Hario Poterio autorės nauja knyga vokiečių nesudomino

Nepaisant didelės viešinimo apie knygos slaptumą kampanijos, šią savaitę ant Vokietijos prekystalių pasirodžiusi pirmoji J.Rowling knyga suaugusiems " Nenumatyta vakancija" didelio ažiotažo nesukėlė. Eilės prie naujojo autorės romano nesidriekė ir gimtojoje Anglijoje.

Marketingo požiūriu knygai nieko netrūko. Visų pirma pareiškiama apie ketinimą rašyti knygą suaugusiems, paskui apie tai, kaip slaptai atiduotas rankraštis leidyklai, apie tai, kaip jos darbuotojams neleidžiama neštis kompiuterių namo, o darbo vietoje jie apsaugoti trigubais slaptažodžiais, paskui kaip didžiulė naujiena paskelbiamas knygos pavadinimas ir jos išleidimo data. Kampanija baigiama ta pačia perdėto slaptumo gaida - knygynams pristatytos tvirtai užklijuotos dėžes, kurias jie turėjo teisę atidaryti tik griežtai ketvirtadienį 9 val. ryto. Už šios taisyklės nesilaikymą knygynams grėsė 1000 eurų baudos. Visi tik ir kalbėjo, kad tai bus šių metų sensacija ir stipriausia šio rudens premjera. Ir vis tiek eilių prie knygynų nebuvo.

 J.Rowling knygoje nebėra burtininkų ir nuotykių, bet užtat su kaupu pilna sekso ir narkotikų scenų. Ar tai tikrai autorės vidiniai išgyvenimai, kaip ji sako, ar duoklė populiarumui ir pataikavimas masių skoniui, mes turbūt niekada nesužinosime. Pasak "Tagespiegel" žurnalistės, tėvai turės sugalvoti, ką papasakoti vaikams kodėl jie slepia žymiausio pasaulyje burtininko autorės naująją knygą. O kiti kritikai sako, kad ją skaitys jau užaugę Hario Poterio fanai.
 
Knygą Vokietijoje Carlsen leidykla išleido pusės milijono egzempliorių tiražu, bet tikisi dvigubai daugiau skaitytojų. Net patys populiariausi lietuvių autoriai apie tokius tiražus nedrįstų net susapnuoti. Nepaisant visų kritikos straipsnių, daugybės puslapių ir 40 eurų siekiančios kainos, knygą smalsuoliai vis tiek pirks. New Yorker žurnalas parašė, kad "knyga tikrai parsiduos, o kai kam netgi patiks". Nieko keisto, žinant, kad pasaulyje bestselerio titulas jau beveik metus priklauso sadomazoerotiniam romanui "Shades of Grey". Vokietijoje trys jo dalys vis dar užima tris pirmas vietas perkamiausiųjų lentynoje. Ketvirtoje vietoje atsirado "Nenumatyta vakancija", kuri kažkodėl vokiškai vadinasi "Staigi mirtis".

Iš vienos pusės man gaila autorės, nes ką ji dabar beparašytų, viskas bus lyginama su Hario Poterio nuotykiais. Tai tiesiog vieno projekto, vieno labai vykusio, o gal net labiausiai pasaulyje vykusio vieno literatūrinio projekto autorė ir jai savo amplua jau bus labai sunku pakeisti. O gal ir nevertėtų. Bent kol iš kritikų pusės girdimi siūlymai skirti autorei Nobelio premiją vien už tai, kad prie knygų grąžino daugybę vaikų ir milijonams leido atrasti skaitymo džiaugsmą. Bet iš kitos pusės nėra čia ko jos gailėti - net jei niekas nepirktų jos naujojo romano, autorė niekada nebadautų. Burtininkas Haris Poteris iš tiesų padarė stebuklą ir, atsilygindamas už populiarumą, sukrovė savo kūrėjai milijardo USD kapitalą.

Beje, aš esu didžiulė Hario Poterio knygų fanė (pabrėžiu - knygų, o ne filmų ir visos industrijos) ir su malonumu perskaičiau jas visas. Turbūt perskaitysiu ir šią knygą, kai ją atpigins arba rasiu iš ko pasiskolinti.

Berlyno Zoo į turistų maršrutus įtrauktas pagrįstai

Čia kadaise gyveno meškiukas Knutas
"Mes juk visi berlyniečiai" - skelbia šūkis prie įėjimo į pačiame buvusio vakarų Berlyno centre esantį Zoologijos sodą. Susimąsčiau. Juk tikrai, šios teritorijos gyventojai yra berlyniečiai. Paskutiniai, likę už sienų. Kiti čia net gyvena nuo labai senų laikų. Jei motina gamta leistų, jie galėtų prisiminti padalinto Berlyno laikus. Jaučiausi keistai žiūrėdama į savo bendraamžę dramblę (gim.1970 m.) ir į dešimčia metų vyresnį jos draugą ar vyrą. Ir labai nuliūdau sužinojusi, kad prieš mėnesį, eidama 35 -uosius metus, numirė šio parko pažiba ir seniausia pasaulyje žinoma vyriškos lyties Panda Bao Bao. Pasak istorijos, šį kelių metų gyvūną 1980 metais, norėdamas atšildyti santykius, Kinijos lyderis Hua Guofeng padovanojo tuometiniam Vakarų Vokietijos lyderiui Helmutui Šmitui. Kas matė istorinę Pandą paskutinėmis jos gyvenimo dienomis, graudinosi prie narvo, nes senatvė jau buvo giliai įsirėžusi. 

Kitos Berlyno zoologijos sodą visame pasaulyje išgarsinusios įžymybės - baltojo lokiuko Knuto -  taip pat nėra tarp gyvųjų. Jis prieš pusantrų metų netikėtai mirė nuo encefalito kelių šimtų žiūrovų akivaizdoje. Gal jo mirtis ir nebuvo taip apverkiama kaip princesės Dianos, bet žiniasklaidos dėmesio sulaukė turbūt ne ką mažiau. Tai turbūt buvo ne tik pati populiariausia pasaulyje baltoji meška, bet ir pats populiariausias gyvūnas, o jo žiūrėti traukė net neturintys vaikų ir niekada nejautę jokios meilės jokiems gyviams. Į Berlyną jo pažiūrėti važiavo net ir tie turistai, kurie nemėgo nei vokiečių, nei jų sostinės. Galvoju, kad jam už turizmo skatinimą turėjo bent jau po mirties būti įteiktas prizas "už viso gyvenimo nuopelnus", nes pasak zoologijos sodo statistikos, jis padvigubino lankytojų srautus ir padėjo užsidirbti visiems suvenyrų gamintojams. Bet pamirštas Knutas neliks - po mėnesio sode iškils bronzinė meškiuko skulptūra, o kitų metų pradžioje jo iškamša atsiras gamtos muziejuje.

Mažiesiems galima paglostyti avytes ir patampyti ožiukus už ragų
Dar šiek tiek apie Berlyno Zoo - tai pats seniausias Vokietijoje zoologijos sodas, įtrauktas į miesto lankytinų vietų sąrašą. Įsikūręs pačiame miesto centre, prie didžiulio transporto mazgo, apsuptas didžiulių komercinių pastatų ir statybų aikštelių, jis išlaiko ramybę ir savitą stilių. Vietos gyvūnams parke gal ir nėra per daug, bet labai optimaliai išdėliotas žmonėms pasivaikščioti. Žavi grįsti takeliai, skirtingus architektūros stilius atspindintys pastatai, skirti tų kraštų gyvūnams, seni medžiai ir tvenkiniai su daugybe paukščių, skulptūros ir fontanai. Gyvūnų yra daug, kaip ir visuose zoologijos soduose, bet čia jie gražiai išdėlioti, tvarkingai prižiūrėti. Pavargusiems nuo gyvūnų įvairovės mažiesiems paskutines jėgas atima didžiulė medinė žaidimų aikštelė. Ir, aišku, mažųjų gyvuliukų aptvaras, kur vaikai gali pasivaikščioti tarp ožkų ir avių jauniklių.
  
Kad ir koks didelis būtų žaliųjų noras išlaisvinti visus gyvūnus, negaliu jiems pritarti, kai matau kokį susidomėjimą jie sukelia pačio įvairiausio amžiaus vaikams, jų tėvams ir močiutėms. Prie daugelio narvų mačiau senelius neįgaliųjų vežimėliuose, kuriems gyvūnai padeda praskaidrint tikrai ne vieną dieną metuose. Apėjusi ratą ir  po pusantros valandos grįžusi prie orangutango narvo, radau tą pačią moteriškę ratukuose, stebinčią didžiulės beždžionės mamos ir mažylio šėlsmą. Reginys iš ties gražus ir be galo mielas. Ir pozityvių emocijų turbūt suteikiantis daugiau, nei televizoriaus žiūrėjimas ar gandų nešiojimas.

Bet labiausiai man patiko čia, šiame Zoologijos sode prieš mėnesį gimęs Azijos drambliukas, tai yra dramblytė tailandietišku vardu Anchali. Prie jos aptvaro ir aš turbūt galėčiau sustingus žiūrėti vieną kitą valandą.
Mėnesio amžiaus drambliukas neatsitraukia nuo tėvų
Dabar galvoju, kad gal reiktų įsigyti metinį abonementą už 60 eurų (vienkartinis bilietas kainuoja 13 eurų). Ne tik mano dvimetis pyplys galėtų kaskart atrasti vis naujus gyvūnus, bet ir aš galėčiau žiūrėti kaip auga drambliukas, kiek išmoko Orangutango jauniklis, stebėti kaip maitinami jūrų liūtai ar mokytis keistų paukščių ir laukinių kačių vokiškus ir lotyniškus pavadinimus. Arba tiesiog, kai aplinkinis pasaulis pasidarys nuobodus ir purvinas, vėl ir vėl žavėtis flamingų tobulumu.
Meilūs liūtų šeimos santykiai
Bet Berlyne yra dar vienas Zoologijos sodas - Tierpark. Jis negali pasigirti VIP gyventojais, bet gyvūnų įvairove nenusileidžia Zoo. Be to, ten auga pusės metų drambliukas.  

  

Renginiai, kuriuose šį savaitgalį nebuvau

Dar būdama Lietuvoje sekiau meno įvykius Berlyne ir įsivaizdavau kaip lakstysiu iš vieno renginio į kitą, iš performanso į happeningą, iš vieno parodos atidarymo į kitą, iš gatvės šventės į menininkų turgų, o kur dar vieši literatūriniai skaitymai, pačio įvairiausio kino festivaliai, teatrinės mizanscenos gatvėse ir dizainerių madų šou neįtikėtinose vietose.

Dabar aš čia, Berlyne. Ir šį savaitgalį aplankiau tik vieną meninį renginį, ir tik iš dalies. O suplanavusi buvau net kelis. Ir šį kartą labiau noriu papasakoti apie tuos, kuriuose nebuvau.

Labiausiai gaila, kad pakilęs vėjas ir pavargęs vaikas sutrukdė pažiūrėti gamtosauginę instaliaciją Monbijou parke, kuri vadinasi tree concert (medžio koncertas). Kaip tai turėjo, atrodyti galite pažiūrėti www.treeconcert.de. Akcija nukreipta kaštonams Berlyne išsaugoti. Pasirinktas buvo šimtametis didžiulis kaštonas, po juo sukurtas instrumentas (įtemptu audiniu išgautas membranos efektas), reaguojantis į smulkiausius judesius, tad nukritus kaštonui, pasigirsta ne tik garsas, bet ir keičiasi šviesos. Be to, visas medis įgarsintas, tad fone skambančią elektro muziką pagyvina ne tik krentančių kaštonų garsai, bet ir vėjo ošimas ir lapų čežėjimas. Nežinau kaip jums, bet man tai pasirodė originalu.

Kitas renginys, kurio aš nemačiau, bet dar turiu galimybę, jei nepataupysiu 10 eurų - tai Yadegar Asisi sukurtas "panometras" su Berlyno sienos 900 metrų atkarpa žymiausioje Berlyno sienos perėjos vietoje Checkpoint Charlie. Menininkas išklojo ne tik sienos, bet ir aplinkinių pastatų, žvelgiant iš vakarų Berlyno, vaizdus, paleido rusų majoro perspėjamuosius sakinius, kad į prisiartinusius prie sienos bus šaudoma ir taip pažadino prisiminimus ir suvirpino vyresnių berlyniečių širdis. Ir tapo dar viena didele atrakcija turistams, tad parodai iš anksto pranašaujama didelė komercinė sėkmė.

Ir dar vienas renginys, kuriame nebuvau - tai Lady Gagos koncertas. Neturėjau noro į ją žiūrėti nei Lietuvoj, nei čia. Vokiečių žurnalistas atvirai rašė, kad nusivylė papjemaše technika sulipdyta pilimi ir kitomis dekoracijomis, kurios visiškai nesiderino su jos atliekama muzika ir įvardino koncertą kaip gerai techniškai atliktą, bet be sielos, pasirodymą.


O dabar trumpai apie tą, kuriame buvau - Tai Berlyno Wedding rajono kultūros dienos. Šalia kitų renginių, sename apleistame fabrike įsikūrusios dailininkų studijos atvėrė duris visiems interesantams. Pripažinsiu, kad labiau už paveikslus man patiko žiūrėti į įrengtus loftus su neribotomis erdvėmis ir proporcijomis, nepaaiškinama atmosfera, kuri turbūt pažadintų kiekvieno įkvėpimą. Įdomu ir tai, kad tame pačiame sename fabrike lietuviai įkūrė jau spėjusį išpopuliarėti barą Panke, kuriame praeitą šeštadienį vyko Berlyno lietuvių bendruomenės susibūrimas.
(Beje, kiškis nuotraukoje viršuje irgi tupėjo ant to paties fabriko sienos)
 

Meninis Berlynas

Kad Berlynas turi kūrybinę aurą, žinojau nuo pat pirmo apsilankymo čia. Kas kitas, jei ne menininkai, pirmieji laužo sienas ir ieško naujų išraiškos formų, verčia visai kitaip skambėti vaizdus, matyti žodžius, išreikšti mintis šviesomis ir judesiais.

Bet vis tiek nustebau sužinojusi, kad Berlyne gyvena daugiau nei 21 000 menininkų. Iš jų 10 000 yra profesionalūs kūrėjai iš daugelio šalių. Šiame mieste yra net 400 galerijų - daugiau nei bet kuriame kitame Europos mieste. Todėl Berlynas šiandien pelnytai vadinamas modernaus meno sostine Europoje ir todėl vis dar traukia būrius net tik jaunų, bet ir pripažintų menininkų.

Yra tam ir daugiau priežasčių, ne tik unikali miesto istorija: visų pirma tai pakankamai žemas pragyvenimo lygis ir nors ir nuolat didėjančios, bet vis dar kitų Europos sostinių nepavijusios butų nuomos kainos. Taip pat - ir teisinga Vokietijos politika dalinant stipendijas perspektyviems užsienio menininkams. Čia gali rasti ramių vietų ir parkų, kur susikaupęs gali laukti įkvėpimo, gali lankytis klubuose su kitais bendraminčiais ir čia pat gali atsidurti kunkuliuojančiose gatvėse su visa didmiesčio gyvenimo atmosfera ir nesibaigiančiais renginiais visiems skoniams.

Ekonomistai pasakytų - kur yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Bet su Berlyno meno rinka atsitiko atvirkščiai - pradžioje atsirado didelė pasiūla, dabar čia kuriasi ir meno kolekcininkai, vyksta meno mugės, o prekybos meno gaminiais apyvarta nuolat auga. Pavyzdžiui 2010 metais ji pasiekė 200 milijonų eurų. Ir vis dar auga. Tai yra sparčiausiai auganti verslo šaka.

Berlyne menas eksponuojamas ne tik galerijose, bet ir visokiose keistose vietose, vis dar randami apleisti fabrikai, rengiamos parodos tiesiog po atviru dangumi, o modernūs, į jokį apibrėžimą netelpantys meniniai pasirodymai, vyksta neįtikimiausiose vietose.

Pabaigai noriu pridurti, kad susigaudyti Berlyno meniniame gyvenime labai padeda įvairūs blogai. Pateikiu kelis, man labiausiai patikusius:
http://www.berlinartlink.com
http://www.berlin-artparasites.com 
http://www.artberlin.de
http://www.iheartberlin.de
http://bpigs.com


Kaimynystė Berlyne

Na va, pagaliau.. Po dvidešimties metų norėjimo, po metų planavimo, po pusės metų ruošimosi, mes jau antrą rytą pabundame Berlyne. Koks jausmas, paklausite. Atsakysiu jums, kad tikrai dar nežinau. Antra diena vaikštau su pačiais įvairiausias jausmais, žiūriu kaip jie keičiasi ir bandau identifikuoti tą vienintelį, tą patį stipriausią jausmą. Dar nepavyksta. Dar reikia laiko. Dar jaučiuosi kaip turistas.

Mūsų butas, kurį išsinuomojome trims mėnesiams, yra Wedding rajone, bet apie tai niekam geriau garsiai nesakyti, nes tai turkų zona ir skurdus darbininkiškas rajonas. Bet butai čia dar pigūs. Kol nereikia prestižo, galima ir čia nebrangiai pagyventi. Vokiečius, kurie nemėgsta turkų kaimynystės, reiktų nusiųsti į tam tikrus Paryžiaus ar Londono rajonus, kad pamatytų daug didesnę svetimtaučių koncentraciją. Manęs kol kas turkai nenervina. Kaip aš galiu ant jų pykti, jei esu lygiai tokia pati čia atklydusi visai ne vokiška dūšia. Jei noriu, kad Berlynas mane priimtų, turiu taikytis su tuo, kad jis priima visus kitus.

Šiandien važinėjomės dviračiais po Vedingą, tai suradome afrikiečių rajoną, belgų rajoną ir prancūzų zoną. Net gatvės tose zonose pavadintos tai šaliai būdingais vardais. Taigi, galima pasakyti, kad pakliuvome į svetimšalių rajoną, kur mums gal ir vieta. O kad Vokietijoje didumą kitataučių sudaro turkai, negali pykti, tik priimti, kaip egzistuojantį faktą. Nors rytinėje Berlyno dalyje yra rajonų, kur vyrauja rusų kalba. Atvažiuoti į Berlyną ir klausytis rusiškos muzikos - va šito tai jau norėčiau mažiausiai.

Užtat butą išsinuomojom iš prancūzo režisieriaus net nematę vienas kito, tik du kartus pakalbėję telefonu ir elektroniniu paštu persiuntę ranka rašytą nuomos sutartį. Jis mums trims mėnesiams užleido savo trijų kambarių studentiškai įrengtą butą su visais savo daiktais, plokštelių kolekcija, videojuostomis ir muzikiniais kompaktais. Apsidžiaugiau, kad naujųjų lietuvių Berlyne turbūt nėra tiek daug ir dar nespėjome pagarsėti kriminaliniu polinkiu ir pakliūti kas antrą dieną į kriminalinių kronikų puslapius. Turbūt Norvegijoje ar Ispanijoje, būdamas lietuviu, internetu būsto neišsinuomosi. Bijos, nepasitikės. Ten lietuvio įvaizdis visiškai sugriautas. Va ir žinok, kieno kaimynystė malonesnė - vokiečio, turko, kino, lenko ar eibes krečiančio lietuvio. Kaimynų juk negalime pasirinkti. Juos parenka Dievas. Tuo įsitikinau, kai mums išvažiuojant iš Lietuvos, labiausiai verkė kaimynai.   

Gyventi, kad būtų įdomu

Pirmąją sieną sugrioviau, pasakiusi artimiems žmonėms, kad va taip, nei iš šio, nei iš to, be jokios racionaliu protu paaiškinamos priežasties, nutariau palikti buržuazinį, visapusiškai sutvarkytą gerbūvį Vilniuje, stabilų darbą, artimųjų, draugų, reikalingų pažįstamų ir vidutinio lygio elito vakarėlių dalyvių ratą bei švarius ežerus ir žalius miškus, nepakartojamus Vilniaus bokštus. Kas gi turėjo nutikti, kad iki skausmo pažįstamą aplinką, žaliuojančius tėviškės laukus ir "savus" žmones nutariau mesti dėl galimybės gyventi chaotiškame, apleistame, valkatų, neformalų, nesuprastų menininkų iš viso pasaulio ir visokiausių mažumų atstovų prigrūstame Berlyne.

Buvo tokių, kurie suprato mano laisvės troškimą, buvo tokių, kurie apsidžiaugė ir tiesiai šviesiai pasakė norintys turėti tiek pat drąsos, kaip ir aš, bet didžioji dalis nustėro ir laukė mano pasiaiškinimų. Kažkur interneto platybėse perskaičiau sentenciją, kurią pastariesiems norėčiau persakyti: "Kai nejudi, tai ir grandinės neveržia".

Turbūt aš jas jaučiu, todėl noriu nutraukt ir šiek tiek laisvai pagyventi mieste be jokių sienų. O gal noriu įkvėpti kitos kultūros, sutikti kitokius žmones, įgyti kitokios patirties ir sukaupti kitokių įspūdžių kolekciją, kurią, senatvinių ligų patiesta patalan, vartyčiau mintyse. O gal noriu pasitikrinti, kad svajonė gyventi Berlyne buvo verta dvidešimties metų laukimo. Ir tai nieko bendro neturi nei su artimo ar tėvynės nemeile, nei su užgyvento turto kiekiu ar nepakankamu statusu visuomenėje. Noriu pabrėžti, kad aš nemetu jokio iššūkio, nespjaunu niekam į veidą, neturiu jokių deklaratyvių pareiškimų, kad Lietuvoj nebeįmanoma gyvent ir išgyvent, nebepykstu ir ant Kubiliaus. Tiesiog šiandien man čia pasidarė nebeįdomu.

Prancūzas, pasakęs savo artimiesiems, kad išvažiuoja paieškoti įspūdžių į Berlyną, nieko nenustebintų. Ten visi žino, kad žmogus laisvas ieškoti savo vietos gyvenime iki pat jo pabaigos. Mes taip ilgai neturėjome judėjimo laisvės, kad dabar nelabai suprantame kam ji išvis reikalinga, jei nebadauji tėvynėje ir įstengi išmaitint vaikus. O gyventi, kad būtų įdomu - tai jau kažkoks "išpindėjimas" (dovanokit už necenzūrinį žodį, bet jis labai tiksliai atskleidžia mintį).

Noriu, kad Berlynas taptų įdomus ne tik man, bet ir jums.