Berlynas šaukia


Pirmą kartą Berlyną išvydau prieš 23 metus. Tuomet jis dar buvo padalintas ir prie sienos buvo neįmanoma prisiartinti, nekalbant apie jos fotografavimą. Aišku, man buvo leista apžiūrėti tik rytinę miesto pusę, bet įspūdis buvo nepakartojamas. Gal todėl, kad tai buvo pirmasis tikras užsienis. O gal ir dėl to, kad iškart supratau, jog tai visiškai kitoks miestas, visai kitokie žmonės visai kitoks pasaulis, negu tas, iš kurio aš atkeliavau ir į kurį turiu sugrįžti jau sužeista širdimi.

Nežinau kada - ar vaikštant po pilką Aleksandro aikštę, ar važiuojant švariu metro, ar kavinėje renkantis alų iš dešimties rūšių, ar stebint vietinius taikius girtuoklėlius, ar vakarieniaujant su draugais ir draugiškais jų tėvais, ar apžiūrinėjant senų namų prašmatnius balkonus ir maisto pilnas parduotuves (tuo metu mums tai atrodė rojus, nors jų iš tolo galima lyginti su dabartinėmis), gal uodžiant nematytų gėlių puokščių kvapus turgelyje ir lankantis nestandartiškai apstatytuose draugu draugužių butuose - įkrito meilės sėklytė šiam originaliam, laisvam, pašėlusiam miestui. Ji pradžioje augo man nežinant, tik kažkur širdies gilumoje jaučiant nerimo virpesius, peraugančius į drugelių plazdėjimą papilvėje.

Tie drugeliai papilvėje vėliau plazdėjo kiekvieną kartą, man ruošiantis į pasimatymą su šiuo miestu. O jų buvo arti dvidešimties. Mačiau, kai keitėsi miestas, kaip susilieja rytai su vakarais, kaip maišosi kultūros, gyvenimo stiliai, kaip gražėja fasadai ir nedailinamuose rūsiuose vyksta geriausi vakarėliai, kaip vėl susijungia metro ir kyla susijungusio miesto simboliu tapusi Potsdamo aikštė, su kokiu įdomumu berlyniečiai pasitinka naujus miesto gyventojus ir atveria duris menams, kultūroms, kitoms pažiūroms ir nuomonėms, kaip nušiurusios vietos tampa madingomis, o protestuojantys neformalai jaunuoliai pradeda diktuoti madas...

Kiekvieną kartą pasižadėdavau, kad kada nors grįšiu čia pagyventi. Jau tuomet supratau, kad gyventi galima daug kur, bet jei nori "pagyventi" - turi sugrįžti į Berlyną.

Siena griuvo praėjus dešimčiai dienų po mūsų pirmosios viešnagės. Negaliu pasakyti, kiek kartų perklausiau Pink Floyd diską "The Wall". Turbūt tiek kartų, kiek reikia, kad išmoktum žodžius mintinai. Kaskart, kai suvokdavau viduje kylančias sienas, prisimindavau Berlyną - miestą be jokių tabu ir sienų, atvirą visiems šiokiems ir anokiems, nepaisant tautybės, rasės, politinių pažiūrų, seksualinės ar kultūrinės orientacijos, amžiaus, stiliaus, šeimyninės padėties, užimamų pareigų, užgyvento turto ir dar daug kitų dalykų, įprastai įrėminančių žmones.

Dabar tęsiu sau duotą pažadą - sugrįžti į Berlyną "pagyventi". Nežinau, ar jis manęs laukia ir ar aš tikrai jau esu pasiruošusi priimti jo siūlomą laisvę ir gyvenimo būdą, bet keliauju atvira širdimi ir smalsiu protu. Esu pasiryžusi bendrauti ir keistis. Tikiuosi, jog jums bus įdomūs mano įspūdžiai.

O jei pasiseks, gal keisimės kartu.