Išsinuomoti butą Berlyne - misija neįmanoma

Išsinuomoti butą nėra lengva jokioje Europos sostinėje ar didesniame mieste. Ypač tada, kai esi užsienietis. Ypač tada, kai pinigai kišenės nedrasko. Ypač tada, kai nenori mokėti tarpininkams.

Berlynas iš tiesų yra pati pigiausia senosios Europos sostinė ir butų kainos čia dar prieš kelis metus kėlė nuostabą net ir lietuviams. Už 500 eurų per mėnesį (su komunaliniais) buvo galima išsinuomoti pakankamai padorų dviejų kambarių butuką netoli centro. Jei norėjai taupyti ir nesibaidei didžiulių betoninių daugiabučių, kiek atokesnėje Rytų Berlyno vietoje galėjai išsinuomoti trijų kambarių butą už 350 eurų. Bet taip buvo ankščiau. Tada, kai visoje Europoje buvo gera gyventi. 

Per pastaruosius kelis metus butų nuomos kainos Berlyne išaugo kone trečdaliu, o kai kurių, populiariose vietose esančių butų kainos - net dvigubai. Bet negi dėl to kelsiesi į priemiestį ar vokiškas "fabijoniškes". Todėl išsiruoši į žygį ieškoti buto norimuose rajonuose net už nenorimą kainą.

Vokietijos sostinės rajonai tokie skirtingi, kad pravažiavęs vos kelias metro stoteles, gali pasijusti lyg atsidūręs kitame mieste ar net kitoje šalyje. Turkai turi savo gyvenamuosius rajonus, rusai - savo, vietnamiečiai taip pat kuriasi kartu. Juose pigiau. Ten kur gyvena dauguma vokiečių, kur ošia medžiai ir vaikšto turistai - daug brangiau.

Na o labiausiai būstų kainos išaugo Prenzlauerberg - populiariame rytų Berlyno rajone, kur daug europiečių-užsieniečių, kur daug kavinių, parduotuvyčių, menininkų galerijų, avangardinės mados, keistų renginių, kuriame vyrauja mamos su vėžimėliais, vaikų perpildytos žaidimų aikštelės ir kavinės, kur anglai, prancūzai, ispanai turi savo dvikalbius darželius ir bendruomenes. Nepaisant to, kad jame mažai žalumos, auginti vaikus čia smagu. Namai aplink tikri berlynietiški - seni, aukštomis lubomis, dideliais langais, erdviais koridoriais. ir kaip gali tokio nenorėti.

Apžiūrėjom tame rajone gal šešis butus, tuos, kuriuos sukandę dantis, dar galėtume kažkaip sau leisti, bet...  lemtingojo taip ir neradome. Kelis butus apžiūrinėjom kartu su dar penkiolika vokiečių, tiesiog visi kartu užeina, vaikšto, žiūri į sienas ir įtartinai vienas į kitą. Šansų, kad tave, iš nežinomos šalies, nežinoma veikla užsiimantį užsienietį, išsirinks iš penkiolikos tėvynainių, yra mažiau nei nulis.  Dar keliems butams apžiūrėti buvo paskirta eilė - kiekvienam po dešimt - penkiolika minučių, paskui ateina kiti. Kai pagalvojom, gal šis, nepaisant šalia dundančio metro, galėtų mums atitekti, viltis sužlugo, kai turėjom užrašyti savo elektroninio pašto adresą ant lapelio virtuvėje - mes buvom devyniolikti.

Užsieniečiui, pretenduojančiam į būstą, reikia turėti tuos pačius dokumentus, kaip ir vokiečiui - darbo kontraktą, dokumentų kopijas, pažymos, kad neturi skolų ir kreditų, pažymos iš buvusio buto šeimininko, kad tvarkingai mokėjai visus mokesčius. Naujai atvykusieji į Berlyną stoja į eilės galą. Neturintys darbo sutarties - iš viso nušvilpiami. Užburtas ratas: neturi buto - negali registruotis, neprisiregistravęs - negali įsidarbinti, o be darbo sutarties - negausi buto.

Arba gausi tik tokį, kur virš galvos skrenda lėktuvai. Nors šeimininkė rodė kambarius ir nesustodama pasakojo, kad butas labai ramioje vietoje (iš vienos pusės sandėliai, iš kitos - stadionas, iš trečios - kažkokie sodo nameliai). Bet kai pokalbio pabaigoje praskrido lėktuvas, nebegirdėjau ką ji man sakė. Tik pridūrė po to, kad tuoj tuoj šį oro uostą uždarys, na po metų tai jau tikrai. Bet kažkaip norisi ir tuos metus naktimis miegoti.

Butų paieška ir turi teigiamų pusių - žinai, ką veiksi savaitgaly, pradedi geriau orientuotis mieste ir prisižiūri įvairiausių interjerų. Keista, kaip tik žmonės čia negyvena. Sunku patikėti, bet yra nerenovuotų būstų, kurie vis dar šildomi krosnimis. Vienas aplankytas būstas buvo su terasa ir savu kiemu - tai kokių dvidešimt kvadratų žemės lopinėlis tarp didžiulių, mažiausiai penkių aukštų senovinių namų. Ko ko, bet erdvės pojūčio ši erdvi terasa niekada nesuteiks.

Interjerų prisižiūrėjom įvairių. Ir skelbimuose radau įdomių ir taiklių apibūdinimų. Štai keli jų: "DDR susitinka su Ikea" arba - "Blusturgio stilius", "Viengungio svajonė". Yra ir toks "Tipiškas Berlyno stilius". bet apie jį kitą kartą. Nes jau garuoja arbata mano naujo laikino buto virtuvėje. Pavasario sulauksim čia, o tada bandysim iš naujo pasidairyti po berlynietiškus interjerus.


  
   

Šeštadieninis turgus am Kolwitzplatz

Įvairiausiuose lankytinų Berlyno turgų sąrašuose, šis, aplink populiarią Prenzlauerberg rajono aikštę vykstantis turgus patenka į pirmąjį penketuką. Pabandysiu paaiškinti kodėl, nes iš pirmo žvilgsnio - nieko ypatinga čia nevyksta..
 
Asortimentas: daugiausiai ekologiškos daržovės ir vaisiai, namų darbo sūriai, šviežia žuvis, graikas su dvidešimčia alyvuogių ir dar tiek pat užtepėlių rūšių, portugalas su alyvuogių aliejumi, bandelės su ekologiškom sėklom, rudeninių spalvų puokštės, rankų darbo drabužiai, papuošalai, šalikai, mediniai ir megztiniai žaislai ir koks dešimt maistą vietoje gaminančių ir parduodančių stendukų, pradedant bratvurstais ir baigiant arabiškais falafiais, užgeriant kava ar vynu iš degustacinio centro. Turgus labai gražus. Po plačialapiais platanais įsikūrę stilingi praeivių stendai. Gatvės muzikantas jautriai ir visai neįkyriai virpina smuiko stygas. Atsipalaidavę pirkėjai visiems šypsosi. Nuobodžiaujantys vaikai žaidžia dviejose šalia esančios žaidimų aikštelėse. Kiti gražiai aprengti dairosi vėžimėliuose. Toks labai jaukus, lokalus šeštadienio turgus, kokių šimtai ir tūkstančiai yra Europoje, bet čia yra ypatinga atsipalaidavusio Berlyno dvasia. Net patys vokiečiai sako, kad berlyniečiai - tai ne vokiečiai, tai visai atskira gyventojų rūšis, kuriems netinka įprasti vokiečių apibūdinimai. Jiems šeštadienis ir sekmadienis - tingėjimo ir atsipalaidavimo metas, ramaus apsipirkimo metas, kavos ant saulutės išgėrimo, ilgo pasivaikščiojimo laikas, pinigų leidimo ir bendravimo metas.
Puokštės pigesnės nei Lietuvoj ir labai dražios

Šis gražus tvarkingas ir išskirtinis turgus, kaip ir turi būti, yra brangus. Jis ir turi šiokį tokį pižoniškumo šleifą, panašiai kaip savo laiku turėjo Tymo turgus. Viskas puiku ir ekologiška, gera idėja ir smagi dvasia, bet tik jei neskaičiuoji kruopščiai kišenės turinio. Pavyzdžiui, ekologiški susitraukę obuoliukai, kuriuos mes Lietuvoj jau išvežam karučiais, čia kainuoja apie 3 eur, Vokietijoje išauginti pomidorai - irgi tiek pat, ekologiškų bulvių kilogramas - pusantro euro, cukinijų - 2,5 euro, kalafioras atsieis 2 eurus, tiek pat kainuos ir porų kilogramas. O va labiausiai nustebinusi daržovė buvo kopūstas - paprastas baltagūžis kopūstas, gal net truputį apkirmėlėjęs, kainavo 1,7 euro už kilogramą. Mieli Lietuvos ūkininkai, štai kur reikia vežti daržoves. Reikia dar pridėti, kad parduotuvėse daržovės kainuoja perpus, o kai kurios net ir daugiau nei perpus pigiau. Jei tiks neekologiškos bulvės, parduotuvėje už tą kainą nusipirksite jų keturis kilogramus.
    
Bet man įdomiausia turgaus dalis buvo rankdarbiai ir dizainerių produktai, kurie tikrai ne brangesni nei Lietuvoje, o akims peno suteikia kur kas daugiau. Ekologiškos vilnos paltukai, vaikiški megztukai, šalikai, sidabro papuošalai, suknelės ir lotynų amerikos spalvomis marginti sijonai, pinti krepšiai ir veltos kepuraitės bei šlepetės, namų darbo muilas ir arbatos kainavo mažiau, nei už prastesnės kokybės prekes prašo Gedimino prospekto mugių prekeiviai. Viskas padaryta Berlyne, prie kokybės neprisikabinsi, siluetai madingi.

Viena iš tipiškų Berlyno kavinių
Taigi, turgaus apibendrinimas - puikus šeštadienio priešpiečio praleidimo būdas. Ypač, jei nieko ypatingo nereikia. Nusiperki Kalamata alyvuogių pas graiką (1,20 eur už 100 gramų), tuno užtepėlės (1,60 už 100 gr.) ir kelias bandeles su ekologiškomis moliūgų sėklomis (50 cnt už vnt). Už sutaupytus pinigėlius atsisėdi šalia esančio restoranėlio terasoje, įsitaisai ant saulės, pasiimi kavos arba alaus (priklauso nuo to, kokio ankstyvumo rytmetis) ir stebi žmones, stebi praeivius, prekeivius, stebi kaip vėjui papūtus jau krenta vienas kitas medžio lapas, kaip juos renka vaikai, kaip ant jų sisioja šunys. Ir supranti, kad tai tiesiog dar vienas tobulas ir tingus rudens priešpietis, kai reikia mėgautis kiekvienu saulės spinduliu, lapo tobulumu ir laimingais veidais aplinkui.

Verslo idėja iš Švedijos

Vokiečiai pavalgyti mėgsta, tai žino kiekvienas. Vokiškos virtuvės patiekalais jie dažniausiai mėgaujasi tik sekmadieniais ar per šventes, bet namie karkas kepa ir raugintus kopūstus troškina tik vienetai. Berlyne jų ypač nedaug. Skubančiame mieste pavargę nuo pietums sukimštų sumuštinių, pakeliui nusipirktų dešrelių ar kebabų, vakarienei žmonės užsinorėjo sveiko, gero, lengvo maisto. Kaip ir Lietuvoje, čia labai išpopuliarėjo valgio virimo knygos, o sveika mityba įsitvirtino madingų pomėgių viršūnėje.

Tačiau nėra taip lengva nusipirkti ekologiškų produktų visai savaitei ir dar sugalvoti skanias ir išradingas vakarienes. Miesto gyventojui tam reikia per daug laiko. Bet, jei yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Iš Skandinavijos šalių atėjęs "mes-atvešim-gamink-pats" verslo modelis greitai išpopuliarėjo Berlyne. Čia veikia net kelios didelės firmos, o statistika sako, kad kas mėnesį atsidaro po naują tokių paslaugų tiekėją, kurie savo veiklą toliau plečia į Vokietijos gilumą.

Verslo idėja tokia - mes ne tik nuperkame jums sveiką maistą iš patikrintų gamintojų, bet ir parenkame receptus ir sudedame visus tam patiekalui pagaminti reikalingus ingredientus reikalingais kiekiais į atskirus paketus. Ir dar, atsižvelgdami į produktų galiojimo laiką, surašome, kurį kurią dieną reikia gaminti. Receptai ne prasti, ir ne tokie jau paprasti, bet lengvai paruošiami, o, svarbiausia, sveiki ir apgalvoti taip, kad juose būtų ir žuvies, ir mėsos, ir daržovių, ir grūdų. Atsižvelgiama į vegetarų ar laktozės netoleruojančių ar alergiškų atskiriems produktams žmonių užsakymus ir jiems paruošiami individualūs pasiūlymai.

Moterys tai jau tikrai žino, kad, pabaigus darbus, tas kasdieninis galvojimas ką pagaminti namie ir iš ko atima tikrai daug laiko, todėl paslauga, kai tau ne tik pasufleruoja, bet ir atveža visus reikalingus produktus, verta tų papildomų pinigų. Tą žinojo ir švedė, trijų vaikų mama, prieš penkerius metus Švedijoje pasiūliusi tokią sparčiai išpopuliarėjusią idėją užimtoms mamoms. Turėkite omenyje, kad gausite tiksliai tiek, kiek reikia, nieko nereikės išmesti. Prekės bus paimtos iš ūkininkų, turinčių ekologinių ūkių sertifikatus. O įdomiais receptais nudžiuginsite visą šeimą ir pačios suprasite, kad išskirtinę vakarienę pagaminti visai nesunku.

O pinigai nėra tokie jau dideli. Ypač tiems, kas rūpinasi sveika mityba ir pirmenybę atiduoda ekologiškiems produktams, kurie šiaip ar taip nėra pigūs. Už 40 eurų kartą per savaitę gausite paketą su 3-5 vakarienėm visai šeimai. Pirmoji idėją į Vokietiją prieš du metus atvežusi švedė atidarė tinklapį www.komtessen.de, kurio kurjeris produktus ir idėjas keturioms vakarienėms šeimoms su vaikais atveš už 63 eurus, o penki pavalgymai keturiems žmonėms atsieis 87 eurus. Www.schlemmertute.de, kuriai vadovauja taip pat švedas, tris vakarienes šeimai siūlosi atvežti už 64 eurus, o dviems žmonėms tai kainuotų 49 eurai.

Verslo idėja puiki ir tuo, kad dažniausiai pabandę klientai tampa nuolatiniais. Receptai kartojasi retai, patiekalai siūlomi, atsižvelgiant į sezoniškumą ir į pilnavertės mitybos taisykles. O man ši idėja graži tuo, kad ankščiau iš darbo grįžęs virtuvėje nemėgstantis sukiotis vyras, radęs viename pakelyje receptą ir produktus, nebegalės pasakyti, kad nežinojo ką daryti vakarienei.

Kiek žinau, švedai jau dalina frančizes. Gal ką Lietuvoje sudomins? Manau, kad paklausa tikrai būtų. Ekologiškas, šviežiai pagamintas maistas be didelių laiko sąnaudų užimtų žmonių visuomenėje bus visada madoje.




     

Vokiška Vienybės šventė blogiau už Sostinės dienas

Vakar visa Vokietija šventė Vienybės dieną. Nors man pasirodė, kad jie labiau džiaugėsi laisva diena, nei šventė. Bent jau Berlyno gatvėse nesimatė jokio šventinio šurmulio. Na o mes, ieškodami įspūdžių, sumanėm pažiūrėti kas vyksta pačioje miesto širdyje - prie Branderburgo vartų - ir nuo jų prasidedančioje pagrindinėje miesto arterijoje - 17 Juni gatvėje.


Prie vartų suręstoje scenoje dainavo vietinė primadona, tokia, sakyčiau, vietinė "Petrikytė". Turbūt daugiau nei kilometrą besitęsiančioje gatvės atkarpoje abipus nesibaigiančios užstalės kunkuliavo šventė, panaši į tas, kokias švenčia Vilnius, Klaipėda ar kiti miestai. Tik be kultūrinės programos. Tie patys dešrelių, keptos mėsos ir troškintų kopūstų kvapai, tie patys popkornai ar cukraus vata, kepami vafliai, kas antrame stende pilstomas alus, plakami kokteiliai, vaikai kaulija ledų, kičinių blizgančių balionų ir tuština tėvų kišenes, sustoję prie karuselių. O vietoj tautodailininkų paviljonų savo kiniškas ir turkiškas prekes išsidėstę tamsiaodžiai pardavėjai. Didelė pinigų leidimo šventė. Visiškai nieko įdomaus. Kaip daug kartų padidinta Basanavičiaus gatvė šiltais vasaros savaitgalių vakarais.

Todėl aš asmeniškai balsuoju už rugsėjo pradžioje Vilniuje vykusias Sostinės dienas. Gedimino prospektas nebuvo toks banalus, maisto ir alaus taip pat visiems užteko, kultūrinė programa daug platesnė, o vaikiški atrakcionai tokie pat brangūs. Toliau apie šventę lai kalba nuotraukos.

Va tiek žmonių į vieną pusę ir tiek pat - į kitą pusę

Daug dešrų prikepė...

...ale daug ir suvalgė
Su vėjeliu

kai kas matavo dešras metrais...

...o širdis centimetrais

Buvo ir muzikos

Ir gyvūnų..

Pramoga mažiausiems tarybinio kario fone


 

Žaliasis miestas arba parkų viliotiniai

Šiandien noriu parašyti apie Berlyno parkus. Man tai buvo vienas didžiausių atradimų atvykus čia. Kai ankščiau lankydavausi Berlyne, magėjo įsilieti į žmonių srautą, pamatyti turistines įžymybes, nufotografuoti tai, iš ko mintyse susideda Berlynas - sienos likučiai, atstatyti seni namai, keisčiausi grafičiai neįtikėtinose vietose, moderni architektūra, XXI amžiaus statiniai, kavinės, barai, naktiniai klubai, keisti teatrai ir gatvės muzikantai, pati įvairiausia gatvės mada. Ir žinot ką - niekada nebuvau jokiame parke. Man net atrodė, kad šiame pastatų pilname mieste nėra parkų, tik medžiai tarp namų.

Bet tereikia turėti mažą vaiką ir pasaulį pradedi matyti visiškai kitaip. Nebegali sėdėti kasdien su alaus bokalu miesto veiksmo vietose, atsipalaidavęs skaityti laikraštį ir galvoti į kokią party eisime vakare. Užtat atradome parkus ir džiaugsmą tą buteliuką alaus išgerti ant rudeninės saulės nutviekstos ir vokiečių gražiai prižiūrėtos pievos kuriame nors iš turbūt daugiau nei 50 šiame mieste esančių parkų. Kadangi tokį gražų rudenį mėgaujamės ir tokia smagia transporto priemone kaip dviračiai, atstumus matuojame ne kilometrais, bet minutėmis. Nusprendėme apvažiuoti visus parkus, kuriuos galima pasiekti per pusvalandį. Iki šiol aplankėme aštuonis, dar keli liko, todėl galiu leisti sau kelis apibendrinimus. Kai kurie jų verti ir atskiro aprašymo, bandysiu spėti, kol neužslinko žiema.

Patikėjau, kad parkai tikrai užima didelę dalį Berlyno. Ne veltui miestas patenka į žaliausių Europos miestų dešimtuką. Ir jie ne šiaip parkeliai, o rimti normalūs parkai su šimtamečiais medžiais, išpuoselėtomis vejomis, tvarkingais suoliukais, įrengtais takeliais ir žaidimo aikštelėmis vaikams. Jokių ypatingų atrakcijų, jokių įrengimų čia nėra - tiesiog gražiai prižiūrėti gamtos lopinėliai, kuriuose tiesiog gera būti. Jie neaptverti, įėjimas nekainuoja, ant žolės bet kur gali gulėti bet kas. Beje, galima ne tik gulėti ant žolės, bet ir užsivesti dviračius, spardyti kamuolį, laidyti aitvarus, atsinešti sulankstomas kėdutes, jei taip patogiau, ir, kas be ko, viešai gerti alų. Nemačiau, kad kas nors paliktų gulėti sausainių pakelį ar tuščią butelį. Nemačiau nei vieno padauginusio alaus. Nemačiau nei vieno nemandagiai rėkaujančio ar neprižiūrinčio savo galvom einančių ir ant kitų galvų lipančių vaikų. Gėlynai ir fontanai - tikrai ne visur. Kaip ir pilys ar rūmai.

Labiausiai mums patiko arčiausiai mūsų esantis Burgerpark Pankow. Tai nedidelis parkas, bet su visu berlynietišku šarmu tekančiu upeliuku ir didele gražia pieva į kurią taip gražiai leidžiasi pageltę platanų lapai. Man patinka stilinga lauko kavinė, kurioje gražiais šeštadienio rytais prie kavos puodelio gali perskaityti du Berlyno laikraščius (apsimoka, nes kava kainuoja net pigiau nei du laikraščiai parduotuvėje). Ir dar man patinka rožių sodas su fontanėliais. Žinau, kad banalu, bet patinka ir tiek. O mano sūnui labiausiai patinka ožkyčių aptvaras ir upelyje gyvenančios antytės. Ir, aišku, pieva, kurioje gali kiek tik nori lakstyti, o atsigulęs žiūrėti kaip iš Tegel oro uosto kyla lėktuvai. Sutinku, kad gamtos mažiau nei Labanoro girioje, užtat tik dešimt minučių kelio nuo namų.

Kaip ir sakiau, nieko neįprasta, nieko kitoniško, nieko, dėl ko būtų verta traukti Berlyno parkus į turistinius maršrutus. Tai kodėl negalima bent kelis tokius parkus turėti žaliuoju Europos miestu save dažnai vadinančiame Vilniuje.Nejaugi sunku prižiūrėti žolytę, kartais pataisyti keliukus, pasaugoti suolelius ir neleisti šunims kakoti ant pievos. Nors gal, jei bus graži pieva, patys šunų šeimininkai neleis jos dergti. Nes norės patys atsigulti. Jei bus žmonių, atsiras ir kavinės, kažkas surengs parodą, kažkas pagros ir bus visiems smagu. O dabar turim graudų vaizdą - nuolat perdarinėjamas Sereikiškių parkas praranda medžius ir lankytojus, Tauro kalnas turi nuostabų vaizdą, bet nei vieno suolelio, Lukiškių aikštėje žolė nupjaunama tris kartus per sezoną ir ant jos negalima užlipti, prie Baltojo tilto nėra medžių, nei takelių.

Nereikia ožiukų, juos reikia prižiūrėti, bet bent jau vaikų žaidimų aikšteles juk galima įrengti ir Lietuvoje. Kad parkai tarnautų vaikams, mamoms, jaunimui ir senimui, kad visiems būtų smagu prigulti ant žolės ir nugara pajausti savojo miesto pulsavimą. Kad čia užklystų vienas kitas turistas ir pasijaustų "kaip namie". Tada gal ir galėsime pretenduoti į žalią sostinę.

Hario Poterio autorės nauja knyga vokiečių nesudomino

Nepaisant didelės viešinimo apie knygos slaptumą kampanijos, šią savaitę ant Vokietijos prekystalių pasirodžiusi pirmoji J.Rowling knyga suaugusiems " Nenumatyta vakancija" didelio ažiotažo nesukėlė. Eilės prie naujojo autorės romano nesidriekė ir gimtojoje Anglijoje.

Marketingo požiūriu knygai nieko netrūko. Visų pirma pareiškiama apie ketinimą rašyti knygą suaugusiems, paskui apie tai, kaip slaptai atiduotas rankraštis leidyklai, apie tai, kaip jos darbuotojams neleidžiama neštis kompiuterių namo, o darbo vietoje jie apsaugoti trigubais slaptažodžiais, paskui kaip didžiulė naujiena paskelbiamas knygos pavadinimas ir jos išleidimo data. Kampanija baigiama ta pačia perdėto slaptumo gaida - knygynams pristatytos tvirtai užklijuotos dėžes, kurias jie turėjo teisę atidaryti tik griežtai ketvirtadienį 9 val. ryto. Už šios taisyklės nesilaikymą knygynams grėsė 1000 eurų baudos. Visi tik ir kalbėjo, kad tai bus šių metų sensacija ir stipriausia šio rudens premjera. Ir vis tiek eilių prie knygynų nebuvo.

 J.Rowling knygoje nebėra burtininkų ir nuotykių, bet užtat su kaupu pilna sekso ir narkotikų scenų. Ar tai tikrai autorės vidiniai išgyvenimai, kaip ji sako, ar duoklė populiarumui ir pataikavimas masių skoniui, mes turbūt niekada nesužinosime. Pasak "Tagespiegel" žurnalistės, tėvai turės sugalvoti, ką papasakoti vaikams kodėl jie slepia žymiausio pasaulyje burtininko autorės naująją knygą. O kiti kritikai sako, kad ją skaitys jau užaugę Hario Poterio fanai.
 
Knygą Vokietijoje Carlsen leidykla išleido pusės milijono egzempliorių tiražu, bet tikisi dvigubai daugiau skaitytojų. Net patys populiariausi lietuvių autoriai apie tokius tiražus nedrįstų net susapnuoti. Nepaisant visų kritikos straipsnių, daugybės puslapių ir 40 eurų siekiančios kainos, knygą smalsuoliai vis tiek pirks. New Yorker žurnalas parašė, kad "knyga tikrai parsiduos, o kai kam netgi patiks". Nieko keisto, žinant, kad pasaulyje bestselerio titulas jau beveik metus priklauso sadomazoerotiniam romanui "Shades of Grey". Vokietijoje trys jo dalys vis dar užima tris pirmas vietas perkamiausiųjų lentynoje. Ketvirtoje vietoje atsirado "Nenumatyta vakancija", kuri kažkodėl vokiškai vadinasi "Staigi mirtis".

Iš vienos pusės man gaila autorės, nes ką ji dabar beparašytų, viskas bus lyginama su Hario Poterio nuotykiais. Tai tiesiog vieno projekto, vieno labai vykusio, o gal net labiausiai pasaulyje vykusio vieno literatūrinio projekto autorė ir jai savo amplua jau bus labai sunku pakeisti. O gal ir nevertėtų. Bent kol iš kritikų pusės girdimi siūlymai skirti autorei Nobelio premiją vien už tai, kad prie knygų grąžino daugybę vaikų ir milijonams leido atrasti skaitymo džiaugsmą. Bet iš kitos pusės nėra čia ko jos gailėti - net jei niekas nepirktų jos naujojo romano, autorė niekada nebadautų. Burtininkas Haris Poteris iš tiesų padarė stebuklą ir, atsilygindamas už populiarumą, sukrovė savo kūrėjai milijardo USD kapitalą.

Beje, aš esu didžiulė Hario Poterio knygų fanė (pabrėžiu - knygų, o ne filmų ir visos industrijos) ir su malonumu perskaičiau jas visas. Turbūt perskaitysiu ir šią knygą, kai ją atpigins arba rasiu iš ko pasiskolinti.

Berlyno Zoo į turistų maršrutus įtrauktas pagrįstai

Čia kadaise gyveno meškiukas Knutas
"Mes juk visi berlyniečiai" - skelbia šūkis prie įėjimo į pačiame buvusio vakarų Berlyno centre esantį Zoologijos sodą. Susimąsčiau. Juk tikrai, šios teritorijos gyventojai yra berlyniečiai. Paskutiniai, likę už sienų. Kiti čia net gyvena nuo labai senų laikų. Jei motina gamta leistų, jie galėtų prisiminti padalinto Berlyno laikus. Jaučiausi keistai žiūrėdama į savo bendraamžę dramblę (gim.1970 m.) ir į dešimčia metų vyresnį jos draugą ar vyrą. Ir labai nuliūdau sužinojusi, kad prieš mėnesį, eidama 35 -uosius metus, numirė šio parko pažiba ir seniausia pasaulyje žinoma vyriškos lyties Panda Bao Bao. Pasak istorijos, šį kelių metų gyvūną 1980 metais, norėdamas atšildyti santykius, Kinijos lyderis Hua Guofeng padovanojo tuometiniam Vakarų Vokietijos lyderiui Helmutui Šmitui. Kas matė istorinę Pandą paskutinėmis jos gyvenimo dienomis, graudinosi prie narvo, nes senatvė jau buvo giliai įsirėžusi. 

Kitos Berlyno zoologijos sodą visame pasaulyje išgarsinusios įžymybės - baltojo lokiuko Knuto -  taip pat nėra tarp gyvųjų. Jis prieš pusantrų metų netikėtai mirė nuo encefalito kelių šimtų žiūrovų akivaizdoje. Gal jo mirtis ir nebuvo taip apverkiama kaip princesės Dianos, bet žiniasklaidos dėmesio sulaukė turbūt ne ką mažiau. Tai turbūt buvo ne tik pati populiariausia pasaulyje baltoji meška, bet ir pats populiariausias gyvūnas, o jo žiūrėti traukė net neturintys vaikų ir niekada nejautę jokios meilės jokiems gyviams. Į Berlyną jo pažiūrėti važiavo net ir tie turistai, kurie nemėgo nei vokiečių, nei jų sostinės. Galvoju, kad jam už turizmo skatinimą turėjo bent jau po mirties būti įteiktas prizas "už viso gyvenimo nuopelnus", nes pasak zoologijos sodo statistikos, jis padvigubino lankytojų srautus ir padėjo užsidirbti visiems suvenyrų gamintojams. Bet pamirštas Knutas neliks - po mėnesio sode iškils bronzinė meškiuko skulptūra, o kitų metų pradžioje jo iškamša atsiras gamtos muziejuje.

Mažiesiems galima paglostyti avytes ir patampyti ožiukus už ragų
Dar šiek tiek apie Berlyno Zoo - tai pats seniausias Vokietijoje zoologijos sodas, įtrauktas į miesto lankytinų vietų sąrašą. Įsikūręs pačiame miesto centre, prie didžiulio transporto mazgo, apsuptas didžiulių komercinių pastatų ir statybų aikštelių, jis išlaiko ramybę ir savitą stilių. Vietos gyvūnams parke gal ir nėra per daug, bet labai optimaliai išdėliotas žmonėms pasivaikščioti. Žavi grįsti takeliai, skirtingus architektūros stilius atspindintys pastatai, skirti tų kraštų gyvūnams, seni medžiai ir tvenkiniai su daugybe paukščių, skulptūros ir fontanai. Gyvūnų yra daug, kaip ir visuose zoologijos soduose, bet čia jie gražiai išdėlioti, tvarkingai prižiūrėti. Pavargusiems nuo gyvūnų įvairovės mažiesiems paskutines jėgas atima didžiulė medinė žaidimų aikštelė. Ir, aišku, mažųjų gyvuliukų aptvaras, kur vaikai gali pasivaikščioti tarp ožkų ir avių jauniklių.
  
Kad ir koks didelis būtų žaliųjų noras išlaisvinti visus gyvūnus, negaliu jiems pritarti, kai matau kokį susidomėjimą jie sukelia pačio įvairiausio amžiaus vaikams, jų tėvams ir močiutėms. Prie daugelio narvų mačiau senelius neįgaliųjų vežimėliuose, kuriems gyvūnai padeda praskaidrint tikrai ne vieną dieną metuose. Apėjusi ratą ir  po pusantros valandos grįžusi prie orangutango narvo, radau tą pačią moteriškę ratukuose, stebinčią didžiulės beždžionės mamos ir mažylio šėlsmą. Reginys iš ties gražus ir be galo mielas. Ir pozityvių emocijų turbūt suteikiantis daugiau, nei televizoriaus žiūrėjimas ar gandų nešiojimas.

Bet labiausiai man patiko čia, šiame Zoologijos sode prieš mėnesį gimęs Azijos drambliukas, tai yra dramblytė tailandietišku vardu Anchali. Prie jos aptvaro ir aš turbūt galėčiau sustingus žiūrėti vieną kitą valandą.
Mėnesio amžiaus drambliukas neatsitraukia nuo tėvų
Dabar galvoju, kad gal reiktų įsigyti metinį abonementą už 60 eurų (vienkartinis bilietas kainuoja 13 eurų). Ne tik mano dvimetis pyplys galėtų kaskart atrasti vis naujus gyvūnus, bet ir aš galėčiau žiūrėti kaip auga drambliukas, kiek išmoko Orangutango jauniklis, stebėti kaip maitinami jūrų liūtai ar mokytis keistų paukščių ir laukinių kačių vokiškus ir lotyniškus pavadinimus. Arba tiesiog, kai aplinkinis pasaulis pasidarys nuobodus ir purvinas, vėl ir vėl žavėtis flamingų tobulumu.
Meilūs liūtų šeimos santykiai
Bet Berlyne yra dar vienas Zoologijos sodas - Tierpark. Jis negali pasigirti VIP gyventojais, bet gyvūnų įvairove nenusileidžia Zoo. Be to, ten auga pusės metų drambliukas.  

  

Renginiai, kuriuose šį savaitgalį nebuvau

Dar būdama Lietuvoje sekiau meno įvykius Berlyne ir įsivaizdavau kaip lakstysiu iš vieno renginio į kitą, iš performanso į happeningą, iš vieno parodos atidarymo į kitą, iš gatvės šventės į menininkų turgų, o kur dar vieši literatūriniai skaitymai, pačio įvairiausio kino festivaliai, teatrinės mizanscenos gatvėse ir dizainerių madų šou neįtikėtinose vietose.

Dabar aš čia, Berlyne. Ir šį savaitgalį aplankiau tik vieną meninį renginį, ir tik iš dalies. O suplanavusi buvau net kelis. Ir šį kartą labiau noriu papasakoti apie tuos, kuriuose nebuvau.

Labiausiai gaila, kad pakilęs vėjas ir pavargęs vaikas sutrukdė pažiūrėti gamtosauginę instaliaciją Monbijou parke, kuri vadinasi tree concert (medžio koncertas). Kaip tai turėjo, atrodyti galite pažiūrėti www.treeconcert.de. Akcija nukreipta kaštonams Berlyne išsaugoti. Pasirinktas buvo šimtametis didžiulis kaštonas, po juo sukurtas instrumentas (įtemptu audiniu išgautas membranos efektas), reaguojantis į smulkiausius judesius, tad nukritus kaštonui, pasigirsta ne tik garsas, bet ir keičiasi šviesos. Be to, visas medis įgarsintas, tad fone skambančią elektro muziką pagyvina ne tik krentančių kaštonų garsai, bet ir vėjo ošimas ir lapų čežėjimas. Nežinau kaip jums, bet man tai pasirodė originalu.

Kitas renginys, kurio aš nemačiau, bet dar turiu galimybę, jei nepataupysiu 10 eurų - tai Yadegar Asisi sukurtas "panometras" su Berlyno sienos 900 metrų atkarpa žymiausioje Berlyno sienos perėjos vietoje Checkpoint Charlie. Menininkas išklojo ne tik sienos, bet ir aplinkinių pastatų, žvelgiant iš vakarų Berlyno, vaizdus, paleido rusų majoro perspėjamuosius sakinius, kad į prisiartinusius prie sienos bus šaudoma ir taip pažadino prisiminimus ir suvirpino vyresnių berlyniečių širdis. Ir tapo dar viena didele atrakcija turistams, tad parodai iš anksto pranašaujama didelė komercinė sėkmė.

Ir dar vienas renginys, kuriame nebuvau - tai Lady Gagos koncertas. Neturėjau noro į ją žiūrėti nei Lietuvoj, nei čia. Vokiečių žurnalistas atvirai rašė, kad nusivylė papjemaše technika sulipdyta pilimi ir kitomis dekoracijomis, kurios visiškai nesiderino su jos atliekama muzika ir įvardino koncertą kaip gerai techniškai atliktą, bet be sielos, pasirodymą.


O dabar trumpai apie tą, kuriame buvau - Tai Berlyno Wedding rajono kultūros dienos. Šalia kitų renginių, sename apleistame fabrike įsikūrusios dailininkų studijos atvėrė duris visiems interesantams. Pripažinsiu, kad labiau už paveikslus man patiko žiūrėti į įrengtus loftus su neribotomis erdvėmis ir proporcijomis, nepaaiškinama atmosfera, kuri turbūt pažadintų kiekvieno įkvėpimą. Įdomu ir tai, kad tame pačiame sename fabrike lietuviai įkūrė jau spėjusį išpopuliarėti barą Panke, kuriame praeitą šeštadienį vyko Berlyno lietuvių bendruomenės susibūrimas.
(Beje, kiškis nuotraukoje viršuje irgi tupėjo ant to paties fabriko sienos)
 

Meninis Berlynas

Kad Berlynas turi kūrybinę aurą, žinojau nuo pat pirmo apsilankymo čia. Kas kitas, jei ne menininkai, pirmieji laužo sienas ir ieško naujų išraiškos formų, verčia visai kitaip skambėti vaizdus, matyti žodžius, išreikšti mintis šviesomis ir judesiais.

Bet vis tiek nustebau sužinojusi, kad Berlyne gyvena daugiau nei 21 000 menininkų. Iš jų 10 000 yra profesionalūs kūrėjai iš daugelio šalių. Šiame mieste yra net 400 galerijų - daugiau nei bet kuriame kitame Europos mieste. Todėl Berlynas šiandien pelnytai vadinamas modernaus meno sostine Europoje ir todėl vis dar traukia būrius net tik jaunų, bet ir pripažintų menininkų.

Yra tam ir daugiau priežasčių, ne tik unikali miesto istorija: visų pirma tai pakankamai žemas pragyvenimo lygis ir nors ir nuolat didėjančios, bet vis dar kitų Europos sostinių nepavijusios butų nuomos kainos. Taip pat - ir teisinga Vokietijos politika dalinant stipendijas perspektyviems užsienio menininkams. Čia gali rasti ramių vietų ir parkų, kur susikaupęs gali laukti įkvėpimo, gali lankytis klubuose su kitais bendraminčiais ir čia pat gali atsidurti kunkuliuojančiose gatvėse su visa didmiesčio gyvenimo atmosfera ir nesibaigiančiais renginiais visiems skoniams.

Ekonomistai pasakytų - kur yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Bet su Berlyno meno rinka atsitiko atvirkščiai - pradžioje atsirado didelė pasiūla, dabar čia kuriasi ir meno kolekcininkai, vyksta meno mugės, o prekybos meno gaminiais apyvarta nuolat auga. Pavyzdžiui 2010 metais ji pasiekė 200 milijonų eurų. Ir vis dar auga. Tai yra sparčiausiai auganti verslo šaka.

Berlyne menas eksponuojamas ne tik galerijose, bet ir visokiose keistose vietose, vis dar randami apleisti fabrikai, rengiamos parodos tiesiog po atviru dangumi, o modernūs, į jokį apibrėžimą netelpantys meniniai pasirodymai, vyksta neįtikimiausiose vietose.

Pabaigai noriu pridurti, kad susigaudyti Berlyno meniniame gyvenime labai padeda įvairūs blogai. Pateikiu kelis, man labiausiai patikusius:
http://www.berlinartlink.com
http://www.berlin-artparasites.com 
http://www.artberlin.de
http://www.iheartberlin.de
http://bpigs.com


Kaimynystė Berlyne

Na va, pagaliau.. Po dvidešimties metų norėjimo, po metų planavimo, po pusės metų ruošimosi, mes jau antrą rytą pabundame Berlyne. Koks jausmas, paklausite. Atsakysiu jums, kad tikrai dar nežinau. Antra diena vaikštau su pačiais įvairiausias jausmais, žiūriu kaip jie keičiasi ir bandau identifikuoti tą vienintelį, tą patį stipriausią jausmą. Dar nepavyksta. Dar reikia laiko. Dar jaučiuosi kaip turistas.

Mūsų butas, kurį išsinuomojome trims mėnesiams, yra Wedding rajone, bet apie tai niekam geriau garsiai nesakyti, nes tai turkų zona ir skurdus darbininkiškas rajonas. Bet butai čia dar pigūs. Kol nereikia prestižo, galima ir čia nebrangiai pagyventi. Vokiečius, kurie nemėgsta turkų kaimynystės, reiktų nusiųsti į tam tikrus Paryžiaus ar Londono rajonus, kad pamatytų daug didesnę svetimtaučių koncentraciją. Manęs kol kas turkai nenervina. Kaip aš galiu ant jų pykti, jei esu lygiai tokia pati čia atklydusi visai ne vokiška dūšia. Jei noriu, kad Berlynas mane priimtų, turiu taikytis su tuo, kad jis priima visus kitus.

Šiandien važinėjomės dviračiais po Vedingą, tai suradome afrikiečių rajoną, belgų rajoną ir prancūzų zoną. Net gatvės tose zonose pavadintos tai šaliai būdingais vardais. Taigi, galima pasakyti, kad pakliuvome į svetimšalių rajoną, kur mums gal ir vieta. O kad Vokietijoje didumą kitataučių sudaro turkai, negali pykti, tik priimti, kaip egzistuojantį faktą. Nors rytinėje Berlyno dalyje yra rajonų, kur vyrauja rusų kalba. Atvažiuoti į Berlyną ir klausytis rusiškos muzikos - va šito tai jau norėčiau mažiausiai.

Užtat butą išsinuomojom iš prancūzo režisieriaus net nematę vienas kito, tik du kartus pakalbėję telefonu ir elektroniniu paštu persiuntę ranka rašytą nuomos sutartį. Jis mums trims mėnesiams užleido savo trijų kambarių studentiškai įrengtą butą su visais savo daiktais, plokštelių kolekcija, videojuostomis ir muzikiniais kompaktais. Apsidžiaugiau, kad naujųjų lietuvių Berlyne turbūt nėra tiek daug ir dar nespėjome pagarsėti kriminaliniu polinkiu ir pakliūti kas antrą dieną į kriminalinių kronikų puslapius. Turbūt Norvegijoje ar Ispanijoje, būdamas lietuviu, internetu būsto neišsinuomosi. Bijos, nepasitikės. Ten lietuvio įvaizdis visiškai sugriautas. Va ir žinok, kieno kaimynystė malonesnė - vokiečio, turko, kino, lenko ar eibes krečiančio lietuvio. Kaimynų juk negalime pasirinkti. Juos parenka Dievas. Tuo įsitikinau, kai mums išvažiuojant iš Lietuvos, labiausiai verkė kaimynai.   

Gyventi, kad būtų įdomu

Pirmąją sieną sugrioviau, pasakiusi artimiems žmonėms, kad va taip, nei iš šio, nei iš to, be jokios racionaliu protu paaiškinamos priežasties, nutariau palikti buržuazinį, visapusiškai sutvarkytą gerbūvį Vilniuje, stabilų darbą, artimųjų, draugų, reikalingų pažįstamų ir vidutinio lygio elito vakarėlių dalyvių ratą bei švarius ežerus ir žalius miškus, nepakartojamus Vilniaus bokštus. Kas gi turėjo nutikti, kad iki skausmo pažįstamą aplinką, žaliuojančius tėviškės laukus ir "savus" žmones nutariau mesti dėl galimybės gyventi chaotiškame, apleistame, valkatų, neformalų, nesuprastų menininkų iš viso pasaulio ir visokiausių mažumų atstovų prigrūstame Berlyne.

Buvo tokių, kurie suprato mano laisvės troškimą, buvo tokių, kurie apsidžiaugė ir tiesiai šviesiai pasakė norintys turėti tiek pat drąsos, kaip ir aš, bet didžioji dalis nustėro ir laukė mano pasiaiškinimų. Kažkur interneto platybėse perskaičiau sentenciją, kurią pastariesiems norėčiau persakyti: "Kai nejudi, tai ir grandinės neveržia".

Turbūt aš jas jaučiu, todėl noriu nutraukt ir šiek tiek laisvai pagyventi mieste be jokių sienų. O gal noriu įkvėpti kitos kultūros, sutikti kitokius žmones, įgyti kitokios patirties ir sukaupti kitokių įspūdžių kolekciją, kurią, senatvinių ligų patiesta patalan, vartyčiau mintyse. O gal noriu pasitikrinti, kad svajonė gyventi Berlyne buvo verta dvidešimties metų laukimo. Ir tai nieko bendro neturi nei su artimo ar tėvynės nemeile, nei su užgyvento turto kiekiu ar nepakankamu statusu visuomenėje. Noriu pabrėžti, kad aš nemetu jokio iššūkio, nespjaunu niekam į veidą, neturiu jokių deklaratyvių pareiškimų, kad Lietuvoj nebeįmanoma gyvent ir išgyvent, nebepykstu ir ant Kubiliaus. Tiesiog šiandien man čia pasidarė nebeįdomu.

Prancūzas, pasakęs savo artimiesiems, kad išvažiuoja paieškoti įspūdžių į Berlyną, nieko nenustebintų. Ten visi žino, kad žmogus laisvas ieškoti savo vietos gyvenime iki pat jo pabaigos. Mes taip ilgai neturėjome judėjimo laisvės, kad dabar nelabai suprantame kam ji išvis reikalinga, jei nebadauji tėvynėje ir įstengi išmaitint vaikus. O gyventi, kad būtų įdomu - tai jau kažkoks "išpindėjimas" (dovanokit už necenzūrinį žodį, bet jis labai tiksliai atskleidžia mintį).

Noriu, kad Berlynas taptų įdomus ne tik man, bet ir jums.






Berlynas šaukia


Pirmą kartą Berlyną išvydau prieš 23 metus. Tuomet jis dar buvo padalintas ir prie sienos buvo neįmanoma prisiartinti, nekalbant apie jos fotografavimą. Aišku, man buvo leista apžiūrėti tik rytinę miesto pusę, bet įspūdis buvo nepakartojamas. Gal todėl, kad tai buvo pirmasis tikras užsienis. O gal ir dėl to, kad iškart supratau, jog tai visiškai kitoks miestas, visai kitokie žmonės visai kitoks pasaulis, negu tas, iš kurio aš atkeliavau ir į kurį turiu sugrįžti jau sužeista širdimi.

Nežinau kada - ar vaikštant po pilką Aleksandro aikštę, ar važiuojant švariu metro, ar kavinėje renkantis alų iš dešimties rūšių, ar stebint vietinius taikius girtuoklėlius, ar vakarieniaujant su draugais ir draugiškais jų tėvais, ar apžiūrinėjant senų namų prašmatnius balkonus ir maisto pilnas parduotuves (tuo metu mums tai atrodė rojus, nors jų iš tolo galima lyginti su dabartinėmis), gal uodžiant nematytų gėlių puokščių kvapus turgelyje ir lankantis nestandartiškai apstatytuose draugu draugužių butuose - įkrito meilės sėklytė šiam originaliam, laisvam, pašėlusiam miestui. Ji pradžioje augo man nežinant, tik kažkur širdies gilumoje jaučiant nerimo virpesius, peraugančius į drugelių plazdėjimą papilvėje.

Tie drugeliai papilvėje vėliau plazdėjo kiekvieną kartą, man ruošiantis į pasimatymą su šiuo miestu. O jų buvo arti dvidešimties. Mačiau, kai keitėsi miestas, kaip susilieja rytai su vakarais, kaip maišosi kultūros, gyvenimo stiliai, kaip gražėja fasadai ir nedailinamuose rūsiuose vyksta geriausi vakarėliai, kaip vėl susijungia metro ir kyla susijungusio miesto simboliu tapusi Potsdamo aikštė, su kokiu įdomumu berlyniečiai pasitinka naujus miesto gyventojus ir atveria duris menams, kultūroms, kitoms pažiūroms ir nuomonėms, kaip nušiurusios vietos tampa madingomis, o protestuojantys neformalai jaunuoliai pradeda diktuoti madas...

Kiekvieną kartą pasižadėdavau, kad kada nors grįšiu čia pagyventi. Jau tuomet supratau, kad gyventi galima daug kur, bet jei nori "pagyventi" - turi sugrįžti į Berlyną.

Siena griuvo praėjus dešimčiai dienų po mūsų pirmosios viešnagės. Negaliu pasakyti, kiek kartų perklausiau Pink Floyd diską "The Wall". Turbūt tiek kartų, kiek reikia, kad išmoktum žodžius mintinai. Kaskart, kai suvokdavau viduje kylančias sienas, prisimindavau Berlyną - miestą be jokių tabu ir sienų, atvirą visiems šiokiems ir anokiems, nepaisant tautybės, rasės, politinių pažiūrų, seksualinės ar kultūrinės orientacijos, amžiaus, stiliaus, šeimyninės padėties, užimamų pareigų, užgyvento turto ir dar daug kitų dalykų, įprastai įrėminančių žmones.

Dabar tęsiu sau duotą pažadą - sugrįžti į Berlyną "pagyventi". Nežinau, ar jis manęs laukia ir ar aš tikrai jau esu pasiruošusi priimti jo siūlomą laisvę ir gyvenimo būdą, bet keliauju atvira širdimi ir smalsiu protu. Esu pasiryžusi bendrauti ir keistis. Tikiuosi, jog jums bus įdomūs mano įspūdžiai.

O jei pasiseks, gal keisimės kartu.