Pirmąją sieną sugrioviau, pasakiusi artimiems žmonėms, kad va taip, nei iš šio, nei iš to, be jokios racionaliu protu paaiškinamos priežasties, nutariau palikti buržuazinį, visapusiškai sutvarkytą gerbūvį Vilniuje, stabilų darbą, artimųjų, draugų, reikalingų pažįstamų ir vidutinio lygio elito vakarėlių dalyvių ratą bei švarius ežerus ir žalius miškus, nepakartojamus Vilniaus bokštus. Kas gi turėjo nutikti, kad iki skausmo pažįstamą aplinką, žaliuojančius tėviškės laukus ir "savus" žmones nutariau mesti dėl galimybės gyventi chaotiškame, apleistame, valkatų, neformalų, nesuprastų menininkų iš viso pasaulio ir visokiausių mažumų atstovų prigrūstame Berlyne.
Buvo tokių, kurie suprato mano laisvės troškimą, buvo tokių, kurie apsidžiaugė ir tiesiai šviesiai pasakė norintys turėti tiek pat drąsos, kaip ir aš, bet didžioji dalis nustėro ir laukė mano pasiaiškinimų. Kažkur interneto platybėse perskaičiau sentenciją, kurią pastariesiems norėčiau persakyti: "Kai nejudi, tai ir grandinės neveržia".
Turbūt aš jas jaučiu, todėl noriu nutraukt ir šiek tiek laisvai pagyventi mieste be jokių sienų. O gal noriu įkvėpti kitos kultūros, sutikti kitokius žmones, įgyti kitokios patirties ir sukaupti kitokių įspūdžių kolekciją, kurią, senatvinių ligų patiesta patalan, vartyčiau mintyse. O gal noriu pasitikrinti, kad svajonė gyventi Berlyne buvo verta dvidešimties metų laukimo. Ir tai nieko bendro neturi nei su artimo ar tėvynės nemeile, nei su užgyvento turto kiekiu ar nepakankamu statusu visuomenėje. Noriu pabrėžti, kad aš nemetu jokio iššūkio, nespjaunu niekam į veidą, neturiu jokių deklaratyvių pareiškimų, kad Lietuvoj nebeįmanoma gyvent ir išgyvent, nebepykstu ir ant Kubiliaus. Tiesiog šiandien man čia pasidarė nebeįdomu.
Prancūzas, pasakęs savo artimiesiems, kad išvažiuoja paieškoti įspūdžių į Berlyną, nieko nenustebintų. Ten visi žino, kad žmogus laisvas ieškoti savo vietos gyvenime iki pat jo pabaigos. Mes taip ilgai neturėjome judėjimo laisvės, kad dabar nelabai suprantame kam ji išvis reikalinga, jei nebadauji tėvynėje ir įstengi išmaitint vaikus. O gyventi, kad būtų įdomu - tai jau kažkoks "išpindėjimas" (dovanokit už necenzūrinį žodį, bet jis labai tiksliai atskleidžia mintį).
Noriu, kad Berlynas taptų įdomus ne tik man, bet ir jums.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą