Išsinuomoti butą Berlyne - misija neįmanoma

Išsinuomoti butą nėra lengva jokioje Europos sostinėje ar didesniame mieste. Ypač tada, kai esi užsienietis. Ypač tada, kai pinigai kišenės nedrasko. Ypač tada, kai nenori mokėti tarpininkams.

Berlynas iš tiesų yra pati pigiausia senosios Europos sostinė ir butų kainos čia dar prieš kelis metus kėlė nuostabą net ir lietuviams. Už 500 eurų per mėnesį (su komunaliniais) buvo galima išsinuomoti pakankamai padorų dviejų kambarių butuką netoli centro. Jei norėjai taupyti ir nesibaidei didžiulių betoninių daugiabučių, kiek atokesnėje Rytų Berlyno vietoje galėjai išsinuomoti trijų kambarių butą už 350 eurų. Bet taip buvo ankščiau. Tada, kai visoje Europoje buvo gera gyventi. 

Per pastaruosius kelis metus butų nuomos kainos Berlyne išaugo kone trečdaliu, o kai kurių, populiariose vietose esančių butų kainos - net dvigubai. Bet negi dėl to kelsiesi į priemiestį ar vokiškas "fabijoniškes". Todėl išsiruoši į žygį ieškoti buto norimuose rajonuose net už nenorimą kainą.

Vokietijos sostinės rajonai tokie skirtingi, kad pravažiavęs vos kelias metro stoteles, gali pasijusti lyg atsidūręs kitame mieste ar net kitoje šalyje. Turkai turi savo gyvenamuosius rajonus, rusai - savo, vietnamiečiai taip pat kuriasi kartu. Juose pigiau. Ten kur gyvena dauguma vokiečių, kur ošia medžiai ir vaikšto turistai - daug brangiau.

Na o labiausiai būstų kainos išaugo Prenzlauerberg - populiariame rytų Berlyno rajone, kur daug europiečių-užsieniečių, kur daug kavinių, parduotuvyčių, menininkų galerijų, avangardinės mados, keistų renginių, kuriame vyrauja mamos su vėžimėliais, vaikų perpildytos žaidimų aikštelės ir kavinės, kur anglai, prancūzai, ispanai turi savo dvikalbius darželius ir bendruomenes. Nepaisant to, kad jame mažai žalumos, auginti vaikus čia smagu. Namai aplink tikri berlynietiški - seni, aukštomis lubomis, dideliais langais, erdviais koridoriais. ir kaip gali tokio nenorėti.

Apžiūrėjom tame rajone gal šešis butus, tuos, kuriuos sukandę dantis, dar galėtume kažkaip sau leisti, bet...  lemtingojo taip ir neradome. Kelis butus apžiūrinėjom kartu su dar penkiolika vokiečių, tiesiog visi kartu užeina, vaikšto, žiūri į sienas ir įtartinai vienas į kitą. Šansų, kad tave, iš nežinomos šalies, nežinoma veikla užsiimantį užsienietį, išsirinks iš penkiolikos tėvynainių, yra mažiau nei nulis.  Dar keliems butams apžiūrėti buvo paskirta eilė - kiekvienam po dešimt - penkiolika minučių, paskui ateina kiti. Kai pagalvojom, gal šis, nepaisant šalia dundančio metro, galėtų mums atitekti, viltis sužlugo, kai turėjom užrašyti savo elektroninio pašto adresą ant lapelio virtuvėje - mes buvom devyniolikti.

Užsieniečiui, pretenduojančiam į būstą, reikia turėti tuos pačius dokumentus, kaip ir vokiečiui - darbo kontraktą, dokumentų kopijas, pažymos, kad neturi skolų ir kreditų, pažymos iš buvusio buto šeimininko, kad tvarkingai mokėjai visus mokesčius. Naujai atvykusieji į Berlyną stoja į eilės galą. Neturintys darbo sutarties - iš viso nušvilpiami. Užburtas ratas: neturi buto - negali registruotis, neprisiregistravęs - negali įsidarbinti, o be darbo sutarties - negausi buto.

Arba gausi tik tokį, kur virš galvos skrenda lėktuvai. Nors šeimininkė rodė kambarius ir nesustodama pasakojo, kad butas labai ramioje vietoje (iš vienos pusės sandėliai, iš kitos - stadionas, iš trečios - kažkokie sodo nameliai). Bet kai pokalbio pabaigoje praskrido lėktuvas, nebegirdėjau ką ji man sakė. Tik pridūrė po to, kad tuoj tuoj šį oro uostą uždarys, na po metų tai jau tikrai. Bet kažkaip norisi ir tuos metus naktimis miegoti.

Butų paieška ir turi teigiamų pusių - žinai, ką veiksi savaitgaly, pradedi geriau orientuotis mieste ir prisižiūri įvairiausių interjerų. Keista, kaip tik žmonės čia negyvena. Sunku patikėti, bet yra nerenovuotų būstų, kurie vis dar šildomi krosnimis. Vienas aplankytas būstas buvo su terasa ir savu kiemu - tai kokių dvidešimt kvadratų žemės lopinėlis tarp didžiulių, mažiausiai penkių aukštų senovinių namų. Ko ko, bet erdvės pojūčio ši erdvi terasa niekada nesuteiks.

Interjerų prisižiūrėjom įvairių. Ir skelbimuose radau įdomių ir taiklių apibūdinimų. Štai keli jų: "DDR susitinka su Ikea" arba - "Blusturgio stilius", "Viengungio svajonė". Yra ir toks "Tipiškas Berlyno stilius". bet apie jį kitą kartą. Nes jau garuoja arbata mano naujo laikino buto virtuvėje. Pavasario sulauksim čia, o tada bandysim iš naujo pasidairyti po berlynietiškus interjerus.


  
   

1 komentaras:

  1. Tai be registracijos niekaip nepriima i darbą? Jeigu gyventum tiesiog viešbutije?

    AtsakytiPanaikinti