 |
| J.Mekas vakar dalino autografus (vilniusberlynas foto) |
Vakar kiek nedrąsiai pirmąkart peržengiau Berlyno Rašytojų namų (Literaturhaus) slenkstį. Prabangi praeito amžiaus vila vos keli žingsniai į šoną nuo pagrindinės Berlyno gatvės Kurfurstendamm. Girgždančiais laiptais užlipau aukštyn, pravėriau sunkias ąžuolines duris, įkvėpiau iš kavinės atsklindančio, nuo rašytojų turbūt neatskiriamo vyno kvapo ir atsistojau nemažos eilės gale, kad už 5 eurus nusipirkčiau bilietuką į Jono Meko kūrybos vakarą. Buvo pristatoma Matto Verlag leidyklos išleista knyga "Alt ist dieses, unsere sprechen", sudaryta iš "Semeniškių idilės" ir "Reminiscensijos" poezijos knygų. Joje eilėraščiai pateikiami lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šias eiles autorius rašė Vokietijoje, kai ką tik buvo pasitraukęs iš Lietuvos. Jis sakė, kad tėviškės vaizdai ir garsai buvo jo kiekvienoje ląstelėje, todėl jis turėjo juos ištraukti, išsivalyti ir tai buvo labai skausmingas procesas.
 |
| Jauki Berlyno "rašytnamio" Židinio salė buvo pilnutėlė |
Perpildytoje Židinio salėje lietuviškų balsų girdėjosi nedaug. Pasiklausyti poezijos Vokietijos sostinėje susirinko puikiai J.Meką iš kinematografinių darbų pažįstantys įvairių šalių gerbėjai. Todėl kai klausiausi jo drebančiu, bet raiškiu balsu skaitomų prieš 65-erius metus sukurtų eilių, jaučiausi pakylėta ir išdidi, kad tokius nuostabius gamtos ir lietuviško kaimo aprašymus galiu suprasti originalo kalba. Jie tokie vaizdingi ir skambantys, kad galiu net neužsimerkdama įsivaizduoti tas sodybas su obuoliais ir laukuose atliekamus darbus, lietuviško rudens peizažus ir kalėdomis kvepiančius namus. Vėliau, kalbėdamas apie vertimą, autorius pasakė, kad poezijos išversti neįmanoma. Tai tas pats, kas digitalizuoti kino juostą - žiūrėti galima, bet kokybės skirtumai labai dideli. Tačiau paskui pabrėžė, kad autorius reikia versti. Pasak jo, net Šekspyras buvo pripažintas tik tada, kai jį išvertė į vokiečių kalbą. Papasakojo ir apie tai, kad poeziją galima versti iš garso, nesuprantant sakomų žodžių reikšmės. Pasak jo, rezultatai būna stulbinantys. Taip, tada supratau, kad prieš mane sėdi tikras avangardistas. Žmogus, kuriam visada norėsis viską daryti kitaip.
Pabaigai J.Mekas pristatė savo dienoraščius, kurie šiuo metu yra verčiami į vokiečių kalbą. Jis publikai angliškai skaitė savo laišką, pavadintą Rekviem XX amžiui. Vardindamas praėjusio amžiaus negerumus, vienoje vietoje 90 metų menininkas nebesulaikė ašarų ir publika nustėrusi laukė, kas gi bus toliau. O toliau nieko nebebuvo, nes J.Mekas nusprendė nutraukti skaitymus ir nebeatsakinėti į klausimus, skyrė dešimt minučių autografams ir liūdnas nuėjo į kavinę.
Jį lydinti vertėja Claudia Sinnig sakė, kad J.Mekas po tokio intensyvaus 10 dienų turo po Vokietiją ir Austriją, kur vos ne kas vakarą vykdavo knygų pristatymai, yra labai pavargęs ir kartais būna aikštingas lyg vaikas. Kalbėdamos apie jo netikėtą susigraudinimą scenoje, pasvarstėme, gal jis prisiminė ne taip seniai mirusį brolį, o gal prieš kelias dienas pasaulį palikusį labai gerą savo draugą žinomą dainininką Lou Reed. O gal jam tikrai širdį suspaudė visas tas praėjusių ir šių dienų blogis, kurio vis dar pilnas pasaulis.
 |
| Internete radau nuotrauką, kur J.Mekas su Lou Reed (viduryje) |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą