Šiandien noriu parašyti apie Berlyno parkus. Man tai buvo vienas didžiausių atradimų atvykus čia. Kai ankščiau lankydavausi Berlyne, magėjo įsilieti į žmonių srautą, pamatyti turistines įžymybes, nufotografuoti tai, iš ko mintyse susideda Berlynas - sienos likučiai, atstatyti seni namai, keisčiausi grafičiai neįtikėtinose vietose, moderni architektūra, XXI amžiaus statiniai, kavinės, barai, naktiniai klubai, keisti teatrai ir gatvės muzikantai, pati įvairiausia gatvės mada. Ir žinot ką - niekada nebuvau jokiame parke. Man net atrodė, kad šiame pastatų pilname mieste nėra parkų, tik medžiai tarp namų.Bet tereikia turėti mažą vaiką ir pasaulį pradedi matyti visiškai kitaip. Nebegali sėdėti kasdien su alaus bokalu miesto veiksmo vietose, atsipalaidavęs skaityti laikraštį ir galvoti į kokią party eisime vakare. Užtat atradome parkus ir džiaugsmą tą buteliuką alaus išgerti ant rudeninės saulės nutviekstos ir vokiečių gražiai prižiūrėtos pievos kuriame nors iš turbūt daugiau nei 50 šiame mieste esančių parkų. Kadangi tokį gražų rudenį mėgaujamės ir tokia smagia transporto priemone kaip dviračiai, atstumus matuojame ne kilometrais, bet minutėmis. Nusprendėme apvažiuoti visus parkus, kuriuos galima pasiekti per pusvalandį. Iki šiol aplankėme aštuonis, dar keli liko, todėl galiu leisti sau kelis apibendrinimus. Kai kurie jų verti ir atskiro aprašymo, bandysiu spėti, kol neužslinko žiema.
Patikėjau, kad parkai tikrai užima didelę dalį Berlyno. Ne veltui miestas patenka į žaliausių Europos miestų dešimtuką. Ir jie ne šiaip parkeliai, o rimti normalūs parkai su šimtamečiais medžiais, išpuoselėtomis vejomis, tvarkingais suoliukais, įrengtais takeliais ir žaidimo aikštelėmis vaikams. Jokių ypatingų atrakcijų, jokių įrengimų čia nėra - tiesiog gražiai prižiūrėti gamtos lopinėliai, kuriuose tiesiog gera būti. Jie neaptverti, įėjimas nekainuoja, ant žolės bet kur gali gulėti bet kas. Beje, galima ne tik gulėti ant žolės, bet ir užsivesti dviračius, spardyti kamuolį, laidyti aitvarus, atsinešti sulankstomas kėdutes, jei taip patogiau, ir, kas be ko, viešai gerti alų. Nemačiau, kad kas nors paliktų gulėti sausainių pakelį ar tuščią butelį. Nemačiau nei vieno padauginusio alaus. Nemačiau nei vieno nemandagiai rėkaujančio ar neprižiūrinčio savo galvom einančių ir ant kitų galvų lipančių vaikų. Gėlynai ir fontanai - tikrai ne visur. Kaip ir pilys ar rūmai.
Labiausiai mums patiko arčiausiai mūsų esantis Burgerpark Pankow. Tai nedidelis parkas, bet su visu berlynietišku šarmu tekančiu upeliuku ir didele gražia pieva į kurią taip gražiai leidžiasi pageltę platanų lapai. Man patinka stilinga lauko kavinė, kurioje gražiais šeštadienio rytais prie kavos puodelio gali perskaityti du Berlyno laikraščius (apsimoka, nes kava kainuoja net pigiau nei du laikraščiai parduotuvėje). Ir dar man patinka rožių sodas su fontanėliais. Žinau, kad banalu, bet patinka ir tiek. O mano sūnui labiausiai patinka ožkyčių aptvaras ir upelyje gyvenančios antytės. Ir, aišku, pieva, kurioje gali kiek tik nori lakstyti, o atsigulęs žiūrėti kaip iš Tegel oro uosto kyla lėktuvai. Sutinku, kad gamtos mažiau nei Labanoro girioje, užtat tik dešimt minučių kelio nuo namų.
Kaip ir sakiau, nieko neįprasta, nieko kitoniško, nieko, dėl ko būtų verta traukti Berlyno parkus į turistinius maršrutus. Tai kodėl negalima bent kelis tokius parkus turėti žaliuoju Europos miestu save dažnai vadinančiame Vilniuje.Nejaugi sunku prižiūrėti žolytę, kartais pataisyti keliukus, pasaugoti suolelius ir neleisti šunims kakoti ant pievos. Nors gal, jei bus graži pieva, patys šunų šeimininkai neleis jos dergti. Nes norės patys atsigulti. Jei bus žmonių, atsiras ir kavinės, kažkas surengs parodą, kažkas pagros ir bus visiems smagu. O dabar turim graudų vaizdą - nuolat perdarinėjamas Sereikiškių parkas praranda medžius ir lankytojus, Tauro kalnas turi nuostabų vaizdą, bet nei vieno suolelio, Lukiškių aikštėje žolė nupjaunama tris kartus per sezoną ir ant jos negalima užlipti, prie Baltojo tilto nėra medžių, nei takelių.
Nereikia ožiukų, juos reikia prižiūrėti, bet bent jau vaikų žaidimų aikšteles juk galima įrengti ir Lietuvoje. Kad parkai tarnautų vaikams, mamoms, jaunimui ir senimui, kad visiems būtų smagu prigulti ant žolės ir nugara pajausti savojo miesto pulsavimą. Kad čia užklystų vienas kitas turistas ir pasijaustų "kaip namie". Tada gal ir galėsime pretenduoti į žalią sostinę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą