Berlin Fashion Week

Šiandien Berlynas visai savaitei tapo Europos madų sostine. Kad ir kaip nenorėtų to pripažinti nuo seno madas diktuojantys metropoliai, Berlynas per pastaruosius dešimt metų tapo svarbiausiu Vokietijos mados miestu ir iškovojo garbingą ketvirtąją vietą po Paryžiaus, Milano ir Londono. Na taip, Berlynas turi žavesio, bet iki madų diktavimo jam dar toli, sakė ne tik madų žurnalistai ir jų redaktoriai, bet ir dizaineriai, kai Berlynas prieš šešis metus rengė pirmąją Mercedes Benz Mados savaitę, kurioje buvo pristatyta 14 kolekcijų, o prieš dešimt metų surengtoje streetwear pristatančioje Bread&butter parodoje pristatyta tik 70 kolekcijų. 

Šiemet per penkias dienas Berlin Fashion week skirtinguose renginiuose bus parodyta beveik 1400 kolekcijų. Per dešimt metų Bread&butter mugė tapo didžiausia pasaulyje gatvės ir miesto mados pristatymo vieta, kurioje praeitais metais sudaryta sandorių už 40 mln Eurų. Šiemet ši mugė vyksta uždarytame Tempelhofo oro uoste.

Berlyno madų savaitės rėmuose vyksta ir kiti renginiai, kaip "Ethical Fashion show", kur pristatomi "žalieji" arba ekologiški drabužiai, inovatyvių drabužių ir aksesuarų mugė "Capsule", mugė "Premium", prabangių drabužių mugė "Show and order" ir kitos. 

Svarbiausiu ir didžiausio fotografų ir mados elito susidomejimo sulaukiančiu Berlyno mados savaitės renginiu be abejonės yra Mercedes Benz Fashion Week, kuriame šiemet savo kolekciją rytoj pristato ir Agnė Kuzmickaitė. Sėkmės jai!

Berlyno mados savaitės organizatorė Anita Tillmann sako, kad niekada nepretendavo į "aukštąją madą". Pasak jos, Berlynas yra gatvės mados sostinė ir turi tai visiems parodyti ir įrodyti. Ne vien ji, bet ir daugelis kūrėjų teigia, kad Berlyne neįmanoma nepajusti kūrybiškumo. jis čia - kiekvienam žingsnyje. O ir menininkų ir dizainerių koncentracija čia tikrai didžiulė. "Made in Berlin" etiketė jau reiškia stilių ir išskirtinumą. Vietinių dizainerių kūryba yra visų pirma mėgstama vietinių gyventojų. O pasirodo, kad jei moki tai pateikt pasauliui, tai tampa įdomu ir jiems. Kaip sako organizatorė, prieš dešimt metų buvo smagus renginys patiems berlyniečiams, o dabar madų dienos tapo tarptautinėmis ir miestui suneša galybę pinigų. Sako, vien taksistai per šią savaitę uždirba dvigubai daugiau. Ir žymiausių mados leidinių žurnalistai važiuoja čia noriai, nes dabar Berlynas yra "Cool", nes čia vyksta ir tokie mados afterparčiai, kad yra ką grįžus papasakoti.    

Naujieji Berlyne

      Šiemet galėjau žvilgtelt į sceną prie Branderburgo vartų, kurią Naujųjų naktį rodo ir televizijos Lietuvoje ir prie kurios  ne kartą ir ne du svajojau sutikt savo Naujuosius. Kažkodėl visada atrodė, kad viešas koncertas su nepažįstama minia ir gražiais fejerverkais - tobuliausias naujųjų sutikimas. Nei tau ruoštis, nei puoštis, nei planuoti, šventė tiesiog sklando ore ir kvepia karštu vynu, dešrelėmis ir net šašlykais, žmonės taikiai ir linksmai nusiteikę, gera muzika ir open air diskoteka garantuoja linksmybes.

      Taigi šiemet mano svajonei buvo lemta išsipildyti, tik... ne paskutinį gruodžio vakarą, o priešpaskutinį. Žmonių buvo mažiau, kvapas jau jautėsi, didžiulis apžvalgos ratas jau mirksėjo ir supo visus norinčius ir negailinčius 6 eurų, o scenoje galėjom išvysti belgų žvaigždės Kate Ryan repeticiją ir išgirsti jos žymiausias dainas "ella elle" ir "desenchantee". Žmonių vaikštinėjančių buvo nemažai, bet daugiau tokių kaip ir mes - su mažais vaikais. Tokių, kurie suprato, kad vaikams per šventę prie Branderburgo vartų ne vieta.

     Kaip rašoma interneto portaluose, patekti į didžiausią Vokietijos diskoteką ir nemokamą koncertą buvo galima tik iki dešimtos vakaro, nes aikštė prie Branderburgo vartų ir 17 Juni gatvė jau buvo perpildyta (skelbiama, kad dviejų kilometrų gatvės atkarpa, aptverta šventei, talpina iki milijono žmonių) ir vėlesnių lankytojų policija galėjo tik atsiprašyti. Galima tik spėlioti, kelintą valandą Pet shop boys gerbėjai turėjo užsiimti vietas prie scenos, kad galėtų kartu su savo dievaičiais kelios minutės po vidurnakčio sudainuoti - arba išrėkti - Go West. Statistika skelbia, kad švęsti naujųjų į Berlyną atvyko iki dviejų milijonų žmonių. Jei pridėsim dar tris milijonus nuolatinių gyventojų - visai nemaža kompanija gaunasi. Ir kas keisčiausia - policija šventinę naktį neužfiksavo jokių ypatingų pažeidimų, nusikaltimų, sužalojimų.

    Trečią nakties įlipti į metro Berlyne buvo nelengva - jie priminė Vilniaus troleibusus piko metu. Žmonių buvo pilnos gatvės, pilni traukiniai, pilni tramvajai, pilni klubai ir net mažos kavinukės, daugybė renginių lauke ir viduj visokiems skoniams. Tai ar tikrai verta grumdytis prie žymiausių Vokietijos vartų? Tas Berlynas, kurio nerodo televizijos, gali pasiūlyti daug daugiau ir daug įdomesnės programos.



 

Išsinuomoti butą Berlyne - misija neįmanoma

Išsinuomoti butą nėra lengva jokioje Europos sostinėje ar didesniame mieste. Ypač tada, kai esi užsienietis. Ypač tada, kai pinigai kišenės nedrasko. Ypač tada, kai nenori mokėti tarpininkams.

Berlynas iš tiesų yra pati pigiausia senosios Europos sostinė ir butų kainos čia dar prieš kelis metus kėlė nuostabą net ir lietuviams. Už 500 eurų per mėnesį (su komunaliniais) buvo galima išsinuomoti pakankamai padorų dviejų kambarių butuką netoli centro. Jei norėjai taupyti ir nesibaidei didžiulių betoninių daugiabučių, kiek atokesnėje Rytų Berlyno vietoje galėjai išsinuomoti trijų kambarių butą už 350 eurų. Bet taip buvo ankščiau. Tada, kai visoje Europoje buvo gera gyventi. 

Per pastaruosius kelis metus butų nuomos kainos Berlyne išaugo kone trečdaliu, o kai kurių, populiariose vietose esančių butų kainos - net dvigubai. Bet negi dėl to kelsiesi į priemiestį ar vokiškas "fabijoniškes". Todėl išsiruoši į žygį ieškoti buto norimuose rajonuose net už nenorimą kainą.

Vokietijos sostinės rajonai tokie skirtingi, kad pravažiavęs vos kelias metro stoteles, gali pasijusti lyg atsidūręs kitame mieste ar net kitoje šalyje. Turkai turi savo gyvenamuosius rajonus, rusai - savo, vietnamiečiai taip pat kuriasi kartu. Juose pigiau. Ten kur gyvena dauguma vokiečių, kur ošia medžiai ir vaikšto turistai - daug brangiau.

Na o labiausiai būstų kainos išaugo Prenzlauerberg - populiariame rytų Berlyno rajone, kur daug europiečių-užsieniečių, kur daug kavinių, parduotuvyčių, menininkų galerijų, avangardinės mados, keistų renginių, kuriame vyrauja mamos su vėžimėliais, vaikų perpildytos žaidimų aikštelės ir kavinės, kur anglai, prancūzai, ispanai turi savo dvikalbius darželius ir bendruomenes. Nepaisant to, kad jame mažai žalumos, auginti vaikus čia smagu. Namai aplink tikri berlynietiški - seni, aukštomis lubomis, dideliais langais, erdviais koridoriais. ir kaip gali tokio nenorėti.

Apžiūrėjom tame rajone gal šešis butus, tuos, kuriuos sukandę dantis, dar galėtume kažkaip sau leisti, bet...  lemtingojo taip ir neradome. Kelis butus apžiūrinėjom kartu su dar penkiolika vokiečių, tiesiog visi kartu užeina, vaikšto, žiūri į sienas ir įtartinai vienas į kitą. Šansų, kad tave, iš nežinomos šalies, nežinoma veikla užsiimantį užsienietį, išsirinks iš penkiolikos tėvynainių, yra mažiau nei nulis.  Dar keliems butams apžiūrėti buvo paskirta eilė - kiekvienam po dešimt - penkiolika minučių, paskui ateina kiti. Kai pagalvojom, gal šis, nepaisant šalia dundančio metro, galėtų mums atitekti, viltis sužlugo, kai turėjom užrašyti savo elektroninio pašto adresą ant lapelio virtuvėje - mes buvom devyniolikti.

Užsieniečiui, pretenduojančiam į būstą, reikia turėti tuos pačius dokumentus, kaip ir vokiečiui - darbo kontraktą, dokumentų kopijas, pažymos, kad neturi skolų ir kreditų, pažymos iš buvusio buto šeimininko, kad tvarkingai mokėjai visus mokesčius. Naujai atvykusieji į Berlyną stoja į eilės galą. Neturintys darbo sutarties - iš viso nušvilpiami. Užburtas ratas: neturi buto - negali registruotis, neprisiregistravęs - negali įsidarbinti, o be darbo sutarties - negausi buto.

Arba gausi tik tokį, kur virš galvos skrenda lėktuvai. Nors šeimininkė rodė kambarius ir nesustodama pasakojo, kad butas labai ramioje vietoje (iš vienos pusės sandėliai, iš kitos - stadionas, iš trečios - kažkokie sodo nameliai). Bet kai pokalbio pabaigoje praskrido lėktuvas, nebegirdėjau ką ji man sakė. Tik pridūrė po to, kad tuoj tuoj šį oro uostą uždarys, na po metų tai jau tikrai. Bet kažkaip norisi ir tuos metus naktimis miegoti.

Butų paieška ir turi teigiamų pusių - žinai, ką veiksi savaitgaly, pradedi geriau orientuotis mieste ir prisižiūri įvairiausių interjerų. Keista, kaip tik žmonės čia negyvena. Sunku patikėti, bet yra nerenovuotų būstų, kurie vis dar šildomi krosnimis. Vienas aplankytas būstas buvo su terasa ir savu kiemu - tai kokių dvidešimt kvadratų žemės lopinėlis tarp didžiulių, mažiausiai penkių aukštų senovinių namų. Ko ko, bet erdvės pojūčio ši erdvi terasa niekada nesuteiks.

Interjerų prisižiūrėjom įvairių. Ir skelbimuose radau įdomių ir taiklių apibūdinimų. Štai keli jų: "DDR susitinka su Ikea" arba - "Blusturgio stilius", "Viengungio svajonė". Yra ir toks "Tipiškas Berlyno stilius". bet apie jį kitą kartą. Nes jau garuoja arbata mano naujo laikino buto virtuvėje. Pavasario sulauksim čia, o tada bandysim iš naujo pasidairyti po berlynietiškus interjerus.


  

   

Šeštadieninis turgus am Kolwitzplatz

Įvairiausiuose lankytinų Berlyno turgų sąrašuose, šis, aplink populiarią Prenzlauerberg rajono aikštę vykstantis turgus patenka į pirmąjį penketuką. Pabandysiu paaiškinti kodėl, nes iš pirmo žvilgsnio - nieko ypatinga čia nevyksta..
 
Asortimentas: daugiausiai ekologiškos daržovės ir vaisiai, namų darbo sūriai, šviežia žuvis, graikas su dvidešimčia alyvuogių ir dar tiek pat užtepėlių rūšių, portugalas su alyvuogių aliejumi, bandelės su ekologiškom sėklom, rudeninių spalvų puokštės, rankų darbo drabužiai, papuošalai, šalikai, mediniai ir megztiniai žaislai ir koks dešimt maistą vietoje gaminančių ir parduodančių stendukų, pradedant bratvurstais ir baigiant arabiškais falafiais, užgeriant kava ar vynu iš degustacinio centro. Turgus labai gražus. Po plačialapiais platanais įsikūrę stilingi praeivių stendai. Gatvės muzikantas jautriai ir visai neįkyriai virpina smuiko stygas. Atsipalaidavę pirkėjai visiems šypsosi. Nuobodžiaujantys vaikai žaidžia dviejose šalia esančios žaidimų aikštelėse. Kiti gražiai aprengti dairosi vėžimėliuose. Toks labai jaukus, lokalus šeštadienio turgus, kokių šimtai ir tūkstančiai yra Europoje, bet čia yra ypatinga atsipalaidavusio Berlyno dvasia. Net patys vokiečiai sako, kad berlyniečiai - tai ne vokiečiai, tai visai atskira gyventojų rūšis, kuriems netinka įprasti vokiečių apibūdinimai. Jiems šeštadienis ir sekmadienis - tingėjimo ir atsipalaidavimo metas, ramaus apsipirkimo metas, kavos ant saulutės išgėrimo, ilgo pasivaikščiojimo laikas, pinigų leidimo ir bendravimo metas.

Puokštės pigesnės nei Lietuvoj ir labai dražios

Šis gražus tvarkingas ir išskirtinis turgus, kaip ir turi būti, yra brangus. Jis ir turi šiokį tokį pižoniškumo šleifą, panašiai kaip savo laiku turėjo Tymo turgus. Viskas puiku ir ekologiška, gera idėja ir smagi dvasia, bet tik jei neskaičiuoji kruopščiai kišenės turinio. Pavyzdžiui, ekologiški susitraukę obuoliukai, kuriuos mes Lietuvoj jau išvežam karučiais, čia kainuoja apie 3 eur, Vokietijoje išauginti pomidorai - irgi tiek pat, ekologiškų bulvių kilogramas - pusantro euro, cukinijų - 2,5 euro, kalafioras atsieis 2 eurus, tiek pat kainuos ir porų kilogramas. O va labiausiai nustebinusi daržovė buvo kopūstas - paprastas baltagūžis kopūstas, gal net truputį apkirmėlėjęs, kainavo 1,7 euro už kilogramą. Mieli Lietuvos ūkininkai, štai kur reikia vežti daržoves. Reikia dar pridėti, kad parduotuvėse daržovės kainuoja perpus, o kai kurios net ir daugiau nei perpus pigiau. Jei tiks neekologiškos bulvės, parduotuvėje už tą kainą nusipirksite jų keturis kilogramus.
    
Bet man įdomiausia turgaus dalis buvo rankdarbiai ir dizainerių produktai, kurie tikrai ne brangesni nei Lietuvoje, o akims peno suteikia kur kas daugiau. Ekologiškos vilnos paltukai, vaikiški megztukai, šalikai, sidabro papuošalai, suknelės ir lotynų amerikos spalvomis marginti sijonai, pinti krepšiai ir veltos kepuraitės bei šlepetės, namų darbo muilas ir arbatos kainavo mažiau, nei už prastesnės kokybės prekes prašo Gedimino prospekto mugių prekeiviai. Viskas padaryta Berlyne, prie kokybės neprisikabinsi, siluetai madingi.

Viena iš tipiškų Berlyno kavinių

Taigi, turgaus apibendrinimas - puikus šeštadienio priešpiečio praleidimo būdas. Ypač, jei nieko ypatingo nereikia. Nusiperki Kalamata alyvuogių pas graiką (1,20 eur už 100 gramų), tuno užtepėlės (1,60 už 100 gr.) ir kelias bandeles su ekologiškomis moliūgų sėklomis (50 cnt už vnt). Už sutaupytus pinigėlius atsisėdi šalia esančio restoranėlio terasoje, įsitaisai ant saulės, pasiimi kavos arba alaus (priklauso nuo to, kokio ankstyvumo rytmetis) ir stebi žmones, stebi praeivius, prekeivius, stebi kaip vėjui papūtus jau krenta vienas kitas medžio lapas, kaip juos renka vaikai, kaip ant jų sisioja šunys. Ir supranti, kad tai tiesiog dar vienas tobulas ir tingus rudens priešpietis, kai reikia mėgautis kiekvienu saulės spinduliu, lapo tobulumu ir laimingais veidais aplinkui.

Verslo idėja iš Švedijos

Vokiečiai pavalgyti mėgsta, tai žino kiekvienas. Vokiškos virtuvės patiekalais jie dažniausiai mėgaujasi tik sekmadieniais ar per šventes, bet namie karkas kepa ir raugintus kopūstus troškina tik vienetai. Berlyne jų ypač nedaug. Skubančiame mieste pavargę nuo pietums sukimštų sumuštinių, pakeliui nusipirktų dešrelių ar kebabų, vakarienei žmonės užsinorėjo sveiko, gero, lengvo maisto. Kaip ir Lietuvoje, čia labai išpopuliarėjo valgio virimo knygos, o sveika mityba įsitvirtino madingų pomėgių viršūnėje.

Tačiau nėra taip lengva nusipirkti ekologiškų produktų visai savaitei ir dar sugalvoti skanias ir išradingas vakarienes. Miesto gyventojui tam reikia per daug laiko. Bet, jei yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Iš Skandinavijos šalių atėjęs "mes-atvešim-gamink-pats" verslo modelis greitai išpopuliarėjo Berlyne. Čia veikia net kelios didelės firmos, o statistika sako, kad kas mėnesį atsidaro po naują tokių paslaugų tiekėją, kurie savo veiklą toliau plečia į Vokietijos gilumą.

Verslo idėja tokia - mes ne tik nuperkame jums sveiką maistą iš patikrintų gamintojų, bet ir parenkame receptus ir sudedame visus tam patiekalui pagaminti reikalingus ingredientus reikalingais kiekiais į atskirus paketus. Ir dar, atsižvelgdami į produktų galiojimo laiką, surašome, kurį kurią dieną reikia gaminti. Receptai ne prasti, ir ne tokie jau paprasti, bet lengvai paruošiami, o, svarbiausia, sveiki ir apgalvoti taip, kad juose būtų ir žuvies, ir mėsos, ir daržovių, ir grūdų. Atsižvelgiama į vegetarų ar laktozės netoleruojančių ar alergiškų atskiriems produktams žmonių užsakymus ir jiems paruošiami individualūs pasiūlymai.

Moterys tai jau tikrai žino, kad, pabaigus darbus, tas kasdieninis galvojimas ką pagaminti namie ir iš ko atima tikrai daug laiko, todėl paslauga, kai tau ne tik pasufleruoja, bet ir atveža visus reikalingus produktus, verta tų papildomų pinigų. Tą žinojo ir švedė, trijų vaikų mama, prieš penkerius metus Švedijoje pasiūliusi tokią sparčiai išpopuliarėjusią idėją užimtoms mamoms. Turėkite omenyje, kad gausite tiksliai tiek, kiek reikia, nieko nereikės išmesti. Prekės bus paimtos iš ūkininkų, turinčių ekologinių ūkių sertifikatus. O įdomiais receptais nudžiuginsite visą šeimą ir pačios suprasite, kad išskirtinę vakarienę pagaminti visai nesunku.

O pinigai nėra tokie jau dideli. Ypač tiems, kas rūpinasi sveika mityba ir pirmenybę atiduoda ekologiškiems produktams, kurie šiaip ar taip nėra pigūs. Už 40 eurų kartą per savaitę gausite paketą su 3-5 vakarienėm visai šeimai. Pirmoji idėją į Vokietiją prieš du metus atvežusi švedė atidarė tinklapį www.komtessen.de, kurio kurjeris produktus ir idėjas keturioms vakarienėms šeimoms su vaikais atveš už 63 eurus, o penki pavalgymai keturiems žmonėms atsieis 87 eurus. Www.schlemmertute.de, kuriai vadovauja taip pat švedas, tris vakarienes šeimai siūlosi atvežti už 64 eurus, o dviems žmonėms tai kainuotų 49 eurai.

Verslo idėja puiki ir tuo, kad dažniausiai pabandę klientai tampa nuolatiniais. Receptai kartojasi retai, patiekalai siūlomi, atsižvelgiant į sezoniškumą ir į pilnavertės mitybos taisykles. O man ši idėja graži tuo, kad ankščiau iš darbo grįžęs virtuvėje nemėgstantis sukiotis vyras, radęs viename pakelyje receptą ir produktus, nebegalės pasakyti, kad nežinojo ką daryti vakarienei.

Kiek žinau, švedai jau dalina frančizes. Gal ką Lietuvoje sudomins? Manau, kad paklausa tikrai būtų. Ekologiškas, šviežiai pagamintas maistas be didelių laiko sąnaudų užimtų žmonių visuomenėje bus visada madoje.

     

Vokiška Vienybės šventė blogiau už Sostinės dienas

Vakar visa Vokietija šventė Vienybės dieną. Nors man pasirodė, kad jie labiau džiaugėsi laisva diena, nei šventė. Bent jau Berlyno gatvėse nesimatė jokio šventinio šurmulio. Na o mes, ieškodami įspūdžių, sumanėm pažiūrėti kas vyksta pačioje miesto širdyje - prie Branderburgo vartų - ir nuo jų prasidedančioje pagrindinėje miesto arterijoje - 17 Juni gatvėje.


Prie vartų suręstoje scenoje dainavo vietinė primadona, tokia, sakyčiau, vietinė "Petrikytė". Turbūt daugiau nei kilometrą besitęsiančioje gatvės atkarpoje abipus nesibaigiančios užstalės kunkuliavo šventė, panaši į tas, kokias švenčia Vilnius, Klaipėda ar kiti miestai. Tik be kultūrinės programos. Tie patys dešrelių, keptos mėsos ir troškintų kopūstų kvapai, tie patys popkornai ar cukraus vata, kepami vafliai, kas antrame stende pilstomas alus, plakami kokteiliai, vaikai kaulija ledų, kičinių blizgančių balionų ir tuština tėvų kišenes, sustoję prie karuselių. O vietoj tautodailininkų paviljonų savo kiniškas ir turkiškas prekes išsidėstę tamsiaodžiai pardavėjai. Didelė pinigų leidimo šventė. Visiškai nieko įdomaus. Kaip daug kartų padidinta Basanavičiaus gatvė šiltais vasaros savaitgalių vakarais.

Todėl aš asmeniškai balsuoju už rugsėjo pradžioje Vilniuje vykusias Sostinės dienas. Gedimino prospektas nebuvo toks banalus, maisto ir alaus taip pat visiems užteko, kultūrinė programa daug platesnė, o vaikiški atrakcionai tokie pat brangūs. Toliau apie šventę lai kalba nuotraukos.

Va tiek žmonių į vieną pusę ir tiek pat - į kitą pusę

Daug dešrų prikepė...

...ale daug ir suvalgė

Su vėjeliu

kai kas matavo dešras metrais...

...o širdis centimetrais

Buvo ir muzikos

Ir gyvūnų..

Pramoga mažiausiems tarybinio kario fone

 

Žaliasis miestas arba parkų viliotiniai

Šiandien noriu parašyti apie Berlyno parkus. Man tai buvo vienas didžiausių atradimų atvykus čia. Kai ankščiau lankydavausi Berlyne, magėjo įsilieti į žmonių srautą, pamatyti turistines įžymybes, nufotografuoti tai, iš ko mintyse susideda Berlynas - sienos likučiai, atstatyti seni namai, keisčiausi grafičiai neįtikėtinose vietose, moderni architektūra, XXI amžiaus statiniai, kavinės, barai, naktiniai klubai, keisti teatrai ir gatvės muzikantai, pati įvairiausia gatvės mada. Ir žinot ką - niekada nebuvau jokiame parke. Man net atrodė, kad šiame pastatų pilname mieste nėra parkų, tik medžiai tarp namų.

Bet tereikia turėti mažą vaiką ir pasaulį pradedi matyti visiškai kitaip. Nebegali sėdėti kasdien su alaus bokalu miesto veiksmo vietose, atsipalaidavęs skaityti laikraštį ir galvoti į kokią party eisime vakare. Užtat atradome parkus ir džiaugsmą tą buteliuką alaus išgerti ant rudeninės saulės nutviekstos ir vokiečių gražiai prižiūrėtos pievos kuriame nors iš turbūt daugiau nei 50 šiame mieste esančių parkų. Kadangi tokį gražų rudenį mėgaujamės ir tokia smagia transporto priemone kaip dviračiai, atstumus matuojame ne kilometrais, bet minutėmis. Nusprendėme apvažiuoti visus parkus, kuriuos galima pasiekti per pusvalandį. Iki šiol aplankėme aštuonis, dar keli liko, todėl galiu leisti sau kelis apibendrinimus. Kai kurie jų verti ir atskiro aprašymo, bandysiu spėti, kol neužslinko žiema.

Patikėjau, kad parkai tikrai užima didelę dalį Berlyno. Ne veltui miestas patenka į žaliausių Europos miestų dešimtuką. Ir jie ne šiaip parkeliai, o rimti normalūs parkai su šimtamečiais medžiais, išpuoselėtomis vejomis, tvarkingais suoliukais, įrengtais takeliais ir žaidimo aikštelėmis vaikams. Jokių ypatingų atrakcijų, jokių įrengimų čia nėra - tiesiog gražiai prižiūrėti gamtos lopinėliai, kuriuose tiesiog gera būti. Jie neaptverti, įėjimas nekainuoja, ant žolės bet kur gali gulėti bet kas. Beje, galima ne tik gulėti ant žolės, bet ir užsivesti dviračius, spardyti kamuolį, laidyti aitvarus, atsinešti sulankstomas kėdutes, jei taip patogiau, ir, kas be ko, viešai gerti alų. Nemačiau, kad kas nors paliktų gulėti sausainių pakelį ar tuščią butelį. Nemačiau nei vieno padauginusio alaus. Nemačiau nei vieno nemandagiai rėkaujančio ar neprižiūrinčio savo galvom einančių ir ant kitų galvų lipančių vaikų. Gėlynai ir fontanai - tikrai ne visur. Kaip ir pilys ar rūmai.

Labiausiai mums patiko arčiausiai mūsų esantis Burgerpark Pankow. Tai nedidelis parkas, bet su visu berlynietišku šarmu tekančiu upeliuku ir didele gražia pieva į kurią taip gražiai leidžiasi pageltę platanų lapai. Man patinka stilinga lauko kavinė, kurioje gražiais šeštadienio rytais prie kavos puodelio gali perskaityti du Berlyno laikraščius (apsimoka, nes kava kainuoja net pigiau nei du laikraščiai parduotuvėje). Ir dar man patinka rožių sodas su fontanėliais. Žinau, kad banalu, bet patinka ir tiek. O mano sūnui labiausiai patinka ožkyčių aptvaras ir upelyje gyvenančios antytės. Ir, aišku, pieva, kurioje gali kiek tik nori lakstyti, o atsigulęs žiūrėti kaip iš Tegel oro uosto kyla lėktuvai. Sutinku, kad gamtos mažiau nei Labanoro girioje, užtat tik dešimt minučių kelio nuo namų.

Kaip ir sakiau, nieko neįprasta, nieko kitoniško, nieko, dėl ko būtų verta traukti Berlyno parkus į turistinius maršrutus. Tai kodėl negalima bent kelis tokius parkus turėti žaliuoju Europos miestu save dažnai vadinančiame Vilniuje.Nejaugi sunku prižiūrėti žolytę, kartais pataisyti keliukus, pasaugoti suolelius ir neleisti šunims kakoti ant pievos. Nors gal, jei bus graži pieva, patys šunų šeimininkai neleis jos dergti. Nes norės patys atsigulti. Jei bus žmonių, atsiras ir kavinės, kažkas surengs parodą, kažkas pagros ir bus visiems smagu. O dabar turim graudų vaizdą - nuolat perdarinėjamas Sereikiškių parkas praranda medžius ir lankytojus, Tauro kalnas turi nuostabų vaizdą, bet nei vieno suolelio, Lukiškių aikštėje žolė nupjaunama tris kartus per sezoną ir ant jos negalima užlipti, prie Baltojo tilto nėra medžių, nei takelių.

Nereikia ožiukų, juos reikia prižiūrėti, bet bent jau vaikų žaidimų aikšteles juk galima įrengti ir Lietuvoje. Kad parkai tarnautų vaikams, mamoms, jaunimui ir senimui, kad visiems būtų smagu prigulti ant žolės ir nugara pajausti savojo miesto pulsavimą. Kad čia užklystų vienas kitas turistas ir pasijaustų "kaip namie". Tada gal ir galėsime pretenduoti į žalią sostinę.