Happy Birthday Roger Waters

koncerto akimirka

Važiuoju U2 - ta pačia metro linija, kuri kadaise buvo perkirsta per patį vidurį einančios sienos. Dabar man niekas netrukdo ja pasiekti Olimpinio stadiono, kur vos už valandos legendinis Roger Waters statys ir vėl griaus legendinę savo Sieną. Stebiu kaip po truputį pilnėja traukinys - pasipuošę damutės, tatiuruoti vyrukai, senukų pora, besibučiuojanti prancūzų porelė, tėtis su dviem paaugliais. Beveik garantuoju, kad visi važiuoja į koncertą. Juk šis žymaus atlikėjo turas - paskutinis. Bent jau taip skelbiama. Tai jau trečiasis šio kūrinio parodymas Berlyne - mieste, kur Sienos sąvoka ryški, kaip niekur kitur. Pirmąkart "The Wall" buvo atlikta Berlyne 1990 ant tikros sienos griuvėsių, stebint gerbėjams iš rytų ir vakarų. Norinčių pamatyti šį šou buvo tiek daug, kad galiausiai buvo nustota tikrinti bilietus.  

Kūrinys, kurį Roger Waters parašė, norėdamas sugriauti savo vidines sienas ir papasakoti apie kare žuvusį tėtį, padėjo daugeliui mano kartos žmonių griauti savąsias. Arba bent jau nesijausti vienišam savo užmūrytame pasaulyje, izoliuotoje
šalyje. Kartais pagalvoju, gal tikrai šis 1979 įrašytas diskas įkvėpė mus visus kovoti ir sugriauti geležinę uždangą.

Šiaip ar taip "The Wall" tapo Roger Waters gyvenimo kūriniu, kuris jį jau padarė turtingu ir nemirtingu, pakliuvo į visas rock pop muzikos antologijas ir parduotas milijoniniais tiražais. Sakoma, kad šis kūrinys buvo toks galingas ir atėmė tiek daug kūrėjo jėgų, kad neapsikentę Pink Floyd nariai nusprendė skirstytis.

Stadionas pilnėja, bet tuščių vietų irgi nemažai. Bilietai net ir vokiečiams kiek per brangūs - stovimas kainavo 87 eurus, o sėdimi dar gerokai brangesni. Trečdalis stadiono atkirstas įspūdingo dydžio iš beveik 1000 blokelių pastatytos sienos, ant kurios bus rodomos projekcijos. Sienos ilgis - 150, aukštis - 12 metrų. Scena, palyginus su siena - visiškai mažytė.

koncerto akimirka

Pusvalandžiu vėluodamas prasideda šou. Sieną užlieja vaizdai, Roger Waters sveikinasi su publika vokiškai, link scenos skrenda lėktuvas, sprogsta fejerverkai. Suprantu, kad iš tiesų dalyvauju viename didingiausių visų laikų šou. Net jei nebūtų efektų, mėgaučiausi puikia muzika ir idealia garso kokybe. Atlikėjo balsas puikus, skamba beveik kaip iš plokštelės. Vieną dainą jis atlieka duetu su savimi jaunu - pusę dainos skamba įrašas iš koncerto prieš 30 metų. Siena po truputį dėliojasi, grupė vos matoma per mažą skylę sienoje, kol prieš pertrauką visai atskiriama nuo publikos. Siena tarnauja kaip didžiulis projekcijų ekranas, kur rodoma ir filmo animacija, ir paties dainininko projekcijos, ir video, ir net 3D vaizdai. Antroje dalyje atsiranda skraidanti pripūsta kiaulė raudonomis akimis, dėl kurios užvakar dainininkas sulaukė žydų bendruomenės protesto balsų, mat ant jos šono šalia kryžiaus, kūjo ir pjautuvo, dolerio ženklo, nupiešta ir Dovydo žvaigždė. Dėkit kur norit, tik ne ant kiaulės, tokio purvino gyvūno - kalbėjo jie kažką panašaus. Aišku, jog šou pabaigoje kiaulė išsileidžia, o siena griūna. Žiūrovai ploja stovėdami. Pratęsimo nėra.

BZ nuotr.

Visas tas kūrinyje išreiškiamas protestas prieš militarizmą, supervalstybes, prieš vartotojišką visuomenę, prieš tolerancijos trūkumą ir vis labiau vienišėjančius žmones kaip niekada aktualus ir šiandien, kai pasaulis ir vėl rengiasi kariauti. Pagalvojau, gal galima tuos visus didžiuosius ir pasaulio ateitį lemiančius žmones surinkti ir susodinti šiame šou. Tikiu, kad muzikos ir vaizdo galia priverstų juos šiek tiek jautriau žiūrėti į pasaulį.

O pabaigai - didelis dėkui už puikų koncertą ir nuoširdūs sveikinimai 70 -ojo gimtadienio proga! Happy birthday to you!

Ar manęs laukė Berlynas?

renasphoto nuotr.

Ar manęs jis laukia? Kaip jis mane pasitiks? Ar jis mane vis dar priims? Tokius ir panašius klausimus uždavinėjau sau skrisdama atgal "Zuoko avialinijomis" (valio, pagaliau turime tiesioginį reisą!) po mėnesio, praleisto Vilniuje. Berlyną radau šiek tiek pasikeitusį. Jis pasitiko politikų veidais nukabinėtais stulpais ir tvoromis, pabrangusiais viešojo transporto bilietais ir begaline renginių programa. Bet miestas manęs nelaukė. Kaip nelaukia nei vieno atvykėlio. Jis tik kilniai leido vėl jį mylėti. Ir tegu ta meilė be atsako, nes tokia yra pati tikriausia meilė, bet ir be jokių išskaičiavimų, jokių reikalavimų ar įsipareigojimų, jokių susitarimų ir jokių kompromisų. Užtenka to, kad jis leidžia būti šalia, kvėpuoti jo kvapu, sekti jo pėdom ir tendencijom, atsipalaidavus žiūrėti kaip jis krečia nesąmones, dalyvauja vakarėliuose, linksminasi su visais iš eilės, neskirstydamas žmonių nei pagal tautybę, nei pagal rasę, nei pagal amžių ir pažiūras, nei pagal seksualinę orientaciją. Jei nori būti šalia, meti stereotipus į šalį, įsilieji į minią ir linksminiesi kartu. Turi susitaikyti su mintimi, kad Berlynas niekada nepriklausys tau vienai, kaip ir nereikalaus iš tavęs besąlygiško atsidavimo.

O Berlynas turi tiek daug ką pasiūlyti, kad esi be proto laimingas, galėdamas būti šalia. Vien rugsėjo pradžioje vyksta tiek visokių renginių, kad net galva apsisuka besvarstant, kur labiau norėtųsi nueit. Pavyzdžiui praeitą savaitgalį šalia mūsų vyko dvi gatvės šventės su koncertais scenose, atrakcijomis vaikams ir alaus bei dešrų paviljonais, šeštadienį visus į svečius Bellevue pilyje kvietė Vokietijos prezidentas, vakare vyko ilgoji muziejų naktis su specialia programa lankytojams, gatvėse vyko muzikos festivalis, o Olympia stadione - sporto festivalis, buvusiame Tempelhofo oro uoste - vaikų šventė, o į Aleksandro aikštę rinkosi vegetarai ir veganai. Ir dar nepamiršti reiktų tarptautinės skaitymo nakties, kai visi užsiregistravę pačiose netikėčiausiose vietose galėjo skaityti mylimų autorių poeziją ar prozą.

Šią savaitę vyksta net keli didžiuliai festivaliai. Tai Berlyno festivalis, pasibaigsiantis kitą savaitgalį Tempelhofo erdvėje tokių žvaigždžių kaip Bjork, Blur, Pet Shop Boys grupių pasirodymais. Kas ieško naujų krypčių ir talentų, tam skirta Berlyno muzikos savaitė, kai jaunieji talentai groja skirtinguose klubuose. Savaitės viduryje Berlyne savo žymiąją "Sieną" (The Wall) atliks Roger Waters, o lengvesnės muzikos mėgėjus pakvies seras Eltonas Džonas. Dar nereikia pamiršti klasikinės muzikos festivalio ir savaitgalį vyksiančio pirotechnikos šou.

Kitas, ne mažiau populiarus yra tarptautinis literatūros festivalis, į kurį šiemet atvyksta tokios puikiai ir lietuviams žinomos žvaigždės kaip Salman Rushdie, Amos Oz, Cornelia Funke, Per Olov Enquist, Eduardo Mendoza, Enrique Vila-Matas ir das pusantro šimto kitų autorių. Festivalyje dalyvauja ir Rūta Šepetys, su ja susitikimas vyks ketvirtadienį, rugsėjo 5.d. 19 val. Lietuvos ambasadoje Berlyne. Daugiau informacijos apie festivalį štai čia: http://www.literaturfestival.com/

Ir kaip gali tavęs nemylėt, Berlyne!

Šį kartą apie alų ir Miuncheną

Sveiki atvykę š didžiausią pasaulyje šventę (organizatorių nuotr.)

Mažiau nei po mėnesio Berlynas užleis Vokietijos sostinės pavadinimą Miunchenui. Ogi todėl, kad tada ten prasidės Oktoberfest ir visi vokiečių bei turistų keliai ves ten, kur per 15 dienų 16-oje scenų pasirodys 180 atlikėjų ir bus išpilstyta ne mažiau nei 7 milijonai litrų alaus. Absoliutus alaus gėrimo rekordas buvo pasiektas 2011 metais, kai svečiai Bavarijos sostinėje per šventę išgėrė 7,5 mln. litrų šio vokiško gėrimo. Šįmet Miunchene  per dvi šventines savaites tikimasi sulaukti 6 milijonų svečių. Sakoma, kad pietų Vokietijos padavėjai tuo metu ima atostogas ir važiuoja dirbti į Miuncheną, kur per dvi savaites vien iš arbatpinigių užsidirba trijų mėnesių algą. Tiesa, prieš tai reikia įsigyti tradicinę palaidinę didele iškirpte, suveržti krūtinę, kad atrodytų, kad ji tuoj tuoj išsprūs iš jai skirto drabužio ir pasimokyti vienu metu nešti dešimt pilnų litrinių alaus bokalų. Manote, kad tai lengva?

Manot, lengva šypsotis??

Oktoberfest švenčiamas ne tik Miunchene, palapinės su mediniais stalais ir suolais ir pagal šlagerių muziką linguojančiais vokiečiais bei skambančiais bokalais, stovi net mažiausiuose Bavarijos miesteliuose. Tai rudens šventė, be galo svarbi visiems vokiečiams. Derlius nuimtas, alus išrūgęs, darbai baigti - galima ir pašvęsti.  Jie ateina su šeimomis, pasipuošia tautiniais drabužiais, supasi karuselėse, klausosi muzikos, o tipiškus vokiškus patiekalus gausiai užgėrę alumi, ir patys dainuoja ir šoka kartu su šlagerius dainuojančiais atlikėjais. 

Bet jei nori tikros nesibaigiančios šventinės nuotaikos, jei nori pamatyti tiek alaus, kad galėtum nuskęsti ir tokią gausybę taikiai besilinksminančių žmonių, turi atvažiuoti į Miuncheną, į Teresės pievą (Theresienwiese), kurioje jau dabar sparčiai vyksta pasiruošiamieji darbai. Tai pati didžiausia liaudies šventė pasaulyje, švenčiama jau nuo 1810 metų. Apsisprendusiems dalyvauti, pateiksiu kelis patarimus:

Alaus gėrikai - kiek tik akis aprėpia

Viešbučiai. Aišku, kad reikia užsisakyti iš anksto, nes vokiečiai tai daro tik pasibaigus viena šventei. Lietuviai dažnai sprendžia spontaniškai ir tikrai ne dažnas alaus mėgėjas gali pakloti 200 eurų už naktį. Pasak prognozių, vidutiniškai dvivietis kambarys šiemet kainuos 220 eur. Tačiau yra ir išeičių - pigesnes nakvynes siūlo Wiesn camp kempingas, nuo kurio šventės vietą su metro pasieksite per 15 min  (http://www.munich-oktoberfest.com/de_DE/index.php) Pastatytą palapinę, kurioje telpa iki keturių žmonių, galima išsinuomoti už 60-70 eur, o tiek pat žmonių talpinantis kemperis atseis - 150-170 eur parai. Jei tai netenkina, daugybė studentų užleidžia miesto svečiams savo kambarius ar net butus. Sau tinkančių variantų galite surasti svetainėse  airbnb.de“, „9flats.com“ oder „wg-gesucht.de“.

Firminiai šių metų šventės bokalai (organizatorių nuotr.) 

Alus. Šiemet litrinio bokalo, tai vadinamojo Mas kaina svyruos nuo 9,40 iki 9,80 eur ir tai yra kokiais 30-40 centų daugiau nei pernai. Nepamirškite, kad prašydami mažo alaus, gausite puslitrį ir tai ne visur. Pilstomas bus tik išskirtinai Miuncheno regione specialiai šventei pagamintas alus, kuris yra kiek stipresnis nei įprastai. Dideli bokalai yra labai mėgiami kolekcionierių - jie kiekvienais metais papuošiami naujomis emblemomis. Prie alaus populiariausias užkandis yra Brezn - sūrus didelis riestainis. Labiau išalkusieji renkasi keptus viščiukus arba bavariškas dešreles.

Navigacija. Palapinės veikti pradeda nuo dešimtos ryto, o savaitgaliais alaus jums įpils nuo 9 val. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio barai užsidaro, tad teks eiti namo ir kaupti jėgas kitos dienos girtuoklystėms arba rinktis bet kurį mieste veikiantį barą, kurie mielai priima kiekvieną ištroškusį svečią ir linksmina jį toliau. Šeimoms yra skirta Familienplatz, kur šalia stalų su suolais įrengta ir žaidimų aikštelė ir kur antradieniais šeimoms žadamos nuolaidos.

Kad nepaklysti Miuncheno Oktoberfest, yra sukurta programėlė išmaniesiems telefonams, tačiau jai suprasti reikia mokėti ne tik vokiškai, bet ir bavariškai.  Ir dar - nepraraskite budrumo, nes kasmet radinių biure po šventės lieka apie 4000 įvairiausių daiktų.

Bavariškas Brezn labai tinka prie alaus

Pasipuoškite. Šventinę dvasią daug geriau pajusite, jei apsirengsite tautiniais vokiškais drabužiais - merginos vadinamuoju Dirndl - suknelėmis su didele iškirpte, liemene ir pūstu sijonėliu iki kelių, o vyrukai vadinamomis Lederhosen - odinėmis kelnėmis iki kelių, marškinukais ir skrybėle su plunksna. Jei neturite noro rengtis bavariškai, pasirūpinkite bent jau originalesniu galvos apdangalu. Nebūtina jo ieškoti Lietuvoje - viską nusipirksite vietoje, tik turbūt jau žinote, kad Miunchenas toli gražu nėra pigus miestas.

Linksmos kepurės ir perukai priduoda šventinės nuotaikos 

Daugiau informacijos apie Oktoberfest angliskai rasite čia: : http://www.muenchen.de/int/en/events/oktoberfest.html
http://www.oktoberfest.de/en/navitem/Galleries/

Sekmadienis Berlyno Prenzlauerberg‘e

kavinė Prenzlauerberg'e (ugnephoto nuotr.)

Jums pasisekė, jei jūsų Berlyno dienotvarkėje yra ir sekmadienis, nes tą dieną miestas gyvena visai kitu ritmu. Aišku, jei suksite pagrindinėmis Berlyno gatvėmis, pamatysite tuos pačius turistų srautus, tačiau jei atsitrauksite į rajonus, kuriuose gyvena jauni ar save tokiais laikantys berlyniečiai, pamatysite visai kitokį vaizdą. Jei oras geras, Berlyne jūs turite šimtus, net tūkstančius pasirinkimų sekmadieniui: galite paplaukioti laivu Šprė upe, galite prigulti parke ant žolės, galite lankyti muziejus ar zoologijos sodą, galite ilgam prisėsti kokiame nors Biergartene (alaus sode). Viskas galima, išskyrus šopingą – parduotuvės sekmadieniais nedirba. Tik kepėjai, laikraščių ir gėlių pardavėjai ir mažos naktinės parduotuvėlės, kuriose galit nusipirkti alaus ir šio to prie jo.

Bet mes einame į prakutusių menininkų, turtingo jaunimo ir ekologinių mamyčių pamėgtą Prenzlauerberg (Prenclauerbergo) rajoną, esantį vos keturios metro stotelės nuo Aleksandro aikštės. Kadaise šiame buvusiame Rytų Berlyno rajone buvo viskas labai pigu, butus užiminėjo menininkai, juos nuomotis išgalėjo vargšai studentai, parduotuvėles atidarinėjo jauni dizaineriai, o vietnamietiškų makaronų porcija buvo visiems įperkama. Taip rajonas tapo labai įdomiu ir „trendy“ ir po truputį vargšai menininkai, prisidėję prie rajono populiarinimo, nebeišgalėjo mokėti nuomos ir gatves bei kavines užleido hipsteriams ir „buržua“. Dabar rajone išlikę nemažai dizainerių krautuvėlių, pridygo ekologinio maisto parduotuvių, didžiulė vaikiškų prekių pasiūla, nes Prenzlauerberg‘as skaičiuoja daugiausiai vaikų iš visų Berlyno rajonų bei sakoma, kad jis yra labiausiai „children-friendly“ (draugiškas vaikams).  

.

Taigi iš pat ryto šiame rajone (kaip ir kai kuriuose kituose) sutiksite tik vakarykščius „klubinėtojus“, grįžtančius namo, nes naktiniai klubai dažnai durų neužveria net iki septynių ryto ar net dar vėliau. Pamatysite šunų šeimininkus ir mamas arba tėčius pustuštėse žaidimų aikštelėse. Pamatysite vieną kitą į darbą skubantį žmogų arba prekystalius rikiuojančius pardavėjus kokioje nors turgaus aikštėje.

pardavėjas Mauerparke (ugnephoto nuotr.)

Visiems kitiems sekmadienis prasideda gerokai įdienojus, o vidurdienį populiaresnės kavinės knibžda nuo „brančintojų“ (tie, kurie ateina valgyti brunch – breakfast+lunch). Už 8-15 eurų jums siūloma „valgykkieknori“ meniu ir savaitės laikraščiai bei žurnalai, kaimynų kompanija ir neretai net vaikų žaidimų kampelis. Už kavą teks mokėti atskirai. Blogu oru tai išties smagu, nes gali sėdėti kad ir tris valandas, kol perskaitysi visus leidinius. Bet jei alkis nespaudžia, galit nusipirkti kavos ir šviežiai iškeptą ragelį ar pyrago gabalą greta esančioje kepykloje-kavinukėje ir stebėti praeivius. Juk Berlyne įdomiausia ne statiniai, bet žmonės ir tai ką jie sukuria.

Mauerpark (ugnephoto nuotr.)

 Po rimtų pusryčių galima pailsinti skrandžius iki vakarienės ir išeiti pasivaikščioti į berlyniečių mėgstamus blusturgius. Žymiausias iš jų yra Mauerpark (sienos parkas) blusturgis, jau daug metų įsikūręs šalia buvusios Berlyno sienos. Visiems turistams iki 40 metų – jis netgi privalomas, kitiems – pagal pomėgius. Blusturgis – ne vien pirkimo, bet ir pasižvalgymo vieta. Čia rasite ir senienų, ir tarybinės atributikos, ir žmonių sunešto šlamšto, ir naujų papuošalų iš viso pasaulio, ir menininkų kurtų drabužių bei interjero detalių. Blusturgis didžiulis, ypač vasarą. Žiema jis irgi dirba, bet pardavėjų jau perpus mažiau. Blusturgyje veikia kavinės, galit čia pat nusipirkt alaus ar įvairių užkandžių ir vėl iki valiai prisižiūrėti į žmones. Prižadu – grįžę į Lietuvą nebeatsisukinėsite į raudonai plaukus nusidažiusią merginą ar ausyse skyles pasidariusį jaunuolį. Į turgų užsukę vakarop rizikuojate negauti įdomesnių dalykų, bet užtat galite nemažai sutaupyti ar net rasti vieną kitą įdomų daikčiuką dėžėse, pavadintose "dovanojame" ar "viskas už 50 centų". Jose rūbai, batai, indai, žaislai, knygos, keisti suvenyrai. 

Apsipirkę išeikite iš turgaus į šalia esantį parką, kuris sekmadieniais sutraukia jaunimą iš viso Berlyno. Popiet čia esančiame amfiteatre prasideda karaoke – dainuoti tūkstantinei miniai gali kiekvienas norintis ir nepervertinantis savo sugebėjimų. Tačiau jei jums nepatinka šlageriai – šalia groja roko grupės, džiazo muzikantai ar pavieniai menininkai. Kažkas pučia burbulus, kažkas demonstruoja akrobatinius sugebėjimus - bet daro tai taip nuoširdžiai, kad beveik patiki, jog jiems tas į kepurę įmestas pinigėlis nėra jau toks svarbus. Visas parkas nusėstas poilsiautojų – žmonės ne tik klausosi muzikos, bet ir poilsiauja, kepa mėsą, geria alų. Tai tikras tingaus Berlyno paveikslas.    

repeticija amfiteatre (renasphoto nuotr.)

Na o vakare išalkus, neliksite nusivylę. Prenzlauerbergo rajonas garsėja internacionaline virtuvių įvairove. Čia galima valgyti prabangiai, o galima – ir truputėlį pigiau. Galima rasti tipiškos vokiečių virtuvės užeigų, Itališkų picerijų ar gerų prancūzų virėjų pagamintų patiekalų, bet daugiausiai žmonių sutraukia čia įsikūrusios Azijos ir Artimųjų rytų virtuvės. Kinų, vietnamiečių, Tailando, Artimųjų rytų, meksikiečių, argentiniečių ir visokios kitokios virtuvės čia nesivaržo viena su kita, bet draugiškai dalinasi alkanais lankytojais, kurie čia niekur neskuba. Juk sekmadienis.

Leonard Cohen dainavo man pilnutėlėje Berlyno arenoje

wikipedia nuotr.

Kai prieš trejetą savaičių pardavėjo paklausiau ar dar yra bilietų į Leonard Cohen koncertą, jis man atsakė, kad tų kelių likusių jau niekam nesiūlytų, nes labai prastos vietos už didelę kainą. Kaip ir palengvėjo tuo momentu, nes lyg ir radau pateisinamą priežastį savo sąžinės priekaištams nuraminti. Juk turbūt daugiau nei dešimtmetį kalbėjau, kad į šio atlikėjo koncertą šliaužte atšliaužčiau, jei nereiktų trenktis tūkstančių kilometrų iki koncerto vietos. Jis buvo įrašytas į mano gyvenimereikiapamatyti sąrašą. Ir kai dabar, gyvenant Berlyne, sužinau, kad jis koncertuoja vos už kelių metro stotelių, staiga išsigąstu per didelės bilietų kainos ar neesančios kompanijos.

Tačiau vakar ryte atsikėlusi supratau, kad tai yra didžioji koncerto diena ir, jei nieko nedarysiu, tas neišpildytos svajonės priekaištas lydės mane visą gyvenimą. Sutikite, senukui 78-eri, neaišku, kiek koncertų jo gyvenime dar liko, tad galimybė gyvai išgirsti "First we take Mannhattan, (then we take Berlin)" vis tik yra unikali. Tad apsisprendžiau bilieto pasiieškoti prie 02 arenos prieš pat koncertą.

Ir ką manot - žmonių daugybė, skirtingo amžiaus, solidžios porelės su vaikais ir net anūkais, jaunimas, senimas ir net gėjų porelės. Keli vyrukai klausinėja ar niekas neturi laisvo bilieto. O aš galvojau, kad bus daug pardavėjų, kaip būna prieš kitus koncertus, kurie klaus ar nereikia bilietuko. Išsigąstu, bet neapleidžia mintis, kad jei jau sykį atėjau iki koncerto, kažkaip į jį pakliūsiu. Kažkas pasiūlo bilietą už 100 eurų. Atsakau nemeluodama, kad tiek neturiu. Sukiojuosi aplink su pavydu žvelgdama į išdidžiai laikančius bilietus saujoje. Noras pakliūti vidun stiprėja sulig kiekviena tirpstančia minute. Ir tada vėl netyčia prasilenkiam su tuo vyruku, turinčiu 105 eurų vertės bilietą ir suderame 70 eurų. Atsistoju prie įėjimo eilės, šalia manęs stovi jaunas prancūzas, matęs kaip įsigijau bilietą, klausia kiek mokėjau.  Ir atsako - žinai, nesigailėsi nei vieno išleisto euro, nes jis jau ketvirtą kartą eina klausytis Leonardo. Sumurmu jam, kad žinau tai.  

Bet iš tiesų sužinau tai tik tada, kai užgroja pirmieji "Dance me to the end of love" akordai ir išvystu jį klūpantį scenoje ir su niekuo nesumaišomu balsu dainuojantį mintinai žinomos dainos žodžius. Visada tiksliai laiku koncertą pradedantis litvakų palikuonis šį kartą vėluoja penketą minučių. Visada be pertraukos grojantis muzikantas šį kartą leidžia publikai 20 minučių pailsėti ir papildyti gėrimų pardavėjų kasas (gal tai ne nuovargis, gal tiesiog arenos reikalavimas?). Bet vis tiek sąžiningai atgroja tris valandas, nesididžiuoja pagroti biso. Ir net tada, kai sugrojęs ošiančiai miniai "First we take Mannhattan, then we take Berlin" dainą, atsisveikina su publika, paskui dar grįžta ir atlieka pabaigai "So long Marianne" ir dar kelias dainas.

Paprastutis, besikreipiantis į minią My friends, neužburiantis nei scenografija, nei dekoracijomis, nei kostiumais ar specialiais efektais, prikausto publiką vien savo balsu ir charizma, kurią padeda išryškinti puiki senų virtuozų komanda bei trys gražios ir balsingos dainininkės. Visas žavesys - nuoširdume, muzikoje, dainų tekstuose, kuriuose daug meilės moterims, gyvenimui, Dievui. Ir ta elegancija scenoje, ir tas nusilenkimas su skrybėle, ir lengvi tvisto žingsneliai. Bet ką aš čia kalbu - į jo koncertus neina atsitiktiniai žmonės, eina tik tie, kurie jį be galo myli. Nors arena buvo pilnutėlė, atrodė, kad jis dainuoja tik man, nes jo balsas smigo gilyn, taip giliai, kad aidi iki šiol manyje. Ir kai jis dainavo "I'm your men", atrodė, kad jis tai šnabžda tiesiai man į ausį. O daina "Hallelujah" skambėjo kaip pati tikriausia malda, privertusi žmones net sulaikyti kvėpavimą. Dar pagalvojau, kad ji gerai skambėtų Vilniaus Kotrynos bažnyčioje.

Taigi, koncertas nenuvylė, tikrai nesigailiu nei vieno išleisto euro. Vietos buvo puikios ir mokėjau už bilietą trečdaliu mažiau, nei jis buvo vertas - už tą kainą pirkus kasoje pigiausią bilietą būčiau sėdėjusi kažkur aukštai ir nepatogiai. Tad kartais visai verta pasinaudoti Last minute pasiūlymais.

Tie kas labai nori išgirsti jo nepakartojamą balsą gyvai, gali spėti šį mėnesį į koncertus Lodzėje, Prahoje, Vienoje. Liublijanoje, rugpjūty - Puloje, Stokholme, Osle, Odense, Ciuriche, Braitone ir Mančesteryje.  Daugiau informacijos čia: http://www.leonardcohen.com/us/tour/events





 

Ar Lietuvos gėjai išdrįstų nešti Grybauskaitės portretą?

Eisena prasidėjo Kurfurstendame (ugnephoto nuotr.)

Berlyne šeštadienį buvo švenčiama Christopher street day, o per miesto centrą nusidriekusioje eisenoje dalyvavo ne tik įvairių seksualinių pakraipų atstovai, bet ir politikai. Tiesa, ne visi tiesiogiai kaip Berlyno meras Klausas Voverait'as, kuris iš vieno sunkvežimio mėtė miniai prezervatyvų pakelius. Eisenos dalyviai buvo pasipuošę kaukėmis su V.Putino ir A. Merkel nuotraukomis, o Rusijos prezidento didelė nuotrauka su padažytomis lūpomis ir užrašu - "aš esu Deivė" matėsi net ir stovintiems atokiau. Kelių partijų atstovai eisenoje dalyvavo su savo partijų logotipais išpuošta transporto priemone. Kaip lygiaverčiai parado dalyviai. Juk rinkimai ant nosies, kodėl praleisti tokį reikšmingą elektoratą ir nemokamą galimybę pasirodyti viešai? Anot spaudos, pašvęsti šios tolerancijos kitokiems dienos susirinko apie 700 000 žmonių.

mes kitokie - ne tik teigė, bet ir rodė dalyviai (ugnephoto nuotr.)

Ar aš ne gražus (graži?) (ugnephoto nuotr.)

Paradas tikrai buvo įspūdingas. Toks įspūdingas, kad p. Gražulį jau po pusvalandžio būtų ištikęs infarktas, o vyresnio amžiaus lietuviams būtų pasirodę, kad kažkas atrakino pragarą ir paleido iš ten visus ištvirkėlius. Bet Berlyne, kuriame viskas galima ir kuriame laisvai jaučiasi visi žmonės nepriklausomai nuo pažiūrų, orientacijos, amžiaus, socialinės padėties ar tautybės, šis spalvingas renginys visai tiko. Nors uždėti ženklą N 16 visai norėjosi. Daug spalvų, karnavalo atributų, nuogo kūno, fetišo, keistų galvos apdangalų. Policininkai, seselės, kaliniai, politikai, velniai ir net popiežiai - visų švenčių ir sekso parduotuvėse siūlomų drabužėlių demonstracija.

 Buvo ir tokių, kuriems, įsisiūbavus paradui, drabužių nebereikėjo. Iš kiekvieno sunkvežimio ar atviro autobuso sklido garsi muzika, eisenos dalyviai šoko, mojavo praeiviams ir smalsuoliams, gėrė alų ir tiesiog linksminosi. Tiesiog dar viena didžiulė pakvaišusio Berlyno Party, po ilgos kelionės pačiu miesto centru pasibaigusi vakare prie sausakimšų Brandenburgo vartų. Jūsų dėmesiui - kelios parado akimirkos.

svarbiausia - išpuoštos didžiulės mašinos (ugnephoto nuotr.)

Odos mylėtojų paradas (ugnephoto nuotr.) 

Visai bedieviška (ugnephoto nuotr.)

ugnephoto nuotr.

prijaučiančiųjų sijonėliai (ugnephoto nuotr.)

čia jis ar ji? (ugnephoto nuotr)

Eisenos pabaigoje - šiukšlių mašinos, kurios čia pat plovė gatves ir naikino visus pėdsakus

Berlynas (ne)laukia Obamos

dpa nuotr.

Berlynas kelioms dienoms tapo saugiausia sostine pasaulyje – čia galioja pats aukščiausias saugumo reitingas. Jau šiandien vakare Amerikos prezidento Barako Obamos lėktuvas tūps Berlyno Tėgelio oro uoste, iš kur vėl pakils po Prezidento 26 valandų vizito Vokietijos sostinėje. Berlynas laukia šio vizito, bet ne taip, kaip 2008, kai Europa kliedėjo „Obamanija“ ir daug mažiau, nei prieš 50 metų laukė atvykstant D. Kenedžio. Nori nenori, B.Obama yra lyginamas su savo pirmtaku, kurio vizitas į ką tik siena aptvertą Vakarų Berlyną 1963-iaisiais buvo vokiečiams itin svarbus palaikymas šaltojo karo metu.

B.Obama tokiu populiarumu pasigirti negali. Jam priekaištų turi ir taikos aktyvistai, kurie surengs kelias nedideles demonstracijas. Vokiečiams taip pat nepatiko pasklidusi informacija apie tai, kaip amerikiečių tarnybos žvalgosi vokiečių kompiuteriuose ir renka asmeninius duomenis. Šis šnipinėjimo skandalas net turi savo pavadinimą – United stasi of Amerika“ (Stasi – DDR saugumo tarnyba).  

Tiesiai iš oro uosto šarvuotų mašinų kortedžas nuveš prezidentą su žmona į Ritz Carlton viešbutį Potsdamo aikštėje, kur jis apsistos 11 aukšte esančiuose prezidentiniuose apartamentuose.

Oficialus B.Obamos vizitas prasidės trečiadienį Vokietijos prezidento Joachim Gauck pasveikinimu Belevju pilyje. Po to savo kabinete jo lauks Angela Merkel, kur šalia kitų rimtų klausimų bus sprendžiami ir JAV ir Europos laisvos prekybos reikalai.

 

Kaip ir D.Kenedis, B.Obama kreipsis į žmones prie Branderburgo vartų. Tik, priešingai nei prieš 50 metų, jo paklausyti galės ne šimtai tūkstančių norinčių, bet keli tūksta

nčiai kviestinių, prieš tai saugumo nuoširdžiai patikrintų svečių. Dar svarbesni žmonės kviečiami į bendrą vakarienę Šarlotenburgo pilyje, po kurios prezidentas skris atgal į JAV.

Jau Rusijos prezidentui, Izraelio ir Kinijos vadovams taikomas aukščiausias saugumo lygis, vadinamas 1. Tačiau vieninteliam Amerikos prezidentui galioja 1++ lygis. Jo šarvuotas automobilis atskrenda kartu iš Amerikos. Kaip ir maisto produktai bei daugybė saugumo darbuotojų, kuriems talkins Vokietijos policija ir saugumas.

Berlyniečiai ir turistai piktinasi ir dėl to, kad šiuo metu užtverta pusė miesto. Centre gyvenantys jau visą savaitę negali namo grįžti automobiliu ir privalo nuolat nešiotis asmens dokumentą. Prie Branderburgo vartų jau visą savaitę negali prisibrauti joks turistas, uždarytas eismas mašinoms, dviratininkams ir viešajam transportui, Šprė upe neplaukia turistiniai laivai. O prezidentui rytoj sakant kalbą, negali būti atvertas joks netoliese esančio pastato langas. Viešbutyje, kur apsistos Prezidentas, saugumo darbuotojų turbūt bus daugiau nei svečių. Potsdamo aikštė kelioms dienos taip pat taps uždara turistams ir vairuotojams, kaip ir dar daug gatvių, kuriomis važiuos JAV vadovas.

Sakydamas kalbą pusei milijono Vakarų Berlyno gyventojų, D.Kenedis papirko minią viena fraze – Ich bin ein Berliner (aš esu Berlynietis). Kokia fraze bandys sužavėti vokiečius B.Obama? Pamatysim.