Na va, pagaliau.. Po dvidešimties metų norėjimo, po metų planavimo, po pusės metų ruošimosi, mes jau antrą rytą pabundame Berlyne. Koks jausmas, paklausite. Atsakysiu jums, kad tikrai dar nežinau. Antra diena vaikštau su pačiais įvairiausias jausmais, žiūriu kaip jie keičiasi ir bandau identifikuoti tą vienintelį, tą patį stipriausią jausmą. Dar nepavyksta. Dar reikia laiko. Dar jaučiuosi kaip turistas.
Mūsų butas, kurį išsinuomojome trims mėnesiams, yra Wedding rajone, bet apie tai niekam geriau garsiai nesakyti, nes tai turkų zona ir skurdus darbininkiškas rajonas. Bet butai čia dar pigūs. Kol nereikia prestižo, galima ir čia nebrangiai pagyventi. Vokiečius, kurie nemėgsta turkų kaimynystės, reiktų nusiųsti į tam tikrus Paryžiaus ar Londono rajonus, kad pamatytų daug didesnę svetimtaučių koncentraciją. Manęs kol kas turkai nenervina. Kaip aš galiu ant jų pykti, jei esu lygiai tokia pati čia atklydusi visai ne vokiška dūšia. Jei noriu, kad Berlynas mane priimtų, turiu taikytis su tuo, kad jis priima visus kitus.
Šiandien važinėjomės dviračiais po Vedingą, tai suradome afrikiečių rajoną, belgų rajoną ir prancūzų zoną. Net gatvės tose zonose pavadintos tai šaliai būdingais vardais. Taigi, galima pasakyti, kad pakliuvome į svetimšalių rajoną, kur mums gal ir vieta. O kad Vokietijoje didumą kitataučių sudaro turkai, negali pykti, tik priimti, kaip egzistuojantį faktą. Nors rytinėje Berlyno dalyje yra rajonų, kur vyrauja rusų kalba. Atvažiuoti į Berlyną ir klausytis rusiškos muzikos - va šito tai jau norėčiau mažiausiai.
Užtat butą išsinuomojom iš prancūzo režisieriaus net nematę vienas kito, tik du kartus pakalbėję telefonu ir elektroniniu paštu persiuntę ranka rašytą nuomos sutartį. Jis mums trims mėnesiams užleido savo trijų kambarių studentiškai įrengtą butą su visais savo daiktais, plokštelių kolekcija, videojuostomis ir muzikiniais kompaktais. Apsidžiaugiau, kad naujųjų lietuvių Berlyne turbūt nėra tiek daug ir dar nespėjome pagarsėti kriminaliniu polinkiu ir pakliūti kas antrą dieną į kriminalinių kronikų puslapius. Turbūt Norvegijoje ar Ispanijoje, būdamas lietuviu, internetu būsto neišsinuomosi. Bijos, nepasitikės. Ten lietuvio įvaizdis visiškai sugriautas. Va ir žinok, kieno kaimynystė malonesnė - vokiečio, turko, kino, lenko ar eibes krečiančio lietuvio. Kaimynų juk negalime pasirinkti. Juos parenka Dievas. Tuo įsitikinau, kai mums išvažiuojant iš Lietuvos, labiausiai verkė kaimynai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą