Visas sienas į orą - Berlyno pavyzdys

Sekmadienio vakarą

Šį savaitgalį Berlyne buvo jaučiama tokia šventinė nuotaika, kokios miestas seniai nepamena. Sekmadienio vakarą mieste buvo tokios minios žmonių, kokių nesutraukia joks Oktoberfest, joks maratonas, jokios Berlinalės žvaigždės, joks gėjų paradas, joks Naujų metų šventimas, jokie kiti įprasti Berlynui renginiai.  Na, gal futbolininkų pergalė pasaulio čempionate šią vasarą apėmė miestą panašia euforija. Tačiau net ir tada nebuvo tiek žmonių gatvėse. Miesto centre buvo užtvertos beveik visos gatvės, saugumo sumetimais uždarytas metro, S-banas. Pasigailėjo tie, kurie išvažiavo su mašina, autobusais, nebuvo lengva net ir dviratininkams.

Bornholmer str.

Visą šventinį savaitgalį renginys vijo renginį, nesuskaičiuojamos parodos, koncertai, instaliacijos, net vakarėliai klubuose laisvės tema. Didžiausias renginys - prie Brandenburgo vartų su Peter Gabriel, Udo Linderberg ir žymiuoju Paul Kalkbrenner. Siena nepamiršta. Pilni laikraščiai istorijų, prisiminimų, nelaimingų nutikimų, dokumentika perpildyta televizija, pademostruoti visi filmai apie Berlyną. Siena buvo įsirėžusi daugelio žmonių gyvenimuose ir mintyse.

Nors siena griuvo prieš 25 erius metus, ji vis dar čia, Berlyne. Jos visai niekas nenori pamiršti. Ją vis dar nori matyti turistai, nori fotografuotis prie jos  ir kitų DDR- inių atributų, jos gabalai guli viešbučiuose, restoranuose, jos gabaliukų vis dar galima nusipirkti suvenyrų kioskuose. Prie checkpoint Charlie amerikonai ir kiniečiai vis dar fotografuojasi su kareiviais. Jiems linksma, kai gauna štempelį užrašų knygutėje, kad jiems leidžiama įvažiuoti į vakarų sektorių. Jie vaikštinėja po DDR muziejų ir stebisi, kaip egzotiškai gyveno tie rytiečiai, kokias primityvias skalbimo mašinas naudojo, kaip neskoningai rengdavosi.

Ši sienos griuvimo šventė yra ne jiems. Ne turistams, kurie turbūt nesipirešintų nusifotografuoti prie tikros sienos ir su tikrai policininkais. Oho, kokios puikios būtų nuotraukos feisbukui. Iš tiesų ši šventė skirta tiems, kuriuos sienos griuvimas išlaisvino. Berlyniečiams, Vokiečiams. Mums. Lenkams, čekams, latviams ir visiems kitiems dabar vadinamosios naujosios Europos nariams. 

Ši šventė yra pirmiausiai man. 

Balionai prie Brandenburgo vartų

Prieš 25 erius metus rudenį buvau Berlyne ir mačiau ją tikrą, neišpaišytą. Mačiau pasieniečius, mačiau šunis, mačiau spygliuotą vielą, klausiausi šiurpių istorijų apie šaudomus bėglius. Tuo metu jau buvome spėję šiek tiek įkvėpti laisvės oro, bet dar nebuvome atsikratę uniformuotų rusų baimės. Neprisimenu, ar fotografavausi prie sienos. Turbūt ne. Gal todėl, kad draugas perspėjo to nedaryti, o gal dėl to, kad pirmąkart atsivėręs užsienis siūlė įdomesnius vaizdus nei kalėjimo siena. Tąkart niekas nežinojo, kad siena grius vos po dviejų savaičių mums išvažiavus ir istoriniai procesai taps nebevaldomi Gorbačiovo, kuris dar ir vakar nuo senatvės drebančiu balsu Berlyne pareiškė, kad pasaulis nesupranta Rusijos ir nuostabių Putino idėjų. Velniop juos ir jų naujas sienas.

Nenoriu fotografuotis prie sienos ir dabar. Nemanau, kad kaliniai, išėję į laisvę, stengiasi fotografuoti kalėjimo vartus. Net ir po daugelio metų. Daugelis vokiečių nori pamiršti sieną, bet ji vis dar yra, vis dar skiria vieną tautą į dvi dalis. Net ir dabar jie vienas kito susipažinę klausia ar jis rytietis, ar vakarietis. Lyg tai viską pasakytų apie žmogų. Tai pasako tik tiek, kad sienų taip lengvai nenugriausi.

Bet kas jau kas, o šis miestas moka švęsti. Traukinių streikas gal ir sukliudė daliai turistų atvykti, gal miesto gatvėmis vietoj planuotų dviejų milijonų turistų vaikštinėjo šiek tiek mažiau. Bet džiugino tai, kad vietiniai labai aktyviai dalyvavo renginiuose. Iš tiesų, tai buvo Berlyno šventė, berlyniečių šventė. Septyni tūkstančiai baltų šviečiančių balionų driekėsi 15 kilometrų per visą miesto centrą, taikiai ir vaizdžiai žymėdami sienos ribas. Kiekvienas galėjo prisiminti ,kur jis pirmąkart perėjo sieną, parodyti tą vietą vaikams, tėvams, giminėms iš kitų, ne tokią audringą praeitį turėjusių miestų. 

Kai sekmadienį vakare, skambant Bethovenui, jie pakilo į orą, simboliškai vėl panaikindami sieną, kai danguje skleidėsi fejerverkai, žmonės vėl braukė ašaras, kėlė putojančio vyno taures ir glebėsčiavosi. Šaukė "Mauer muss weg" (šalin sieną). Kaip ir tąkart, prieš 25 erius metus. Nepamirštama naktis buvo anuomet. Nepamirštama iš šių metų lapkričio devintoji.

Legendiniai Rolling Stones vėl Berlyne

Rolling stones fanai prieš dvi dienas išgirdo stulbinančią naujieną - mylima grupė paskelbė į šių metų turne "14 on fire" įtraukianti du Vokietijos miestus. Vienas jų turo koncertų birželio 10 dieną vyks Berlyne, kitas - birželio 19 dieną - Diuseldorfe. Bilietais pradedama prekiauti rytoj, jų kainos - nuo 100 iki 300 eur. Kas nori stovėti netoli scenos, turės mokėti apie 250 eur, o už VIP vietas teks pakloti ir 600 eur. Legendinės grupės fanų Vokietijoje yra tiek daug, kad pigesni bilietai, panašu, ištirps labai greitai. 

Berlyne Rolling Stones koncertuos Waldbiūne atviroje scenoje. Tai viena jaukiausių open air koncertų erdvių Berlyne, talpinanti apie 20 000 žiūrovų. Rolling stones čia jau grojo. Tada, prieš 49 metus, kai jų koncerto laukimas prilygo isterijai, o pats koncertas baigėsi didelėmis riaušėmis ir suniokota arena. Su daugiau nei šimtu sužeistų žmonių, tiek pat suimtųjų, taip sulaužyta arenos įranga, kad dar metus po to niekas negalėjo ten groti, šis koncertas įėjo į istoriją kaip vienas skandalingiausių Berlyne. Tą 1965-ųjų rugsėjo vakarą niekas nežino kaip viskas prasidėjo ir kodėl koncertui net neįpusėjus fanai pradėjo laužyti suolus, griauti stulpus ir kitaip siautėti. Muzikantai taip pat išsigando įsiaudrinusių fanų ir nuo scenos pasišalino kiek ankščiau, tuo sukeldami dar didesnį jų įsiūtį. Nors policijos buvo nemažai, situacijos jie nesugebėjo kontroliuoti ir arena buvo visiškai nusiaubta. Po to net buvo pradėta diskutuoti apie griaunamąjį Rolling stone muzikos pobūdį. Tačiau po 17 metų toje pačioje Waldbiūneje vykęs koncertas praėjo taikiai.

Paskutinįkart Berlyne grupė koncertavo prieš 8 metus Olympia stadione. Prieš 6 metus grupės nariai dalyvavo Berlinalėje, pristatant M.Scorsese filmą "Shine a light". O dabar vėl sugrįžta su tikru koncertu. Tikėkimės, kad riaušės šįkart vyks tik prie bilietų kasų, siekiant gauti išsvajotą bilietuką į neabejotinai garsiausią  metų koncertą. 

Grupės, kuri per savo gyvavimo karjerą pardavė virš 200 mln. albumų.

Bilietų rytoj galite bandyti ieškoti čia: http://www.eventim.de/the-rolling-stones-Tickets.html

Happy Birthday Roger Waters

koncerto akimirka

Važiuoju U2 - ta pačia metro linija, kuri kadaise buvo perkirsta per patį vidurį einančios sienos. Dabar man niekas netrukdo ja pasiekti Olimpinio stadiono, kur vos už valandos legendinis Roger Waters statys ir vėl griaus legendinę savo Sieną. Stebiu kaip po truputį pilnėja traukinys - pasipuošę damutės, tatiuruoti vyrukai, senukų pora, besibučiuojanti prancūzų porelė, tėtis su dviem paaugliais. Beveik garantuoju, kad visi važiuoja į koncertą. Juk šis žymaus atlikėjo turas - paskutinis. Bent jau taip skelbiama. Tai jau trečiasis šio kūrinio parodymas Berlyne - mieste, kur Sienos sąvoka ryški, kaip niekur kitur. Pirmąkart "The Wall" buvo atlikta Berlyne 1990 ant tikros sienos griuvėsių, stebint gerbėjams iš rytų ir vakarų. Norinčių pamatyti šį šou buvo tiek daug, kad galiausiai buvo nustota tikrinti bilietus.  

Kūrinys, kurį Roger Waters parašė, norėdamas sugriauti savo vidines sienas ir papasakoti apie kare žuvusį tėtį, padėjo daugeliui mano kartos žmonių griauti savąsias. Arba bent jau nesijausti vienišam savo užmūrytame pasaulyje, izoliuotoje
šalyje. Kartais pagalvoju, gal tikrai šis 1979 įrašytas diskas įkvėpė mus visus kovoti ir sugriauti geležinę uždangą.

Šiaip ar taip "The Wall" tapo Roger Waters gyvenimo kūriniu, kuris jį jau padarė turtingu ir nemirtingu, pakliuvo į visas rock pop muzikos antologijas ir parduotas milijoniniais tiražais. Sakoma, kad šis kūrinys buvo toks galingas ir atėmė tiek daug kūrėjo jėgų, kad neapsikentę Pink Floyd nariai nusprendė skirstytis.

Stadionas pilnėja, bet tuščių vietų irgi nemažai. Bilietai net ir vokiečiams kiek per brangūs - stovimas kainavo 87 eurus, o sėdimi dar gerokai brangesni. Trečdalis stadiono atkirstas įspūdingo dydžio iš beveik 1000 blokelių pastatytos sienos, ant kurios bus rodomos projekcijos. Sienos ilgis - 150, aukštis - 12 metrų. Scena, palyginus su siena - visiškai mažytė.

koncerto akimirka

Pusvalandžiu vėluodamas prasideda šou. Sieną užlieja vaizdai, Roger Waters sveikinasi su publika vokiškai, link scenos skrenda lėktuvas, sprogsta fejerverkai. Suprantu, kad iš tiesų dalyvauju viename didingiausių visų laikų šou. Net jei nebūtų efektų, mėgaučiausi puikia muzika ir idealia garso kokybe. Atlikėjo balsas puikus, skamba beveik kaip iš plokštelės. Vieną dainą jis atlieka duetu su savimi jaunu - pusę dainos skamba įrašas iš koncerto prieš 30 metų. Siena po truputį dėliojasi, grupė vos matoma per mažą skylę sienoje, kol prieš pertrauką visai atskiriama nuo publikos. Siena tarnauja kaip didžiulis projekcijų ekranas, kur rodoma ir filmo animacija, ir paties dainininko projekcijos, ir video, ir net 3D vaizdai. Antroje dalyje atsiranda skraidanti pripūsta kiaulė raudonomis akimis, dėl kurios užvakar dainininkas sulaukė žydų bendruomenės protesto balsų, mat ant jos šono šalia kryžiaus, kūjo ir pjautuvo, dolerio ženklo, nupiešta ir Dovydo žvaigždė. Dėkit kur norit, tik ne ant kiaulės, tokio purvino gyvūno - kalbėjo jie kažką panašaus. Aišku, jog šou pabaigoje kiaulė išsileidžia, o siena griūna. Žiūrovai ploja stovėdami. Pratęsimo nėra.

BZ nuotr.

Visas tas kūrinyje išreiškiamas protestas prieš militarizmą, supervalstybes, prieš vartotojišką visuomenę, prieš tolerancijos trūkumą ir vis labiau vienišėjančius žmones kaip niekada aktualus ir šiandien, kai pasaulis ir vėl rengiasi kariauti. Pagalvojau, gal galima tuos visus didžiuosius ir pasaulio ateitį lemiančius žmones surinkti ir susodinti šiame šou. Tikiu, kad muzikos ir vaizdo galia priverstų juos šiek tiek jautriau žiūrėti į pasaulį.

O pabaigai - didelis dėkui už puikų koncertą ir nuoširdūs sveikinimai 70 -ojo gimtadienio proga! Happy birthday to you!

Leonard Cohen dainavo man pilnutėlėje Berlyno arenoje

wikipedia nuotr.

Kai prieš trejetą savaičių pardavėjo paklausiau ar dar yra bilietų į Leonard Cohen koncertą, jis man atsakė, kad tų kelių likusių jau niekam nesiūlytų, nes labai prastos vietos už didelę kainą. Kaip ir palengvėjo tuo momentu, nes lyg ir radau pateisinamą priežastį savo sąžinės priekaištams nuraminti. Juk turbūt daugiau nei dešimtmetį kalbėjau, kad į šio atlikėjo koncertą šliaužte atšliaužčiau, jei nereiktų trenktis tūkstančių kilometrų iki koncerto vietos. Jis buvo įrašytas į mano gyvenimereikiapamatyti sąrašą. Ir kai dabar, gyvenant Berlyne, sužinau, kad jis koncertuoja vos už kelių metro stotelių, staiga išsigąstu per didelės bilietų kainos ar neesančios kompanijos.

Tačiau vakar ryte atsikėlusi supratau, kad tai yra didžioji koncerto diena ir, jei nieko nedarysiu, tas neišpildytos svajonės priekaištas lydės mane visą gyvenimą. Sutikite, senukui 78-eri, neaišku, kiek koncertų jo gyvenime dar liko, tad galimybė gyvai išgirsti "First we take Mannhattan, (then we take Berlin)" vis tik yra unikali. Tad apsisprendžiau bilieto pasiieškoti prie 02 arenos prieš pat koncertą.

Ir ką manot - žmonių daugybė, skirtingo amžiaus, solidžios porelės su vaikais ir net anūkais, jaunimas, senimas ir net gėjų porelės. Keli vyrukai klausinėja ar niekas neturi laisvo bilieto. O aš galvojau, kad bus daug pardavėjų, kaip būna prieš kitus koncertus, kurie klaus ar nereikia bilietuko. Išsigąstu, bet neapleidžia mintis, kad jei jau sykį atėjau iki koncerto, kažkaip į jį pakliūsiu. Kažkas pasiūlo bilietą už 100 eurų. Atsakau nemeluodama, kad tiek neturiu. Sukiojuosi aplink su pavydu žvelgdama į išdidžiai laikančius bilietus saujoje. Noras pakliūti vidun stiprėja sulig kiekviena tirpstančia minute. Ir tada vėl netyčia prasilenkiam su tuo vyruku, turinčiu 105 eurų vertės bilietą ir suderame 70 eurų. Atsistoju prie įėjimo eilės, šalia manęs stovi jaunas prancūzas, matęs kaip įsigijau bilietą, klausia kiek mokėjau.  Ir atsako - žinai, nesigailėsi nei vieno išleisto euro, nes jis jau ketvirtą kartą eina klausytis Leonardo. Sumurmu jam, kad žinau tai.  

Bet iš tiesų sužinau tai tik tada, kai užgroja pirmieji "Dance me to the end of love" akordai ir išvystu jį klūpantį scenoje ir su niekuo nesumaišomu balsu dainuojantį mintinai žinomos dainos žodžius. Visada tiksliai laiku koncertą pradedantis litvakų palikuonis šį kartą vėluoja penketą minučių. Visada be pertraukos grojantis muzikantas šį kartą leidžia publikai 20 minučių pailsėti ir papildyti gėrimų pardavėjų kasas (gal tai ne nuovargis, gal tiesiog arenos reikalavimas?). Bet vis tiek sąžiningai atgroja tris valandas, nesididžiuoja pagroti biso. Ir net tada, kai sugrojęs ošiančiai miniai "First we take Mannhattan, then we take Berlin" dainą, atsisveikina su publika, paskui dar grįžta ir atlieka pabaigai "So long Marianne" ir dar kelias dainas.

Paprastutis, besikreipiantis į minią My friends, neužburiantis nei scenografija, nei dekoracijomis, nei kostiumais ar specialiais efektais, prikausto publiką vien savo balsu ir charizma, kurią padeda išryškinti puiki senų virtuozų komanda bei trys gražios ir balsingos dainininkės. Visas žavesys - nuoširdume, muzikoje, dainų tekstuose, kuriuose daug meilės moterims, gyvenimui, Dievui. Ir ta elegancija scenoje, ir tas nusilenkimas su skrybėle, ir lengvi tvisto žingsneliai. Bet ką aš čia kalbu - į jo koncertus neina atsitiktiniai žmonės, eina tik tie, kurie jį be galo myli. Nors arena buvo pilnutėlė, atrodė, kad jis dainuoja tik man, nes jo balsas smigo gilyn, taip giliai, kad aidi iki šiol manyje. Ir kai jis dainavo "I'm your men", atrodė, kad jis tai šnabžda tiesiai man į ausį. O daina "Hallelujah" skambėjo kaip pati tikriausia malda, privertusi žmones net sulaikyti kvėpavimą. Dar pagalvojau, kad ji gerai skambėtų Vilniaus Kotrynos bažnyčioje.

Taigi, koncertas nenuvylė, tikrai nesigailiu nei vieno išleisto euro. Vietos buvo puikios ir mokėjau už bilietą trečdaliu mažiau, nei jis buvo vertas - už tą kainą pirkus kasoje pigiausią bilietą būčiau sėdėjusi kažkur aukštai ir nepatogiai. Tad kartais visai verta pasinaudoti Last minute pasiūlymais.

Tie kas labai nori išgirsti jo nepakartojamą balsą gyvai, gali spėti šį mėnesį į koncertus Lodzėje, Prahoje, Vienoje. Liublijanoje, rugpjūty - Puloje, Stokholme, Osle, Odense, Ciuriche, Braitone ir Mančesteryje.  Daugiau informacijos čia: http://www.leonardcohen.com/us/tour/events





 

Koncertų sezonas Berlyne jau prasideda

Berlynas yra viena tų nuostabių vietų, kur smagu atlėkt pasiklausyti vieno ar kito mėgstamo atlikėjo. Visų pirma - ne taip jau ir toli, su mašina atlėkti galima per 12-14 val. Visų antra - pigūs viešbučiai. Visų trečia - smagus miestas, kuriame galima praleisti ir dar kelias dienas, aplankyti klubus, muziejus, parduotuves ar tiesiog paklausyti gatvėj grojamos nuostabios muzikos. Berlynas - ko gero, arčiausias didmiestis, kurį į savo gastrolių planus įtraukia žymiausios pasaulio muzikos žvaigždės (išskyrus Robbie Williams šią vasarą, dėl ko tikrai labai gaila).

Šis muzikinis sezonas turi ką pasiūlyti melomanams. Šį savaitgalį, pavyzdžiui, koncertuoja ekscentriškoji ir žymioji John Lennon našlė Joko Ono, kuri iš karto po koncerto čia švęs 80 metų jubiliejų ir 40 metų miuzikinės veiklos sukaktį. Muzikiniame performance dalyvaus ir jos sūnus Julian Lennon. Įdomu būtų pamatyti net ir nesant jos gerbėjams, ar ne? Juo labiau, kad niekas iš anksto nežino ką ji bus nusiteikusi išdarinėti scenoje.

Bet grįžtame prie masinių, populiarių artistų koncertų, kuriuos būtų galima visai nesunkiai aplankyti iš Lietuvos. Kovo 3 d. Berlyne koncertuos originalaus balso portugališkų šaknų turinti kanadietė dainininkė ir dainų kūrėja Nelly Furtado, kuri jaukioje nedidelėje salėje Noikiolno rajone pristatys savo naują albumą "The Spirit Indestructible". Bilietai - nuo 52 eurų. Po savaitėlės savo gerbėjus Berlyno Koncertų salėje džiugins Bryan Adams, Unplugged. Tai ne šou, tai tiesiog koncertas gurmanams ir šio atlikėjo kūrybos gerbėjams, į kurį jau, deja, nebėra bilietų. Paskutinę mėnesio dieną O2 arenoje rinksis Justin Bieber fanai. 

Balandžio 15 d. Vokietijos sostinėje, Velodrom salėje koncertuos ir į Lietuvą šiemet užsuksianti viena ryškiausių šios dienos žvaigždžių iš Amerikos Lana Del Rey. Jos hitą Summertime Vokietijos radijo stotys dabar leidžia be paliovos. Bilietai - nuo 51 euro.

Balandžio 17 dieną Tempodrom salėje koncertuos soulo deivė Anastacia, taip pat turinti be galo daug gerbėjų visame pasaulyje. Kitas, jau lietuviams ne kartą matytas atlikėjas - Joe Cocker savo pasirodymą surengs 25 balandžio. Bilietai - nuo 47 eur. Lengvo metalo gerbėjus mėnesio pabaigoje kvies Meat Loaf grupė.

Gegužės 3 d. į koncertą rinksis Pink gerbėjai, o gegužės 10 dieną - Dire Straits vokalisto, gitaristo ir dainų autoriaus Mark Knopfler mylėtojai. Dainininkas O2 arenoje pristatys dvigubą albumą "Privateering". Bilietai - nuo 60 eurų. Gegužės 16 d.  toje pačioje arenoje savo dievuko galės paklausyti populiariausio italo dainininko Eros Ramazzotti gerbėjos, o  gegužės 30 ten pat rinksis žymaus gitaristo ir dainininko Eric Clapton mylėtojai.

Gegužės 24 dieną Berlyno o2 arenoje - nerealiosios Beyonce koncertas. Po keturių metų pauzės dainininkė grįžta į Vokietiją tik su dviem koncertais. Todėl ir bilietai nepigūs - nuo 120 eur.

Birželis prasidės 2 dieną Waldbune scenoje vykstančiu Neil Young ir grupės Crazy Horse koncertu. Vieni myli šį seną rokerį be kompromisų, o kiti gerbėjai skundžiasi, kad jis ne kažką beišdainuoja. Bet aš, tiesą sakant, labai norėčiau šią muzikos legendą išgirsti gyvai.

Užtat abejonių dėl birželio 9 dieną Berlyno Olimpiniame stadione vyksiančio Depeche Mode koncerto nekyla niekam. Tik, ko gero, pigiau juos šią vasarą bus galima pamatyti Lietuvoje. Vokietijos sostinėje pigiausi bilietai jau išpirkti, liko tik brangesni nuo 150 eur arba patys brangiausi stovimi prie scenos už 250 Eur.

Tame pačiame 80000 žiūrovų talpinančiame stadione birželio 18 d. koncertuos Bon Jovi. Buvo tikimasi, kad ši amerikiečių grupė ir jos lyderis Jon Bon Jovi šią vasarą užsuks ir į Lietuvą, tačiau planai neišdegė. Fanai, norėdami pamatyti koncertą, turės vykti į Gdanską arba į Berlyną.  Bilietų kainos - nuo 47 eur. Tą pačią dieną O2 arenoje koncertuoja Iron Maiden, taigi gero roko gerbėjai netgi turės iš ko rinktis.

Grupė KISS keturiasdešimtmečio proga birželio 12 dieną Berlyno Waldbune scenoje rengia vienintelį Vokietijoje koncertą, tad seniems metalistams būtų laikas sukrusti. Bet mane labiau domina gauti bilietuką į Dead Can Dance Open air koncertą birželio 17 dieną. Į šios grupės rudeninį koncertą bilietai buvo iššluoti per kelias dienas. Tikiuosi, kad šį kartą spėsiu.      

Kitas absoliutus mano šių metų favoritas, nors daug kas sako, kad taip pat nebeišdainuojantis - Leonard Cohen, koncertuosiantis O2 arenoje liepos 17 dieną. Bet ar ne už tą prikimusį balsą mes jį taip mylim? Bilietai - nuo 55 eur.  

Na ir pabaigai - privalomas visiems fanams Roger Waters koncertas "The Wall live" Olimpiniame stadione rugsėjo 4 dieną. Paskutiniame koncertiniame ture bus atliekamos visos žymiojo Pink Floyd disko The Wall dainos, scenoje ant žymiosios sienos bus rodomos projekcijos, kartu išgyvensime dar vieną sienos griūtį. Sakoma, Roger Waters sugalvojo jaunajai kartai parodyti tai su kuo užaugo jų tėvai ir paskutinį kartą šią vasarą išsiruošia į turą po Europą. Sakykit ką norit, bet tokiam pasirodymui geresnės vietos už Berlyną nėra. Gal tokios euforijos, kaip 1990 aisiais, kai šį spektaklį prie tikros sienos griuvėsių Potsdamo aikštėje žiūrėjo pusė milijono žmonių, ir nebus, bet koncerto rengėjai garantuoja nepakartojamą jausmą. Bilietai nepigus - nuo 85 eur.

Taigi, gero koncertinio sezono visiems skoniams! Ir nesusivėlinkite įsigyti bilietus, nes jie sparčiai tirpsta. Vokiečiai nelaukia paskutinės minutės.

Naujieji Berlyne

      Šiemet galėjau žvilgtelt į sceną prie Branderburgo vartų, kurią Naujųjų naktį rodo ir televizijos Lietuvoje ir prie kurios  ne kartą ir ne du svajojau sutikt savo Naujuosius. Kažkodėl visada atrodė, kad viešas koncertas su nepažįstama minia ir gražiais fejerverkais - tobuliausias naujųjų sutikimas. Nei tau ruoštis, nei puoštis, nei planuoti, šventė tiesiog sklando ore ir kvepia karštu vynu, dešrelėmis ir net šašlykais, žmonės taikiai ir linksmai nusiteikę, gera muzika ir open air diskoteka garantuoja linksmybes.

      Taigi šiemet mano svajonei buvo lemta išsipildyti, tik... ne paskutinį gruodžio vakarą, o priešpaskutinį. Žmonių buvo mažiau, kvapas jau jautėsi, didžiulis apžvalgos ratas jau mirksėjo ir supo visus norinčius ir negailinčius 6 eurų, o scenoje galėjom išvysti belgų žvaigždės Kate Ryan repeticiją ir išgirsti jos žymiausias dainas "ella elle" ir "desenchantee". Žmonių vaikštinėjančių buvo nemažai, bet daugiau tokių kaip ir mes - su mažais vaikais. Tokių, kurie suprato, kad vaikams per šventę prie Branderburgo vartų ne vieta.

     Kaip rašoma interneto portaluose, patekti į didžiausią Vokietijos diskoteką ir nemokamą koncertą buvo galima tik iki dešimtos vakaro, nes aikštė prie Branderburgo vartų ir 17 Juni gatvė jau buvo perpildyta (skelbiama, kad dviejų kilometrų gatvės atkarpa, aptverta šventei, talpina iki milijono žmonių) ir vėlesnių lankytojų policija galėjo tik atsiprašyti. Galima tik spėlioti, kelintą valandą Pet shop boys gerbėjai turėjo užsiimti vietas prie scenos, kad galėtų kartu su savo dievaičiais kelios minutės po vidurnakčio sudainuoti - arba išrėkti - Go West. Statistika skelbia, kad švęsti naujųjų į Berlyną atvyko iki dviejų milijonų žmonių. Jei pridėsim dar tris milijonus nuolatinių gyventojų - visai nemaža kompanija gaunasi. Ir kas keisčiausia - policija šventinę naktį neužfiksavo jokių ypatingų pažeidimų, nusikaltimų, sužalojimų.

    Trečią nakties įlipti į metro Berlyne buvo nelengva - jie priminė Vilniaus troleibusus piko metu. Žmonių buvo pilnos gatvės, pilni traukiniai, pilni tramvajai, pilni klubai ir net mažos kavinukės, daugybė renginių lauke ir viduj visokiems skoniams. Tai ar tikrai verta grumdytis prie žymiausių Vokietijos vartų? Tas Berlynas, kurio nerodo televizijos, gali pasiūlyti daug daugiau ir daug įdomesnės programos.