tačiau tą naktį ji buvo subombarduota ir sudegė visiškai. Jos vietoje dabar stovi kita, moderni šventovė.
Tą naktį liepsnojo ir pagrindine Berlyno arterija laikoma Unten der Linden gatvė, ir muziejų sala.

Tai buvo britų kerštas vokiečiams už subombarduotą Coventry miestą ir jo centre sugriautą viduramžių katedrą.

Tą naktį žuvo 9000 berlyniečių, daugiausiai moterys, vaikai ir senukai, 240 tūkstančių žmonių liko be pastogės.

Bombos krito ir ant Berlyno zoologijos sodo. Iš 1200 gyvūnų po karo čia liko tik 91.

Bažnyčios varpinės bokštas išlikęs iki šiol

Iš viso Berlynas per antrąjį pasaulinį karą buvo bombarduotas 364 kartus, o jų metu žuvo 50 000 miesto gyventojų.

Berlyne Michelin žvaigždutėmis dabinasi 14 restoranų

Prieš kelias dienas pasirodęs Michelin 2014 Vokietijos Restoranų gidas dosniai žvaigždutėmis apdalino Berlyno restoranus. Net keturios naujos žvaigždutės suteiktos Berlyno maitinimo įstaigoms - trys iš jų skirtos naujokams, o viena papildė jau ankščiau įvertinto restorano virtuvės nuopelnus. Naujokai, pirmą kartą gavę žvaigždutę, neabejotinai pridėsiančią lankytojų skaičių, yra "Les Solistes" (Waldorf Astoria viešbučio restoranas), "Pauly Saal" ir "5 - cinco" (naujame viešbutyje "Das Stue". Pastarajame šeimininkauja žymus Katalonijos virėjas Paco Perez ir tai yra pirmasis jo restoranas ne Ispanijoje. Antra žvaigždute pasipuošė Michaelio Kempf restoranas FACIL, taip padidindamas dviem žvaigždutėm besipuikuojančių restoranų skaičių Berlyne iki penkerių. Deja, Vokietijos sostinėje nėra nei vieno restorano, įvertinto aukščiausiu - trijų žvaigždučių - balu, taip kad dar yra kur pasitempti. Visoje Vokietijoje tokių restoranų - 11.

Vokietijos restoranams šiemet iš viso suteikta 18 aukščiausių maisto žinovų įvertinimų. Leidinyje paminima, kad Vokietijos restoranų scena vystosi labai greitai ir ir vertų aplankyti restoranų skaičius smarkiai auga, vydamasis Prancūzijos restoranus.

Pauly Saal restoranas August str., Mitte regione

Dabar Berlynas turi 14 gurmanų atpažįstamomis žvaigždutėmis įvertintų restoranų, o totalus Vokietijos sostinei tenkantis žvaigždučių skaičius būtų 19.

FACIL restoranas Potsdamo g. dabar jau gali pasigirti net dviem žvaigždutėm

Visiems gurmanams pateikiame Michelin rekomendacijas, kur skaniausia pavalgyti Berlyne. Tiems, kurių netenkina čia plačiai pamėgti kebabai ir currywurst. Tik perspėjame, kad daugumoje žemiau išvardintų restoranų vis tiks reiks išleisti ne mažiau kaip 100 eurų už vakarienę vienam žmogui be gėrimų. Taupesniems gurmanams siūlyčiau lankytis restoranuose pietų metu, tuomet daug kur pavalgyti galima perpus pigiau.

2 stars **

1 star *

5 – cinco by Paco Pérez (new)| Pérez, Paco
Pauly Saal (new) | Höpfl, Michael

Jonas Mekas Berlyne skaitė poeziją

J.Mekas vakar dalino autografus (vilniusberlynas foto)

Vakar kiek nedrąsiai pirmąkart peržengiau Berlyno Rašytojų namų (Literaturhaus) slenkstį. Prabangi praeito amžiaus vila vos keli žingsniai į šoną nuo pagrindinės Berlyno gatvės Kurfurstendamm. Girgždančiais laiptais užlipau aukštyn, pravėriau sunkias ąžuolines duris, įkvėpiau iš kavinės atsklindančio, nuo rašytojų turbūt neatskiriamo vyno kvapo ir atsistojau nemažos eilės gale, kad už 5 eurus nusipirkčiau bilietuką į Jono Meko kūrybos vakarą. Buvo pristatoma Matto Verlag leidyklos išleista knyga "Alt ist dieses, unsere sprechen", sudaryta iš "Semeniškių idilės" ir "Reminiscensijos" poezijos knygų. Joje eilėraščiai pateikiami lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šias eiles autorius rašė Vokietijoje, kai ką tik buvo pasitraukęs iš Lietuvos. Jis sakė, kad tėviškės vaizdai ir garsai buvo jo kiekvienoje ląstelėje, todėl jis turėjo juos ištraukti, išsivalyti ir tai buvo labai skausmingas procesas.

Jauki Berlyno "rašytnamio" Židinio salė buvo pilnutėlė

Perpildytoje Židinio salėje lietuviškų balsų girdėjosi nedaug. Pasiklausyti poezijos Vokietijos sostinėje susirinko puikiai J.Meką iš kinematografinių darbų pažįstantys įvairių šalių gerbėjai. Todėl kai klausiausi jo drebančiu, bet raiškiu balsu skaitomų prieš 65-erius metus sukurtų eilių, jaučiausi pakylėta ir išdidi, kad tokius nuostabius gamtos ir lietuviško kaimo aprašymus galiu suprasti originalo kalba. Jie tokie vaizdingi ir skambantys, kad galiu net neužsimerkdama įsivaizduoti tas sodybas su obuoliais ir laukuose atliekamus darbus, lietuviško rudens peizažus ir kalėdomis kvepiančius namus. Vėliau, kalbėdamas apie vertimą, autorius pasakė, kad poezijos išversti neįmanoma. Tai tas pats, kas digitalizuoti kino juostą - žiūrėti galima, bet kokybės skirtumai labai dideli. Tačiau paskui pabrėžė, kad autorius reikia versti. Pasak jo, net Šekspyras buvo pripažintas tik tada, kai jį išvertė į vokiečių kalbą. Papasakojo ir apie tai, kad poeziją galima versti iš garso, nesuprantant sakomų žodžių reikšmės. Pasak jo, rezultatai būna stulbinantys. Taip, tada supratau, kad prieš mane sėdi tikras avangardistas. Žmogus, kuriam visada norėsis viską daryti kitaip.

Pabaigai J.Mekas pristatė savo dienoraščius, kurie šiuo metu yra verčiami į vokiečių kalbą. Jis publikai angliškai skaitė savo laišką, pavadintą Rekviem XX amžiui. Vardindamas praėjusio amžiaus negerumus, vienoje vietoje 90 metų menininkas nebesulaikė ašarų ir publika nustėrusi laukė, kas gi bus toliau. O toliau nieko nebebuvo, nes J.Mekas nusprendė nutraukti skaitymus ir nebeatsakinėti į klausimus, skyrė dešimt minučių autografams ir liūdnas nuėjo į kavinę.

Jį lydinti vertėja Claudia Sinnig sakė, kad J.Mekas po tokio intensyvaus 10 dienų turo po Vokietiją ir Austriją, kur vos ne kas vakarą vykdavo knygų pristatymai, yra labai pavargęs ir kartais būna aikštingas lyg vaikas. Kalbėdamos apie jo netikėtą susigraudinimą scenoje, pasvarstėme, gal jis prisiminė ne taip seniai mirusį brolį, o gal prieš kelias dienas pasaulį palikusį labai gerą savo draugą žinomą dainininką Lou Reed. O gal jam tikrai širdį suspaudė visas tas praėjusių ir šių dienų blogis, kurio vis dar pilnas pasaulis.

Internete radau nuotrauką, kur J.Mekas su Lou Reed (viduryje)

Berlynas šviečia - Festival of lights

renasphoto.com nuotr

Berlynas dvi savaites džiaugiasi šviesomis ir sklaido rudeninį liūdesį. Jau devynerius metus iš eilės Vokietijos sostinės gyventojai ir svečiai džiaugiasi trumpėjančiomis dienomis, nes sutemus galima džiaugtis Festival of Lights rodomais stebuklais. Puikiai pavykusio festivalio organizatoriai šiemet sukūrė naują festivalį, kurį pavadino Lichtfest - tas pats pavadinimas tik vokiškai. Taip ir nesupratau ar tie festivaliai konkuruoja, ar papildo vienas kitą ir kam reikia dviejų vienodais pavadinimais. Bet ir nesigilinau. Svarbiausia, kad galima džiaugtis daugiau nei trimis šimtais meniškai apšviestų objektų ar šviesų instaliacijų.

renasphoto.com nuotr

Šiltą rudenišką vakarą išsiruošiam ir mes apžiūrėti pagrindinių objektų. Tam puikiai tinka 100 - uoju numeriu pažymėtas autobusas, kuris ir šiaip labai mėgiamas turistų, nes veža per patį centrą ir sustoja prie daugelio Berlyno įžymybių. Tą šiltą rudens vakarą jis perpildytas. Žmonių gatvėse neįprastai daug. Ypač daug jų su fotoaparatais. Skaičiau laikraštyje, kad vien dėl šviesų festivalio Berlynas tikisi sulaukti apie 600 tūkst. turistų daugiau nei įprastai.
Televizijos bokštas Aleksandro aikštėje apšviestas neįspūdingai. Pernai buvo gražiau. Važiuojam toliau iki Berlyno Domo. Ant fasado keičiasi vaizdai, prie fontano vyrukas gyvai skambina pianinu, jam pritaria pavieniai lietaus lašai. Gražu. Jautru. Įspūdinga. Kai didžiausia Berlyno bažnyčia pražysta gėlėmis, minia net aikteli. Tikrai gražu. Galima būtų likti čia ir ilgiau, bet dar daug norisi pamatyti.

renasphoto.com nuotr.

Į Gendarmenmarkt pažvelgiame pro autobuso langą. Ant Hotel de Rome pastato sienos rodomos senųjų italų meistrų darbų projekcijos. Išlipame Unten der Linden gatvėje visai netoli Brandenburgo vartų. Medžiai turėjo būti apšviesti kaip stebuklinėse pasakos, bet turbūt mes per anksti ar per vėlai, nes medžiai stovi ramūs ir rudeniškai paniurę. Užtat Brandenburgo vartai iš tolo spindi vaivorykštės spalvom. Na, vaivorykštes simboliu Berlyne jau niekas nebesistebi, jis integruojamas į visus renginius. Paskui vaizdai pradeda keistis, prasideda šou. Vartai įgauna visai kitas dimensijas ir nuotaikas. Vartai kartais tampa romėniškais, o kartais - moderniu statiniu. O kartais irgi tiesiog pražysta aguonomis. Gražu. Dėl geresnio kadro reikia pakovoti, nes žmonių didžiulė minia, o dar demonstrantai dėl pabėgėlių teisių įsitaisę vidury.

renasphoto.com nuotr.

Ant šalia esančio Adlon viešbučio fasado rodomas šviesų video. Vaizdai juda, keičiasi, išnyksta, namas pradeda byrėti ir čia pat vėl sudedamas. Pasirodo kosminiai vaizdai, simboliai. Dešimties minučių šou greitai baigiasi. Po kelių minučių prasidės iš naujo. Taip pat gražu ir įspūdinga kaip kažkada Vilniuje ant Arkikatedros matytas šou "Gedimino sapnas".

renasphoto.com nuotr.

Daugybė žmonių spragsi fotoaparatais. Geriausius kadrus paskui gama siųsti konkursui ir, jei pasiseks, laimėti 1000 eur. Bet daugelis turistų fotografuoja tikrai ne konkursui. Taip, šios sekundės vaizdą užfiksuosi, bet visas šio festivalio grožis yra judėjime, pasikeitimuose,šou programoje. Ir mažose smulkmenose - apšviesti dviračiai, iliuminuoti Segwėjai, karietos, žybsintys fontanai, įvairiaspalviai laiveliai upėje, apšviesti suoleliai, išmėtyti kubai ar kitos geometrinės figūros. Smagu ir tai, kad mistas pilnas pakylėtų ir nustebintų žmonių su žemėlapiais.

Į Potsdamo aikštę nespėjome. Dar turime laiko iki sekmadienio, paskutinės festivalio dienos. Rinksimės 200 - ajį maršrutą, kuris veža per centrą, bet nusuka link Potsdamo aikštės. O visiems, kas susidomėjo šiuo nemokamu miesto šou ir šį savaitgalį nespėja atlėkti iki Berlyno, siūlau kitais metais nepamiršti - spalio vidury ir vėl Berlynas nušvis meninėmis projekcijomis. Puikus laikas viešnagei.

Frankfurto knygų mugėje Lietuva dalyvauja tyliai

Šią savaitę Frankfurte vykstančią knygų mugę įtakingas Vokietijos dienraštis „Frankfurter Rundschau“ pavadino holivudine, nes niekada anksčiau rašytojai nebuvo pateikiami kaip žvaigždės. Tiesa, Lietuvos rašytojų žvaigždės šioje mugėje nešviečia.

Pirmą kartą Frankfurto knygų mugėje vadovaujantis amerikietiškomis tradicijomis nutiestas ir „Walk of Frame“ arba, kitaip tariant, – Raudonasis kilimas. Pirmą kartą įrengta patalpa „Žvaigždėms ir žvaigždutėms“ bei atskira autografų dalinimo scena.

Į ką pavirto knygų mugė?

Pasak mugės direktoriaus Jurgeno Booso, atėjo laikas, kai reikia ryškiau pristatyti literatūrinio pasaulio žvaigždes. Jis prasitarė, kad šiemet ir leidyklos pareikalavo didesnio dėmesio geriausiai parduodamiems autoriams.

Tik ar autoriai netaps svarbesni nei knygos? Juk daugelis jų įpratę būti už kadro ir kalbėti savo herojų lūpomis. Ar tikrai pasaulinė garsenybė tenisininkas Borisas Bekeris, vakar pristatęs net ne savo rašytą autobiografinę knygą „Gyvenimas nėra žaidimas“, vertas žingsniuoti literatūros šlovės alėja? O topmodelio Uschi Obermaier prisiminimai knygoje „Tikėkis nieko“ ar bus įdomūs po dešimties, trisdešimties, penkiasdešimties metų? Ar tikrai amerikietiška tradicija populiarinti autorius, o ne kūrinius, yra reikalinga ir Europoje?

Jau seniai praėjo laikai, kai žymieji autoriai vien skaitymais ir pokalbiais pritraukdavo minias žiūrovų. Šiųmetinėje Frankfurto knygų mugėje autoriai verda, dainuoja, demonstruoja madas, degustuoja vyną, arbatas ir moko nulaužti legalias telefono programas. Mezgimo kavinėje susitinka visi rankdarbius mėgstantys leidėjai ir pirkėjai. O šįmetinė mugės viešnia Brazilija, nepaisydama žymiausio savo autoriaus Paolo Coelho protestų ir pareiškimų, surengė tikrą brazilišką karnavalą ir kas vakarą lankytojus linksmina koncertais.

Blankus Lietuvos stendas

„Verslios Lietuvos“ nuotr./Lietuvos leidyklos dalyvauja Frankfurto knygų mugėje

Versli Lietuva nuotr.. Lietuvos stendas migeje

Tik Lietuvos stende šiemet ramu. Neturime kas žygiuotų raudonu kilimų ar dalintų autografus. Lietuvos stende knygas išsidėstę leidyklos „Alma littera“, „Baltos lankos“, „Justitia“, „Edukologija“, „Šviesa“ bei kultūrinio turizmo įmonės „Kultūrinė erdvė" ir „Amatų miestas".

Informaciją apie bandomųjų vertimų programą užsienio leidykloms, autorių kūrybos prezentacinius leidinius pristato Tarptautinio kultūros programų centro poskyris „Lietuviškos knygos“.

Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) taip pat koordinuoja 42 asocijuotų leidyklų pristatymą ir kontaktų sklaidą. Kaip tarptautinės Vilniaus knygų mugės viena iš organizatorių, LLA viešina Vilniaus knygų mugę stende bei susitikimuose su užsienio kolegomis. Tokią taupią informaciją apie Lietuvos dalyvavimą vienoje svarbiausių pasaulyje knygų mugių šiandien pateikė Všį „Versli Lietuva“. Matyt, tikrai nėra kuo girtis ar ką pristatyti.

„

Nauja mada – savileidyba

Viena didžiausių Frankfurto mugės temų šiemet – savileidyba. Dar prieš kelis metus autoriams, išleidusiems kūrybą be leidėjo ir ISBN numerio, mugėje nebuvo vietos. Šiemet, pasak knygų mugės direktoriaus J.Booso, jiems skiriama daugiau nei 50 renginių.

Daug dėmesio taip pat skiriama elektroninėms knygos ir technologijoms, susijusioms su jų leidyba ir pardavimu. parodos organizatoriai bandys atsakyti į klausimus, kokiu būdu perteikinėsime skaitmenines žinias ateityje ir kurie verslo modeliai bus svarbiausi.

Frankfurto knygų mugė yra komercinė paroda, orientuota į dalyvius ir renginius specialistams, jos ištakos siekia net XV a. Šiemet ji šiek tiek mažesnė nei pernai, jos plotas siekia 180 000 kv. m ir joje dalyvauja „tik“ 7100 dalyvių iš 100 šalių. Tikimasi, kad iki sekmadienio veikiančioje mugėje apsilankys nuo 250000 iki 300 000 žmonių. Per penkias dienas numatoma virš 3100 renginių, juose dalyvaus 1500 autorių.

Tekstas publikuotas 15min.lt.

Spalio trečioji: Vokietijoj išeiginė, o Berlyne - šventė

Ryt Vokietija švenčia vienybės dieną, bet visoje Vokietijoje tai daugiau laisvadienis arba ilgojo savaitgalio pradžia - metas pabūti su artimaisiais ir nudirbti susikaupusius darbus namie arba išlėkti kur trumpam atsipūsti. Bavarai turbūt skubės į Octoberfest Miunchene ar savo miesteliuose.

Bet Berlyne švenčiamos visos šventės iš eilės. Čia žmonės mėgsta švęsti ir oficialias ir neoficialias šventes, o kai jų nebelieka, prisigalvoja naujų. Bet jei švęst Vokietijos suvienijimą, tai tik Berlyne. Kaip ne kaip šis miestas labiausiai jį pajuto. Juk jame krito siena ir pirmieji vienas kitam į glėbį puolė rytiečiai su vakariečiais. Nuo to juk viskas ir prasidėjo. Berlynas buvo ir liks istoriniu miestu. Ir, būdamas jame, negali nešvęsti.

Taigi šventė prasideda jau šiandien vakare didžiule open air diskoteka tiesiog gatvėje po tiltu (Gleimtunnel), kuris kažkada dalino Rytų Berlyną nuo Vakarų, rytuose esantį Prenzlauerberg rajoną nuo vakarietiško Wedding rajono. Kasmet organizuojamos šventės šūkis - "Ost meets West". Party nemokamas, visi gali dalyvauti, visi turi progą švęsti. Kitų rajonų gyventojai švenčia kitur. Kiek iš tiesų vyksta "parčių" mieste, turbūt neitų suskaičiuoti - rytoj juk nereikia į darbą.

Na o šiandien įsisiautusieji, rytoj galės pratęsti linksmybes prie Branderburgo vartų, kur visas keturias dienas iki pat sekmadienio vyks didžiulė šventė su daugybe dešrų, alaus, karuselių, suvenyrų ir didžiule scena su nemokamais koncertais. Reportažas iš praėjusių metų štai čia: http://www.vilniusberlynas.blogspot.de/2012/10/vokiska-vienybes-svente-blogiau-uz.html

Rytoj ant scenos gros The Wanted, Y-titty, vyks lazerių šou. Po pietų čia prasidės didžiausia pasaulyje karaokės šventė, kuri truks iki pat vienuoliktos vakaro ir kur ant didelės scenos prie pat vartų galės lipti visi norintys.

Šeštadienį čia kviečiami šlagerių mėgėjai, ant scenos pasirodys net pats Heino. Nebėra prasmės važiuoti į Miuncheno Oktoberfest - alaus ir linksmybių bus sočiai ir Berlyne. Tie, kas nori jaukesnės šventės ir mažiau žmonių - gali traukti į Aleksandro aikštę (Alexanderplatz), kur iki sekmadienio vyksta Oktoberfest su bavarišku alum, keptais viščiukais, kiaulės kojomis ir tais pačiais šlageriais.

Nėra kada liūdėti praėjusios vasaros, kai šėlsta toks smagus ruduo.

Antras ruduo Berlyne...

renasphoto.com

Vakar buvo ta diena, kai lygiai prieš metus mes, susikrovę reikalingiausius daiktus į savo seną Mercedes Benz pikapą, į vaikišką kėdutę įsodinę dvimetį sūnų, atvažiavome gyventi į Berlyną. Po penkiolikos valandų kelionės vienuoliktą vakaro pagal GPS'o nuorodas sustojome prie uždaryto kiemo Berlyno Wedding rajone. Čia trims mėnesiams iš prancūzo menininko Fransua išsinuomojom trijų kambarių butą su balkonu į pietus. Pinigus už visą tą laiką sumokėjome iš anksto nematę nei jo paties, nei jo būsto. Atrodo lengvabūdiška, tiesa? Bet kai neturi iš ko rinkis, įtikini save, kad reikia pasitikėti žmonėmis. Juk jis lygiai taip pat mūsų nematęs paliko butą su visais savo daiktais, kurie verti gerokai daugiau, nei trijų mėnesio nuoma. Bet jo tikėjimas žmonėmis dar nesugadintas, jis niekuomet negyvenęs nei Lietuvoje, nei kitose postsovietinėse šalyse. Džiaugiuosi, kad ir mes šio tikėjimo nesugadinome. Nes buvome jam dėkingi už tai, kad mus priėmė. Jei jums atrodo lengva per atstumą už neturistinę kainą išsinuomoti būstą, siūlau pabandyti. Iš dvidešimt išsiųstų laiškų atsakydavo tik vienas, o ir tas dažniausiai neigiamai.

Pirmąsias dienas smalsiai dairėmės aplinkui, ieškojom savo gatvelių, savo parduotuvių, savo žaidimų aikštelių. Būstas nebuvo nei labai švarus, nei labai tvarkingas, teko šiek tiek pasidėlioti viską savaip. Vietovė buvo tirštai apgyvendinta turkų. Vienintelis pliusas - labai skanūs ir nebrangūs kebabai ir geras susisiekimas su centru. Pamažu išsitraukėm dviračius, pradėjome tyrinėti kiek tolimesnes gatveles, šalia esančius rajonus. Pradėjome skaityti laikraščius, o juose ieškotis darbo skelbimų. Aš skaičiau atsivežtas knygas ir džiaugiausi pagaliau turėdama laisvo laiko. Tokia būsena, lyg įkritus į kažkokį tarpą - nei tikru turistu jautiesi, nei tikru gyventoju. Ir kartais net nežinai ką čia atsibudus veikti. Gerai, kad buvau nusiteikusi ir žinojau, kad pradžioje reikės suvaldyti tą norą kažkur bėgti, kažko imtis, kuo greičiau kažką daryti. Svarbiausia - mokėti mėgautis kiekviena diena ir žinoti, kad užtruks, kol nauja vieta, naujas miestas tave priims. Turi jam atsiduoti be įtampos, be skubėjimo, turi mėgautis pačiu įsikūrimo procesu, mėgautis kasdien pateikiamais naujais įspūdžiais. Nes juk po kažkiek laiko bėgsi kartu su minia į metro, į darbą, į darželį vaiko atsiimt, namo vakarienės ruošt. Galvoju, kad tokios permainos ir duodamos žmonėms tam, kad jie sustotų, pagalvotų, pergalvotų daugelį dalykų iš visai kitos perspektyvos. Juk negali staigiai paimti ir iš lietuviško vilnietiško gyvenimo būdo staiga peršokti į berlynietišką. Ne, tam reikėjo visų metų.

Po dviejų savaičių buvimo Berlyne prisiregistravome, po mėnesio jau buvau susiradusi darbelį, kuris padėjo išsimaitinti (už būstą juk buvo sumokėta į priekį) ir parūpino visai šeimai medicininių išlaidų draudimą. Gavau socialinio draudimo numerį, mokesčių klasę ir susitvarkėm visus kitus biurokratinius formalumus. Po keturių mėnesių mano vyras susirado apmokamą praktikos vietą įmonėje, kuri dar po pusės metų priėmė jį į darbą su normaliu kontraktu. Po trijų mėnesių persikraustėme į kitą laikiną būstą, o dar po trijų susiradome dviejų kambarių būstą norimame Prenzlauerberg rajone ir dabar čia jau galime gyventi kaip norime ir kiek norime. Praėjus pusei metų nuo atvykimo sūnus gavo vietą šalia esančiame darželyje ir dabar jau ten turi draugų, lipdo primityvius vokiškus sakinius ir be vargo bendrauja su vaikais. Transporto sistemą jau puikiai pažįstame, skiriame vieną Berlyno rajoną nuo kito, o dviračiu jau dažnai nardome be jokio žemėlapio. Išmokome gyventi be automobilio, kaip ir daugelis berlyniečių. Jau turime mėgstamą piceriją, indų restoraną, parką, žaidimų aikštelę, mėgstamiausią alaus rūšį ir kelis draugus. Važiuodama metro jau nebesidairau į šalis, bet ramiai skaitau. Padedu turistams surasti norimus objektus. Vokiškai jau galiu ir anekdotą papasakoti.

Kai iš lietuviškų perspektyvų pagalvoji, metai gyvenimo prabėga labai greitai ir dažniausiai mažai skiriasi nuo buvusiųjų. Kai išvyksti, metai išsitempia, praranda normalius laiko kontūrus, kiekviena diena turi savo intrigą. Reziumuojant pasakysiu, kad metai nebuvo lengvi, bet be galo įdomūs. Ir tik dabar supratau kiek daug aš per juos išmokau. Dabar galėčiau net konsultacijas teikti visiems, norintiems apsigyventi Berlyne:)

Pagrindiniai dalykai, kuriuos dabar greitomis galėčiau patarti būsimiems emigrantams į Vokietijos sostinę:

1. turėkite pinigų bent jau trims mėnesiams arba dar geriau - pajamų šaltinį Lietuvoje, nes įsikūrimas ir darbo paieškos užtrunka;
2. išmokite vokiečių kalbą, nebent esate kietas IT specialistas ar didžiai vertinamas siauros srities inžinierius, kuriuos darbo rinka graibsto ir be kalbos pagrindų;
3. susiraskite iš anksto laikiną būstą ir tarkitės, kad galėtumėte jame prisiregistruoti, nes be registracijos negalėsite judėti toliau;
4. sugalvokite, kokį savo hobį lavinsite ar pomėgius tenkinsite, kol neturėsite darbo;
5. išsiugdykite toleranciją - be jos Berlyne neišgyvensite;
6. atminkite, į Berlyną žmonės važiuoja gyventi, o ne užsidirbti. Jei norite didesnės algos ir biurgeriško patogaus gyvenimo - maukit iš karto į Vokietijos pietus arba į vakarus.

Happy Birthday Roger Waters

koncerto akimirka

Važiuoju U2 - ta pačia metro linija, kuri kadaise buvo perkirsta per patį vidurį einančios sienos. Dabar man niekas netrukdo ja pasiekti Olimpinio stadiono, kur vos už valandos legendinis Roger Waters statys ir vėl griaus legendinę savo Sieną. Stebiu kaip po truputį pilnėja traukinys - pasipuošę damutės, tatiuruoti vyrukai, senukų pora, besibučiuojanti prancūzų porelė, tėtis su dviem paaugliais. Beveik garantuoju, kad visi važiuoja į koncertą. Juk šis žymaus atlikėjo turas - paskutinis. Bent jau taip skelbiama. Tai jau trečiasis šio kūrinio parodymas Berlyne - mieste, kur Sienos sąvoka ryški, kaip niekur kitur. Pirmąkart "The Wall" buvo atlikta Berlyne 1990 ant tikros sienos griuvėsių, stebint gerbėjams iš rytų ir vakarų. Norinčių pamatyti šį šou buvo tiek daug, kad galiausiai buvo nustota tikrinti bilietus.

Kūrinys, kurį Roger Waters parašė, norėdamas sugriauti savo vidines sienas ir papasakoti apie kare žuvusį tėtį, padėjo daugeliui mano kartos žmonių griauti savąsias. Arba bent jau nesijausti vienišam savo užmūrytame pasaulyje, izoliuotoje
šalyje. Kartais pagalvoju, gal tikrai šis 1979 įrašytas diskas įkvėpė mus visus kovoti ir sugriauti geležinę uždangą.

Šiaip ar taip "The Wall" tapo Roger Waters gyvenimo kūriniu, kuris jį jau padarė turtingu ir nemirtingu, pakliuvo į visas rock pop muzikos antologijas ir parduotas milijoniniais tiražais. Sakoma, kad šis kūrinys buvo toks galingas ir atėmė tiek daug kūrėjo jėgų, kad neapsikentę Pink Floyd nariai nusprendė skirstytis.

Stadionas pilnėja, bet tuščių vietų irgi nemažai. Bilietai net ir vokiečiams kiek per brangūs - stovimas kainavo 87 eurus, o sėdimi dar gerokai brangesni. Trečdalis stadiono atkirstas įspūdingo dydžio iš beveik 1000 blokelių pastatytos sienos, ant kurios bus rodomos projekcijos. Sienos ilgis - 150, aukštis - 12 metrų. Scena, palyginus su siena - visiškai mažytė.

koncerto akimirka

Pusvalandžiu vėluodamas prasideda šou. Sieną užlieja vaizdai, Roger Waters sveikinasi su publika vokiškai, link scenos skrenda lėktuvas, sprogsta fejerverkai. Suprantu, kad iš tiesų dalyvauju viename didingiausių visų laikų šou. Net jei nebūtų efektų, mėgaučiausi puikia muzika ir idealia garso kokybe. Atlikėjo balsas puikus, skamba beveik kaip iš plokštelės. Vieną dainą jis atlieka duetu su savimi jaunu - pusę dainos skamba įrašas iš koncerto prieš 30 metų. Siena po truputį dėliojasi, grupė vos matoma per mažą skylę sienoje, kol prieš pertrauką visai atskiriama nuo publikos. Siena tarnauja kaip didžiulis projekcijų ekranas, kur rodoma ir filmo animacija, ir paties dainininko projekcijos, ir video, ir net 3D vaizdai. Antroje dalyje atsiranda skraidanti pripūsta kiaulė raudonomis akimis, dėl kurios užvakar dainininkas sulaukė žydų bendruomenės protesto balsų, mat ant jos šono šalia kryžiaus, kūjo ir pjautuvo, dolerio ženklo, nupiešta ir Dovydo žvaigždė. Dėkit kur norit, tik ne ant kiaulės, tokio purvino gyvūno - kalbėjo jie kažką panašaus. Aišku, jog šou pabaigoje kiaulė išsileidžia, o siena griūna. Žiūrovai ploja stovėdami. Pratęsimo nėra.

BZ nuotr.

Visas tas kūrinyje išreiškiamas protestas prieš militarizmą, supervalstybes, prieš vartotojišką visuomenę, prieš tolerancijos trūkumą ir vis labiau vienišėjančius žmones kaip niekada aktualus ir šiandien, kai pasaulis ir vėl rengiasi kariauti. Pagalvojau, gal galima tuos visus didžiuosius ir pasaulio ateitį lemiančius žmones surinkti ir susodinti šiame šou. Tikiu, kad muzikos ir vaizdo galia priverstų juos šiek tiek jautriau žiūrėti į pasaulį.

O pabaigai - didelis dėkui už puikų koncertą ir nuoširdūs sveikinimai 70 -ojo gimtadienio proga! Happy birthday to you!

Ar manęs laukė Berlynas?

renasphoto nuotr.

Ar manęs jis laukia? Kaip jis mane pasitiks? Ar jis mane vis dar priims? Tokius ir panašius klausimus uždavinėjau sau skrisdama atgal "Zuoko avialinijomis" (valio, pagaliau turime tiesioginį reisą!) po mėnesio, praleisto Vilniuje. Berlyną radau šiek tiek pasikeitusį. Jis pasitiko politikų veidais nukabinėtais stulpais ir tvoromis, pabrangusiais viešojo transporto bilietais ir begaline renginių programa. Bet miestas manęs nelaukė. Kaip nelaukia nei vieno atvykėlio. Jis tik kilniai leido vėl jį mylėti. Ir tegu ta meilė be atsako, nes tokia yra pati tikriausia meilė, bet ir be jokių išskaičiavimų, jokių reikalavimų ar įsipareigojimų, jokių susitarimų ir jokių kompromisų. Užtenka to, kad jis leidžia būti šalia, kvėpuoti jo kvapu, sekti jo pėdom ir tendencijom, atsipalaidavus žiūrėti kaip jis krečia nesąmones, dalyvauja vakarėliuose, linksminasi su visais iš eilės, neskirstydamas žmonių nei pagal tautybę, nei pagal rasę, nei pagal amžių ir pažiūras, nei pagal seksualinę orientaciją. Jei nori būti šalia, meti stereotipus į šalį, įsilieji į minią ir linksminiesi kartu. Turi susitaikyti su mintimi, kad Berlynas niekada nepriklausys tau vienai, kaip ir nereikalaus iš tavęs besąlygiško atsidavimo.

O Berlynas turi tiek daug ką pasiūlyti, kad esi be proto laimingas, galėdamas būti šalia. Vien rugsėjo pradžioje vyksta tiek visokių renginių, kad net galva apsisuka besvarstant, kur labiau norėtųsi nueit. Pavyzdžiui praeitą savaitgalį šalia mūsų vyko dvi gatvės šventės su koncertais scenose, atrakcijomis vaikams ir alaus bei dešrų paviljonais, šeštadienį visus į svečius Bellevue pilyje kvietė Vokietijos prezidentas, vakare vyko ilgoji muziejų naktis su specialia programa lankytojams, gatvėse vyko muzikos festivalis, o Olympia stadione - sporto festivalis, buvusiame Tempelhofo oro uoste - vaikų šventė, o į Aleksandro aikštę rinkosi vegetarai ir veganai. Ir dar nepamiršti reiktų tarptautinės skaitymo nakties, kai visi užsiregistravę pačiose netikėčiausiose vietose galėjo skaityti mylimų autorių poeziją ar prozą.

Šią savaitę vyksta net keli didžiuliai festivaliai. Tai Berlyno festivalis, pasibaigsiantis kitą savaitgalį Tempelhofo erdvėje tokių žvaigždžių kaip Bjork, Blur, Pet Shop Boys grupių pasirodymais. Kas ieško naujų krypčių ir talentų, tam skirta Berlyno muzikos savaitė, kai jaunieji talentai groja skirtinguose klubuose. Savaitės viduryje Berlyne savo žymiąją "Sieną" (The Wall) atliks Roger Waters, o lengvesnės muzikos mėgėjus pakvies seras Eltonas Džonas. Dar nereikia pamiršti klasikinės muzikos festivalio ir savaitgalį vyksiančio pirotechnikos šou.

Kitas, ne mažiau populiarus yra tarptautinis literatūros festivalis, į kurį šiemet atvyksta tokios puikiai ir lietuviams žinomos žvaigždės kaip Salman Rushdie, Amos Oz, Cornelia Funke, Per Olov Enquist, Eduardo Mendoza, Enrique Vila-Matas ir das pusantro šimto kitų autorių. Festivalyje dalyvauja ir Rūta Šepetys, su ja susitikimas vyks ketvirtadienį, rugsėjo 5.d. 19 val. Lietuvos ambasadoje Berlyne. Daugiau informacijos apie festivalį štai čia: http://www.literaturfestival.com/

Ir kaip gali tavęs nemylėt, Berlyne!

Šį kartą apie alų ir Miuncheną

Sveiki atvykę š didžiausią pasaulyje šventę (organizatorių nuotr.)

Mažiau nei po mėnesio Berlynas užleis Vokietijos sostinės pavadinimą Miunchenui. Ogi todėl, kad tada ten prasidės Oktoberfest ir visi vokiečių bei turistų keliai ves ten, kur per 15 dienų 16-oje scenų pasirodys 180 atlikėjų ir bus išpilstyta ne mažiau nei 7 milijonai litrų alaus. Absoliutus alaus gėrimo rekordas buvo pasiektas 2011 metais, kai svečiai Bavarijos sostinėje per šventę išgėrė 7,5 mln. litrų šio vokiško gėrimo. Šįmet Miunchene per dvi šventines savaites tikimasi sulaukti 6 milijonų svečių. Sakoma, kad pietų Vokietijos padavėjai tuo metu ima atostogas ir važiuoja dirbti į Miuncheną, kur per dvi savaites vien iš arbatpinigių užsidirba trijų mėnesių algą. Tiesa, prieš tai reikia įsigyti tradicinę palaidinę didele iškirpte, suveržti krūtinę, kad atrodytų, kad ji tuoj tuoj išsprūs iš jai skirto drabužio ir pasimokyti vienu metu nešti dešimt pilnų litrinių alaus bokalų. Manote, kad tai lengva?

Manot, lengva šypsotis??

Oktoberfest švenčiamas ne tik Miunchene, palapinės su mediniais stalais ir suolais ir pagal šlagerių muziką linguojančiais vokiečiais bei skambančiais bokalais, stovi net mažiausiuose Bavarijos miesteliuose. Tai rudens šventė, be galo svarbi visiems vokiečiams. Derlius nuimtas, alus išrūgęs, darbai baigti - galima ir pašvęsti. Jie ateina su šeimomis, pasipuošia tautiniais drabužiais, supasi karuselėse, klausosi muzikos, o tipiškus vokiškus patiekalus gausiai užgėrę alumi, ir patys dainuoja ir šoka kartu su šlagerius dainuojančiais atlikėjais.

Bet jei nori tikros nesibaigiančios šventinės nuotaikos, jei nori pamatyti tiek alaus, kad galėtum nuskęsti ir tokią gausybę taikiai besilinksminančių žmonių, turi atvažiuoti į Miuncheną, į Teresės pievą (Theresienwiese), kurioje jau dabar sparčiai vyksta pasiruošiamieji darbai. Tai pati didžiausia liaudies šventė pasaulyje, švenčiama jau nuo 1810 metų. Apsisprendusiems dalyvauti, pateiksiu kelis patarimus:

Alaus gėrikai - kiek tik akis aprėpia

Viešbučiai. Aišku, kad reikia užsisakyti iš anksto, nes vokiečiai tai daro tik pasibaigus viena šventei. Lietuviai dažnai sprendžia spontaniškai ir tikrai ne dažnas alaus mėgėjas gali pakloti 200 eurų už naktį. Pasak prognozių, vidutiniškai dvivietis kambarys šiemet kainuos 220 eur. Tačiau yra ir išeičių - pigesnes nakvynes siūlo Wiesn camp kempingas, nuo kurio šventės vietą su metro pasieksite per 15 min (http://www.munich-oktoberfest.com/de_DE/index.php) Pastatytą palapinę, kurioje telpa iki keturių žmonių, galima išsinuomoti už 60-70 eur, o tiek pat žmonių talpinantis kemperis atseis - 150-170 eur parai. Jei tai netenkina, daugybė studentų užleidžia miesto svečiams savo kambarius ar net butus. Sau tinkančių variantų galite surasti svetainėse airbnb.de“, „9flats.com“ oder „wg-gesucht.de“.

Firminiai šių metų šventės bokalai (organizatorių nuotr.)

Alus. Šiemet litrinio bokalo, tai vadinamojo Mas kaina svyruos nuo 9,40 iki 9,80 eur ir tai yra kokiais 30-40 centų daugiau nei pernai. Nepamirškite, kad prašydami mažo alaus, gausite puslitrį ir tai ne visur. Pilstomas bus tik išskirtinai Miuncheno regione specialiai šventei pagamintas alus, kuris yra kiek stipresnis nei įprastai. Dideli bokalai yra labai mėgiami kolekcionierių - jie kiekvienais metais papuošiami naujomis emblemomis. Prie alaus populiariausias užkandis yra Brezn - sūrus didelis riestainis. Labiau išalkusieji renkasi keptus viščiukus arba bavariškas dešreles.

Navigacija. Palapinės veikti pradeda nuo dešimtos ryto, o savaitgaliais alaus jums įpils nuo 9 val. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio barai užsidaro, tad teks eiti namo ir kaupti jėgas kitos dienos girtuoklystėms arba rinktis bet kurį mieste veikiantį barą, kurie mielai priima kiekvieną ištroškusį svečią ir linksmina jį toliau. Šeimoms yra skirta Familienplatz, kur šalia stalų su suolais įrengta ir žaidimų aikštelė ir kur antradieniais šeimoms žadamos nuolaidos.

Kad nepaklysti Miuncheno Oktoberfest, yra sukurta programėlė išmaniesiems telefonams, tačiau jai suprasti reikia mokėti ne tik vokiškai, bet ir bavariškai. Ir dar - nepraraskite budrumo, nes kasmet radinių biure po šventės lieka apie 4000 įvairiausių daiktų.

Bavariškas Brezn labai tinka prie alaus

Pasipuoškite. Šventinę dvasią daug geriau pajusite, jei apsirengsite tautiniais vokiškais drabužiais - merginos vadinamuoju Dirndl - suknelėmis su didele iškirpte, liemene ir pūstu sijonėliu iki kelių, o vyrukai vadinamomis Lederhosen - odinėmis kelnėmis iki kelių, marškinukais ir skrybėle su plunksna. Jei neturite noro rengtis bavariškai, pasirūpinkite bent jau originalesniu galvos apdangalu. Nebūtina jo ieškoti Lietuvoje - viską nusipirksite vietoje, tik turbūt jau žinote, kad Miunchenas toli gražu nėra pigus miestas.

Linksmos kepurės ir perukai priduoda šventinės nuotaikos

Daugiau informacijos apie Oktoberfest angliskai rasite čia: : http://www.muenchen.de/int/en/events/oktoberfest.html
http://www.oktoberfest.de/en/navitem/Galleries/

Sekmadienis Berlyno Prenzlauerberg‘e

kavinė Prenzlauerberg'e (ugnephoto nuotr.)

Jums pasisekė, jei jūsų Berlyno dienotvarkėje yra ir sekmadienis, nes tą dieną miestas gyvena visai kitu ritmu. Aišku, jei suksite pagrindinėmis Berlyno gatvėmis, pamatysite tuos pačius turistų srautus, tačiau jei atsitrauksite į rajonus, kuriuose gyvena jauni ar save tokiais laikantys berlyniečiai, pamatysite visai kitokį vaizdą. Jei oras geras, Berlyne jūs turite šimtus, net tūkstančius pasirinkimų sekmadieniui: galite paplaukioti laivu Šprė upe, galite prigulti parke ant žolės, galite lankyti muziejus ar zoologijos sodą, galite ilgam prisėsti kokiame nors Biergartene (alaus sode). Viskas galima, išskyrus šopingą – parduotuvės sekmadieniais nedirba. Tik kepėjai, laikraščių ir gėlių pardavėjai ir mažos naktinės parduotuvėlės, kuriose galit nusipirkti alaus ir šio to prie jo.

Bet mes einame į prakutusių menininkų, turtingo jaunimo ir ekologinių mamyčių pamėgtą Prenzlauerberg (Prenclauerbergo) rajoną, esantį vos keturios metro stotelės nuo Aleksandro aikštės. Kadaise šiame buvusiame Rytų Berlyno rajone buvo viskas labai pigu, butus užiminėjo menininkai, juos nuomotis išgalėjo vargšai studentai, parduotuvėles atidarinėjo jauni dizaineriai, o vietnamietiškų makaronų porcija buvo visiems įperkama. Taip rajonas tapo labai įdomiu ir „trendy“ ir po truputį vargšai menininkai, prisidėję prie rajono populiarinimo, nebeišgalėjo mokėti nuomos ir gatves bei kavines užleido hipsteriams ir „buržua“. Dabar rajone išlikę nemažai dizainerių krautuvėlių, pridygo ekologinio maisto parduotuvių, didžiulė vaikiškų prekių pasiūla, nes Prenzlauerberg‘as skaičiuoja daugiausiai vaikų iš visų Berlyno rajonų bei sakoma, kad jis yra labiausiai „children-friendly“ (draugiškas vaikams).

Taigi iš pat ryto šiame rajone (kaip ir kai kuriuose kituose) sutiksite tik vakarykščius „klubinėtojus“, grįžtančius namo, nes naktiniai klubai dažnai durų neužveria net iki septynių ryto ar net dar vėliau. Pamatysite šunų šeimininkus ir mamas arba tėčius pustuštėse žaidimų aikštelėse. Pamatysite vieną kitą į darbą skubantį žmogų arba prekystalius rikiuojančius pardavėjus kokioje nors turgaus aikštėje.

pardavėjas Mauerparke (ugnephoto nuotr.)

Visiems kitiems sekmadienis prasideda gerokai įdienojus, o vidurdienį populiaresnės kavinės knibžda nuo „brančintojų“ (tie, kurie ateina valgyti brunch – breakfast+lunch). Už 8-15 eurų jums siūloma „valgykkieknori“ meniu ir savaitės laikraščiai bei žurnalai, kaimynų kompanija ir neretai net vaikų žaidimų kampelis. Už kavą teks mokėti atskirai. Blogu oru tai išties smagu, nes gali sėdėti kad ir tris valandas, kol perskaitysi visus leidinius. Bet jei alkis nespaudžia, galit nusipirkti kavos ir šviežiai iškeptą ragelį ar pyrago gabalą greta esančioje kepykloje-kavinukėje ir stebėti praeivius. Juk Berlyne įdomiausia ne statiniai, bet žmonės ir tai ką jie sukuria.

Mauerpark (ugnephoto nuotr.)

Po rimtų pusryčių galima pailsinti skrandžius iki vakarienės ir išeiti pasivaikščioti į berlyniečių mėgstamus blusturgius. Žymiausias iš jų yra Mauerpark (sienos parkas) blusturgis, jau daug metų įsikūręs šalia buvusios Berlyno sienos. Visiems turistams iki 40 metų – jis netgi privalomas, kitiems – pagal pomėgius. Blusturgis – ne vien pirkimo, bet ir pasižvalgymo vieta. Čia rasite ir senienų, ir tarybinės atributikos, ir žmonių sunešto šlamšto, ir naujų papuošalų iš viso pasaulio, ir menininkų kurtų drabužių bei interjero detalių. Blusturgis didžiulis, ypač vasarą. Žiema jis irgi dirba, bet pardavėjų jau perpus mažiau. Blusturgyje veikia kavinės, galit čia pat nusipirkt alaus ar įvairių užkandžių ir vėl iki valiai prisižiūrėti į žmones. Prižadu – grįžę į Lietuvą nebeatsisukinėsite į raudonai plaukus nusidažiusią merginą ar ausyse skyles pasidariusį jaunuolį. Į turgų užsukę vakarop rizikuojate negauti įdomesnių dalykų, bet užtat galite nemažai sutaupyti ar net rasti vieną kitą įdomų daikčiuką dėžėse, pavadintose "dovanojame" ar "viskas už 50 centų". Jose rūbai, batai, indai, žaislai, knygos, keisti suvenyrai.

Apsipirkę išeikite iš turgaus į šalia esantį parką, kuris sekmadieniais sutraukia jaunimą iš viso Berlyno. Popiet čia esančiame amfiteatre prasideda karaoke – dainuoti tūkstantinei miniai gali kiekvienas norintis ir nepervertinantis savo sugebėjimų. Tačiau jei jums nepatinka šlageriai – šalia groja roko grupės, džiazo muzikantai ar pavieniai menininkai. Kažkas pučia burbulus, kažkas demonstruoja akrobatinius sugebėjimus - bet daro tai taip nuoširdžiai, kad beveik patiki, jog jiems tas į kepurę įmestas pinigėlis nėra jau toks svarbus. Visas parkas nusėstas poilsiautojų – žmonės ne tik klausosi muzikos, bet ir poilsiauja, kepa mėsą, geria alų. Tai tikras tingaus Berlyno paveikslas.

repeticija amfiteatre (renasphoto nuotr.)

Na o vakare išalkus, neliksite nusivylę. Prenzlauerbergo rajonas garsėja internacionaline virtuvių įvairove. Čia galima valgyti prabangiai, o galima – ir truputėlį pigiau. Galima rasti tipiškos vokiečių virtuvės užeigų, Itališkų picerijų ar gerų prancūzų virėjų pagamintų patiekalų, bet daugiausiai žmonių sutraukia čia įsikūrusios Azijos ir Artimųjų rytų virtuvės. Kinų, vietnamiečių, Tailando, Artimųjų rytų, meksikiečių, argentiniečių ir visokios kitokios virtuvės čia nesivaržo viena su kita, bet draugiškai dalinasi alkanais lankytojais, kurie čia niekur neskuba. Juk sekmadienis.

Leonard Cohen dainavo man pilnutėlėje Berlyno arenoje

wikipedia nuotr.

Kai prieš trejetą savaičių pardavėjo paklausiau ar dar yra bilietų į Leonard Cohen koncertą, jis man atsakė, kad tų kelių likusių jau niekam nesiūlytų, nes labai prastos vietos už didelę kainą. Kaip ir palengvėjo tuo momentu, nes lyg ir radau pateisinamą priežastį savo sąžinės priekaištams nuraminti. Juk turbūt daugiau nei dešimtmetį kalbėjau, kad į šio atlikėjo koncertą šliaužte atšliaužčiau, jei nereiktų trenktis tūkstančių kilometrų iki koncerto vietos. Jis buvo įrašytas į mano gyvenimereikiapamatyti sąrašą. Ir kai dabar, gyvenant Berlyne, sužinau, kad jis koncertuoja vos už kelių metro stotelių, staiga išsigąstu per didelės bilietų kainos ar neesančios kompanijos.

Tačiau vakar ryte atsikėlusi supratau, kad tai yra didžioji koncerto diena ir, jei nieko nedarysiu, tas neišpildytos svajonės priekaištas lydės mane visą gyvenimą. Sutikite, senukui 78-eri, neaišku, kiek koncertų jo gyvenime dar liko, tad galimybė gyvai išgirsti "First we take Mannhattan, (then we take Berlin)" vis tik yra unikali. Tad apsisprendžiau bilieto pasiieškoti prie 02 arenos prieš pat koncertą.

Ir ką manot - žmonių daugybė, skirtingo amžiaus, solidžios porelės su vaikais ir net anūkais, jaunimas, senimas ir net gėjų porelės. Keli vyrukai klausinėja ar niekas neturi laisvo bilieto. O aš galvojau, kad bus daug pardavėjų, kaip būna prieš kitus koncertus, kurie klaus ar nereikia bilietuko. Išsigąstu, bet neapleidžia mintis, kad jei jau sykį atėjau iki koncerto, kažkaip į jį pakliūsiu. Kažkas pasiūlo bilietą už 100 eurų. Atsakau nemeluodama, kad tiek neturiu. Sukiojuosi aplink su pavydu žvelgdama į išdidžiai laikančius bilietus saujoje. Noras pakliūti vidun stiprėja sulig kiekviena tirpstančia minute. Ir tada vėl netyčia prasilenkiam su tuo vyruku, turinčiu 105 eurų vertės bilietą ir suderame 70 eurų. Atsistoju prie įėjimo eilės, šalia manęs stovi jaunas prancūzas, matęs kaip įsigijau bilietą, klausia kiek mokėjau. Ir atsako - žinai, nesigailėsi nei vieno išleisto euro, nes jis jau ketvirtą kartą eina klausytis Leonardo. Sumurmu jam, kad žinau tai.

Bet iš tiesų sužinau tai tik tada, kai užgroja pirmieji "Dance me to the end of love" akordai ir išvystu jį klūpantį scenoje ir su niekuo nesumaišomu balsu dainuojantį mintinai žinomos dainos žodžius. Visada tiksliai laiku koncertą pradedantis litvakų palikuonis šį kartą vėluoja penketą minučių. Visada be pertraukos grojantis muzikantas šį kartą leidžia publikai 20 minučių pailsėti ir papildyti gėrimų pardavėjų kasas (gal tai ne nuovargis, gal tiesiog arenos reikalavimas?). Bet vis tiek sąžiningai atgroja tris valandas, nesididžiuoja pagroti biso. Ir net tada, kai sugrojęs ošiančiai miniai "First we take Mannhattan, then we take Berlin" dainą, atsisveikina su publika, paskui dar grįžta ir atlieka pabaigai "So long Marianne" ir dar kelias dainas.

Paprastutis, besikreipiantis į minią My friends, neužburiantis nei scenografija, nei dekoracijomis, nei kostiumais ar specialiais efektais, prikausto publiką vien savo balsu ir charizma, kurią padeda išryškinti puiki senų virtuozų komanda bei trys gražios ir balsingos dainininkės. Visas žavesys - nuoširdume, muzikoje, dainų tekstuose, kuriuose daug meilės moterims, gyvenimui, Dievui. Ir ta elegancija scenoje, ir tas nusilenkimas su skrybėle, ir lengvi tvisto žingsneliai. Bet ką aš čia kalbu - į jo koncertus neina atsitiktiniai žmonės, eina tik tie, kurie jį be galo myli. Nors arena buvo pilnutėlė, atrodė, kad jis dainuoja tik man, nes jo balsas smigo gilyn, taip giliai, kad aidi iki šiol manyje. Ir kai jis dainavo "I'm your men", atrodė, kad jis tai šnabžda tiesiai man į ausį. O daina "Hallelujah" skambėjo kaip pati tikriausia malda, privertusi žmones net sulaikyti kvėpavimą. Dar pagalvojau, kad ji gerai skambėtų Vilniaus Kotrynos bažnyčioje.

Taigi, koncertas nenuvylė, tikrai nesigailiu nei vieno išleisto euro. Vietos buvo puikios ir mokėjau už bilietą trečdaliu mažiau, nei jis buvo vertas - už tą kainą pirkus kasoje pigiausią bilietą būčiau sėdėjusi kažkur aukštai ir nepatogiai. Tad kartais visai verta pasinaudoti Last minute pasiūlymais.

Tie kas labai nori išgirsti jo nepakartojamą balsą gyvai, gali spėti šį mėnesį į koncertus Lodzėje, Prahoje, Vienoje. Liublijanoje, rugpjūty - Puloje, Stokholme, Osle, Odense, Ciuriche, Braitone ir Mančesteryje. Daugiau informacijos čia: http://www.leonardcohen.com/us/tour/events

Ar Lietuvos gėjai išdrįstų nešti Grybauskaitės portretą?

Eisena prasidėjo Kurfurstendame (ugnephoto nuotr.)

Berlyne šeštadienį buvo švenčiama Christopher street day, o per miesto centrą nusidriekusioje eisenoje dalyvavo ne tik įvairių seksualinių pakraipų atstovai, bet ir politikai. Tiesa, ne visi tiesiogiai kaip Berlyno meras Klausas Voverait'as, kuris iš vieno sunkvežimio mėtė miniai prezervatyvų pakelius. Eisenos dalyviai buvo pasipuošę kaukėmis su V.Putino ir A. Merkel nuotraukomis, o Rusijos prezidento didelė nuotrauka su padažytomis lūpomis ir užrašu - "aš esu Deivė" matėsi net ir stovintiems atokiau. Kelių partijų atstovai eisenoje dalyvavo su savo partijų logotipais išpuošta transporto priemone. Kaip lygiaverčiai parado dalyviai. Juk rinkimai ant nosies, kodėl praleisti tokį reikšmingą elektoratą ir nemokamą galimybę pasirodyti viešai? Anot spaudos, pašvęsti šios tolerancijos kitokiems dienos susirinko apie 700 000 žmonių.

mes kitokie - ne tik teigė, bet ir rodė dalyviai (ugnephoto nuotr.)

Ar aš ne gražus (graži?) (ugnephoto nuotr.)

Paradas tikrai buvo įspūdingas. Toks įspūdingas, kad p. Gražulį jau po pusvalandžio būtų ištikęs infarktas, o vyresnio amžiaus lietuviams būtų pasirodę, kad kažkas atrakino pragarą ir paleido iš ten visus ištvirkėlius. Bet Berlyne, kuriame viskas galima ir kuriame laisvai jaučiasi visi žmonės nepriklausomai nuo pažiūrų, orientacijos, amžiaus, socialinės padėties ar tautybės, šis spalvingas renginys visai tiko. Nors uždėti ženklą N 16 visai norėjosi. Daug spalvų, karnavalo atributų, nuogo kūno, fetišo, keistų galvos apdangalų. Policininkai, seselės, kaliniai, politikai, velniai ir net popiežiai - visų švenčių ir sekso parduotuvėse siūlomų drabužėlių demonstracija.

Buvo ir tokių, kuriems, įsisiūbavus paradui, drabužių nebereikėjo. Iš kiekvieno sunkvežimio ar atviro autobuso sklido garsi muzika, eisenos dalyviai šoko, mojavo praeiviams ir smalsuoliams, gėrė alų ir tiesiog linksminosi. Tiesiog dar viena didžiulė pakvaišusio Berlyno Party, po ilgos kelionės pačiu miesto centru pasibaigusi vakare prie sausakimšų Brandenburgo vartų. Jūsų dėmesiui - kelios parado akimirkos.