Frankfurto knygų mugėje Lietuva dalyvauja tyliai


Šią savaitę Frankfurte vykstančią knygų mugę įtakingas Vokietijos dienraštis „Frankfurter Rundschau“ pavadino holivudine, nes niekada anksčiau rašytojai nebuvo pateikiami kaip žvaigždės. Tiesa, Lietuvos rašytojų žvaigždės šioje mugėje nešviečia.

Pirmą kartą Frankfurto knygų mugėje vadovaujantis amerikietiškomis tradicijomis nutiestas ir „Walk of Frame“ arba, kitaip tariant, – Raudonasis kilimas. Pirmą kartą įrengta patalpa „Žvaigždėms ir žvaigždutėms“ bei atskira autografų dalinimo scena.

Į ką pavirto knygų mugė?
Pasak mugės direktoriaus Jurgeno Booso, atėjo laikas, kai reikia ryškiau pristatyti literatūrinio pasaulio žvaigždes. Jis prasitarė, kad šiemet ir leidyklos pareikalavo didesnio dėmesio geriausiai parduodamiems autoriams.
Tik ar autoriai netaps svarbesni nei knygos? Juk daugelis jų įpratę būti už kadro ir kalbėti savo herojų lūpomis. Ar tikrai pasaulinė garsenybė tenisininkas Borisas Bekeris, vakar pristatęs net ne savo rašytą autobiografinę knygą „Gyvenimas nėra žaidimas“, vertas žingsniuoti literatūros šlovės alėja? O topmodelio Uschi Obermaier prisiminimai knygoje „Tikėkis nieko“ ar bus įdomūs po dešimties, trisdešimties, penkiasdešimties metų? Ar tikrai amerikietiška tradicija populiarinti autorius, o ne kūrinius, yra reikalinga ir Europoje?
Jau seniai praėjo laikai, kai žymieji autoriai vien skaitymais ir pokalbiais pritraukdavo minias žiūrovų. Šiųmetinėje Frankfurto knygų mugėje autoriai verda, dainuoja, demonstruoja madas, degustuoja vyną, arbatas ir moko nulaužti legalias telefono programas. Mezgimo kavinėje susitinka visi rankdarbius mėgstantys leidėjai ir pirkėjai. O šįmetinė mugės viešnia Brazilija, nepaisydama žymiausio savo autoriaus Paolo Coelho protestų ir pareiškimų, surengė tikrą brazilišką karnavalą ir kas vakarą lankytojus linksmina koncertais.

Blankus Lietuvos stendas
„Verslios Lietuvos“ nuotr./Lietuvos leidyklos dalyvauja Frankfurto knygų mugėje
Versli Lietuva nuotr.. Lietuvos stendas migeje
Tik Lietuvos stende šiemet ramu. Neturime kas žygiuotų raudonu kilimų ar dalintų autografus. Lietuvos stende knygas išsidėstę leidyklos „Alma littera“, „Baltos lankos“, „Justitia“, „Edukologija“, „Šviesa“ bei kultūrinio turizmo įmonės „Kultūrinė erdvė" ir „Amatų miestas".
Informaciją apie bandomųjų vertimų programą užsienio leidykloms, autorių kūrybos prezentacinius leidinius pristato Tarptautinio kultūros programų centro poskyris „Lietuviškos knygos“.
Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) taip pat koordinuoja 42 asocijuotų leidyklų pristatymą ir kontaktų sklaidą. Kaip tarptautinės Vilniaus knygų mugės viena iš organizatorių, LLA viešina Vilniaus knygų mugę stende bei susitikimuose su užsienio kolegomis. Tokią taupią informaciją apie Lietuvos dalyvavimą vienoje svarbiausių pasaulyje knygų mugių šiandien pateikė Všį „Versli Lietuva“. Matyt, tikrai nėra kuo girtis ar ką pristatyti.

Nauja mada – savileidyba
Viena didžiausių Frankfurto mugės temų šiemet – savileidyba. Dar prieš kelis metus autoriams, išleidusiems kūrybą be leidėjo ir ISBN numerio, mugėje nebuvo vietos. Šiemet, pasak knygų mugės direktoriaus J.Booso, jiems skiriama daugiau nei 50 renginių.
Daug dėmesio taip pat skiriama elektroninėms knygos ir technologijoms, susijusioms su jų leidyba ir pardavimu. parodos organizatoriai bandys atsakyti į klausimus, kokiu būdu perteikinėsime skaitmenines žinias ateityje ir kurie verslo modeliai bus svarbiausi.
Frankfurto knygų mugė yra komercinė paroda, orientuota į dalyvius ir renginius specialistams, jos ištakos siekia net XV a. Šiemet ji šiek tiek mažesnė nei pernai, jos plotas siekia 180 000 kv. m ir joje dalyvauja „tik“ 7100 dalyvių iš 100 šalių. Tikimasi, kad iki sekmadienio veikiančioje mugėje apsilankys nuo 250000 iki 300 000 žmonių. Per penkias dienas numatoma virš 3100 renginių, juose dalyvaus 1500 autorių.

Tekstas publikuotas 15min.lt.

Spalio trečioji: Vokietijoj išeiginė, o Berlyne - šventė

Ryt Vokietija švenčia vienybės dieną, bet visoje Vokietijoje tai daugiau laisvadienis arba ilgojo savaitgalio pradžia - metas pabūti su artimaisiais ir nudirbti susikaupusius darbus namie arba išlėkti kur trumpam atsipūsti. Bavarai turbūt skubės į Octoberfest Miunchene ar savo miesteliuose. 

Bet Berlyne švenčiamos visos šventės iš eilės. Čia žmonės mėgsta švęsti ir oficialias ir neoficialias šventes, o kai jų nebelieka, prisigalvoja naujų. Bet jei švęst Vokietijos suvienijimą, tai tik Berlyne. Kaip ne kaip šis miestas labiausiai jį pajuto. Juk jame krito siena ir pirmieji vienas kitam į glėbį puolė rytiečiai su vakariečiais. Nuo to juk viskas ir prasidėjo. Berlynas buvo ir liks istoriniu miestu. Ir, būdamas jame, negali nešvęsti.

Taigi šventė prasideda jau šiandien vakare didžiule open air diskoteka tiesiog gatvėje po tiltu (Gleimtunnel), kuris kažkada dalino Rytų Berlyną nuo Vakarų, rytuose esantį Prenzlauerberg rajoną nuo vakarietiško Wedding rajono. Kasmet organizuojamos šventės šūkis - "Ost meets West". Party nemokamas, visi gali dalyvauti, visi turi progą švęsti. Kitų rajonų gyventojai švenčia kitur. Kiek iš tiesų vyksta "parčių" mieste, turbūt neitų suskaičiuoti - rytoj juk nereikia į darbą.  

Na o šiandien įsisiautusieji, rytoj galės pratęsti linksmybes prie Branderburgo vartų, kur visas keturias dienas iki pat sekmadienio vyks didžiulė šventė su daugybe dešrų, alaus, karuselių, suvenyrų ir didžiule scena su nemokamais koncertais. Reportažas iš praėjusių metų štai čia:  http://www.vilniusberlynas.blogspot.de/2012/10/vokiska-vienybes-svente-blogiau-uz.html
Rytoj ant scenos gros The Wanted, Y-titty, vyks lazerių šou. Po pietų čia prasidės didžiausia pasaulyje karaokės šventė, kuri truks iki pat vienuoliktos vakaro ir kur ant didelės scenos prie pat vartų galės lipti visi norintys.
   
Šeštadienį čia kviečiami šlagerių mėgėjai, ant scenos pasirodys net pats Heino. Nebėra prasmės važiuoti į Miuncheno Oktoberfest - alaus ir linksmybių bus sočiai ir Berlyne. Tie, kas nori jaukesnės šventės ir mažiau žmonių - gali traukti į Aleksandro aikštę  (Alexanderplatz), kur iki sekmadienio vyksta Oktoberfest su bavarišku alum, keptais viščiukais, kiaulės kojomis ir tais pačiais šlageriais.  

Nėra kada liūdėti praėjusios vasaros, kai šėlsta toks smagus ruduo. 






Antras ruduo Berlyne...

renasphoto.com
Vakar buvo ta diena, kai lygiai prieš metus mes, susikrovę reikalingiausius daiktus į savo seną Mercedes Benz pikapą, į vaikišką kėdutę įsodinę dvimetį sūnų, atvažiavome gyventi į Berlyną. Po penkiolikos valandų kelionės vienuoliktą vakaro pagal GPS'o nuorodas sustojome prie uždaryto kiemo Berlyno Wedding rajone. Čia trims mėnesiams iš prancūzo menininko Fransua išsinuomojom trijų kambarių butą su balkonu į pietus. Pinigus už visą tą laiką sumokėjome iš anksto nematę nei jo paties, nei jo būsto. Atrodo lengvabūdiška, tiesa? Bet kai neturi iš ko rinkis, įtikini save, kad reikia pasitikėti žmonėmis. Juk jis lygiai taip pat mūsų nematęs paliko butą su visais savo daiktais, kurie verti gerokai daugiau, nei trijų mėnesio nuoma. Bet jo tikėjimas žmonėmis dar nesugadintas, jis niekuomet negyvenęs nei Lietuvoje, nei kitose postsovietinėse šalyse. Džiaugiuosi, kad ir mes šio tikėjimo nesugadinome. Nes buvome jam dėkingi už tai, kad mus priėmė. Jei jums atrodo lengva per atstumą už neturistinę kainą išsinuomoti būstą, siūlau pabandyti. Iš dvidešimt išsiųstų laiškų atsakydavo tik vienas, o ir tas dažniausiai neigiamai.

Pirmąsias dienas smalsiai dairėmės aplinkui, ieškojom savo gatvelių, savo parduotuvių, savo žaidimų aikštelių. Būstas nebuvo nei labai švarus, nei labai tvarkingas, teko šiek tiek pasidėlioti viską savaip. Vietovė buvo tirštai apgyvendinta turkų. Vienintelis pliusas - labai skanūs ir nebrangūs kebabai ir geras susisiekimas su centru. Pamažu išsitraukėm dviračius, pradėjome tyrinėti kiek tolimesnes gatveles, šalia esančius rajonus. Pradėjome skaityti laikraščius, o juose ieškotis darbo skelbimų. Aš skaičiau atsivežtas knygas ir džiaugiausi pagaliau turėdama laisvo laiko. Tokia būsena, lyg įkritus į kažkokį tarpą - nei tikru turistu jautiesi, nei tikru gyventoju. Ir kartais net nežinai ką čia atsibudus veikti. Gerai, kad buvau nusiteikusi ir žinojau, kad pradžioje reikės suvaldyti tą norą kažkur bėgti, kažko imtis, kuo greičiau kažką daryti. Svarbiausia - mokėti mėgautis kiekviena diena ir žinoti, kad užtruks, kol nauja vieta, naujas miestas tave priims. Turi jam atsiduoti be įtampos, be skubėjimo, turi mėgautis pačiu įsikūrimo procesu, mėgautis kasdien pateikiamais naujais įspūdžiais. Nes juk po kažkiek laiko bėgsi kartu su minia į metro, į darbą, į darželį vaiko atsiimt, namo vakarienės ruošt. Galvoju, kad tokios permainos ir duodamos žmonėms tam, kad jie sustotų, pagalvotų, pergalvotų daugelį dalykų iš visai kitos perspektyvos. Juk negali staigiai paimti ir iš lietuviško vilnietiško gyvenimo būdo staiga peršokti į berlynietišką. Ne, tam reikėjo visų metų.

Po dviejų savaičių buvimo Berlyne prisiregistravome, po mėnesio jau buvau susiradusi darbelį, kuris padėjo išsimaitinti (už būstą juk buvo sumokėta į priekį) ir parūpino visai šeimai medicininių išlaidų draudimą. Gavau socialinio draudimo numerį, mokesčių klasę ir susitvarkėm visus kitus biurokratinius formalumus. Po keturių mėnesių mano vyras susirado apmokamą praktikos vietą įmonėje, kuri dar po pusės metų priėmė jį į darbą su normaliu kontraktu. Po trijų mėnesių persikraustėme į kitą laikiną būstą, o dar po trijų susiradome dviejų kambarių būstą norimame Prenzlauerberg rajone ir dabar čia jau galime gyventi kaip norime ir kiek norime. Praėjus pusei metų nuo atvykimo sūnus gavo vietą šalia esančiame darželyje ir dabar jau ten turi draugų, lipdo primityvius vokiškus sakinius ir be vargo bendrauja su vaikais. Transporto sistemą jau puikiai pažįstame, skiriame vieną Berlyno rajoną nuo kito, o dviračiu jau dažnai nardome be jokio žemėlapio. Išmokome gyventi be automobilio, kaip ir daugelis berlyniečių. Jau turime mėgstamą piceriją, indų restoraną, parką, žaidimų aikštelę, mėgstamiausią alaus rūšį ir kelis draugus. Važiuodama metro jau nebesidairau į šalis, bet ramiai skaitau. Padedu turistams surasti norimus objektus. Vokiškai jau galiu ir anekdotą papasakoti.

Kai iš lietuviškų perspektyvų pagalvoji, metai gyvenimo prabėga labai greitai ir dažniausiai mažai skiriasi nuo buvusiųjų. Kai išvyksti, metai išsitempia, praranda normalius laiko kontūrus, kiekviena diena turi savo intrigą. Reziumuojant pasakysiu, kad metai nebuvo lengvi, bet be galo įdomūs. Ir tik dabar supratau kiek daug aš per juos išmokau. Dabar galėčiau net konsultacijas teikti visiems, norintiems apsigyventi Berlyne:)

Pagrindiniai dalykai, kuriuos dabar greitomis galėčiau patarti būsimiems emigrantams į Vokietijos sostinę:

1. turėkite pinigų bent jau trims mėnesiams arba dar geriau - pajamų šaltinį Lietuvoje, nes įsikūrimas ir darbo paieškos užtrunka;
2. išmokite vokiečių kalbą, nebent esate kietas IT specialistas ar didžiai vertinamas siauros srities inžinierius, kuriuos darbo rinka graibsto ir be kalbos pagrindų;
3. susiraskite iš anksto laikiną būstą ir tarkitės, kad galėtumėte jame prisiregistruoti, nes be registracijos negalėsite judėti toliau;
4. sugalvokite, kokį savo hobį lavinsite ar pomėgius tenkinsite, kol neturėsite darbo;
5. išsiugdykite toleranciją - be jos Berlyne neišgyvensite;
6. atminkite, į Berlyną žmonės važiuoja gyventi, o ne užsidirbti. Jei norite didesnės algos ir biurgeriško patogaus gyvenimo - maukit iš karto į Vokietijos pietus arba į vakarus.
















Happy Birthday Roger Waters

koncerto akimirka
Važiuoju U2 - ta pačia metro linija, kuri kadaise buvo perkirsta per patį vidurį einančios sienos. Dabar man niekas netrukdo ja pasiekti Olimpinio stadiono, kur vos už valandos legendinis Roger Waters statys ir vėl griaus legendinę savo Sieną. Stebiu kaip po truputį pilnėja traukinys - pasipuošę damutės, tatiuruoti vyrukai, senukų pora, besibučiuojanti prancūzų porelė, tėtis su dviem paaugliais. Beveik garantuoju, kad visi važiuoja į koncertą. Juk šis žymaus atlikėjo turas - paskutinis. Bent jau taip skelbiama. Tai jau trečiasis šio kūrinio parodymas Berlyne - mieste, kur Sienos sąvoka ryški, kaip niekur kitur. Pirmąkart "The Wall" buvo atlikta Berlyne 1990 ant tikros sienos griuvėsių, stebint gerbėjams iš rytų ir vakarų. Norinčių pamatyti šį šou buvo tiek daug, kad galiausiai buvo nustota tikrinti bilietus.  

Kūrinys, kurį Roger Waters parašė, norėdamas sugriauti savo vidines sienas ir papasakoti apie kare žuvusį tėtį, padėjo daugeliui mano kartos žmonių griauti savąsias. Arba bent jau nesijausti vienišam savo užmūrytame pasaulyje, izoliuotoje
šalyje. Kartais pagalvoju, gal tikrai šis 1979 įrašytas diskas įkvėpė mus visus kovoti ir sugriauti geležinę uždangą.

Šiaip ar taip "The Wall" tapo Roger Waters gyvenimo kūriniu, kuris jį jau padarė turtingu ir nemirtingu, pakliuvo į visas rock pop muzikos antologijas ir parduotas milijoniniais tiražais. Sakoma, kad šis kūrinys buvo toks galingas ir atėmė tiek daug kūrėjo jėgų, kad neapsikentę Pink Floyd nariai nusprendė skirstytis.

Stadionas pilnėja, bet tuščių vietų irgi nemažai. Bilietai net ir vokiečiams kiek per brangūs - stovimas kainavo 87 eurus, o sėdimi dar gerokai brangesni. Trečdalis stadiono atkirstas įspūdingo dydžio iš beveik 1000 blokelių pastatytos sienos, ant kurios bus rodomos projekcijos. Sienos ilgis - 150, aukštis - 12 metrų. Scena, palyginus su siena - visiškai mažytė.
koncerto akimirka

Pusvalandžiu vėluodamas prasideda šou. Sieną užlieja vaizdai, Roger Waters sveikinasi su publika vokiškai, link scenos skrenda lėktuvas, sprogsta fejerverkai. Suprantu, kad iš tiesų dalyvauju viename didingiausių visų laikų šou. Net jei nebūtų efektų, mėgaučiausi puikia muzika ir idealia garso kokybe. Atlikėjo balsas puikus, skamba beveik kaip iš plokštelės. Vieną dainą jis atlieka duetu su savimi jaunu - pusę dainos skamba įrašas iš koncerto prieš 30 metų. Siena po truputį dėliojasi, grupė vos matoma per mažą skylę sienoje, kol prieš pertrauką visai atskiriama nuo publikos. Siena tarnauja kaip didžiulis projekcijų ekranas, kur rodoma ir filmo animacija, ir paties dainininko projekcijos, ir video, ir net 3D vaizdai. Antroje dalyje atsiranda skraidanti pripūsta kiaulė raudonomis akimis, dėl kurios užvakar dainininkas sulaukė žydų bendruomenės protesto balsų, mat ant jos šono šalia kryžiaus, kūjo ir pjautuvo, dolerio ženklo, nupiešta ir Dovydo žvaigždė. Dėkit kur norit, tik ne ant kiaulės, tokio purvino gyvūno - kalbėjo jie kažką panašaus. Aišku, jog šou pabaigoje kiaulė išsileidžia, o siena griūna. Žiūrovai ploja stovėdami. Pratęsimo nėra.

BZ nuotr.
Visas tas kūrinyje išreiškiamas protestas prieš militarizmą, supervalstybes, prieš vartotojišką visuomenę, prieš tolerancijos trūkumą ir vis labiau vienišėjančius žmones kaip niekada aktualus ir šiandien, kai pasaulis ir vėl rengiasi kariauti. Pagalvojau, gal galima tuos visus didžiuosius ir pasaulio ateitį lemiančius žmones surinkti ir susodinti šiame šou. Tikiu, kad muzikos ir vaizdo galia priverstų juos šiek tiek jautriau žiūrėti į pasaulį.

O pabaigai - didelis dėkui už puikų koncertą ir nuoširdūs sveikinimai 70 -ojo gimtadienio proga! Happy birthday to you!


Ar manęs laukė Berlynas?

renasphoto nuotr.
Ar manęs jis laukia? Kaip jis mane pasitiks? Ar jis mane vis dar priims? Tokius ir panašius klausimus uždavinėjau sau skrisdama atgal "Zuoko avialinijomis" (valio, pagaliau turime tiesioginį reisą!) po mėnesio, praleisto Vilniuje. Berlyną radau šiek tiek pasikeitusį. Jis pasitiko politikų veidais nukabinėtais stulpais ir tvoromis, pabrangusiais viešojo transporto bilietais ir begaline renginių programa. Bet miestas manęs nelaukė. Kaip nelaukia nei vieno atvykėlio. Jis tik kilniai leido vėl jį mylėti. Ir tegu ta meilė be atsako, nes tokia yra pati tikriausia meilė, bet ir be jokių išskaičiavimų, jokių reikalavimų ar įsipareigojimų, jokių susitarimų ir jokių kompromisų. Užtenka to, kad jis leidžia būti šalia, kvėpuoti jo kvapu, sekti jo pėdom ir tendencijom, atsipalaidavus žiūrėti kaip jis krečia nesąmones, dalyvauja vakarėliuose, linksminasi su visais iš eilės, neskirstydamas žmonių nei pagal tautybę, nei pagal rasę, nei pagal amžių ir pažiūras, nei pagal seksualinę orientaciją. Jei nori būti šalia, meti stereotipus į šalį, įsilieji į minią ir linksminiesi kartu. Turi susitaikyti su mintimi, kad Berlynas niekada nepriklausys tau vienai, kaip ir nereikalaus iš tavęs besąlygiško atsidavimo.

O Berlynas turi tiek daug ką pasiūlyti, kad esi be proto laimingas, galėdamas būti šalia. Vien rugsėjo pradžioje vyksta tiek visokių renginių, kad net galva apsisuka besvarstant, kur labiau norėtųsi nueit. Pavyzdžiui praeitą savaitgalį šalia mūsų vyko dvi gatvės šventės su koncertais scenose, atrakcijomis vaikams ir alaus bei dešrų paviljonais, šeštadienį visus į svečius Bellevue pilyje kvietė Vokietijos prezidentas, vakare vyko ilgoji muziejų naktis su specialia programa lankytojams, gatvėse vyko muzikos festivalis, o Olympia stadione - sporto festivalis, buvusiame Tempelhofo oro uoste - vaikų šventė, o į Aleksandro aikštę rinkosi vegetarai ir veganai. Ir dar nepamiršti reiktų tarptautinės skaitymo nakties, kai visi užsiregistravę pačiose netikėčiausiose vietose galėjo skaityti mylimų autorių poeziją ar prozą.

Šią savaitę vyksta net keli didžiuliai festivaliai. Tai Berlyno festivalis, pasibaigsiantis kitą savaitgalį Tempelhofo erdvėje tokių žvaigždžių kaip Bjork, Blur, Pet Shop Boys grupių pasirodymais. Kas ieško naujų krypčių ir talentų, tam skirta Berlyno muzikos savaitė, kai jaunieji talentai groja skirtinguose klubuose. Savaitės viduryje Berlyne savo žymiąją "Sieną" (The Wall) atliks Roger Waters, o lengvesnės muzikos mėgėjus pakvies seras Eltonas Džonas. Dar nereikia pamiršti klasikinės muzikos festivalio ir savaitgalį vyksiančio pirotechnikos šou.

Kitas, ne mažiau populiarus yra tarptautinis literatūros festivalis, į kurį šiemet atvyksta tokios puikiai ir lietuviams žinomos žvaigždės kaip Salman Rushdie, Amos Oz, Cornelia Funke, Per Olov Enquist, Eduardo Mendoza, Enrique Vila-Matas ir das pusantro šimto kitų autorių. Festivalyje dalyvauja ir Rūta Šepetys, su ja susitikimas vyks ketvirtadienį, rugsėjo 5.d. 19 val. Lietuvos ambasadoje Berlyne. Daugiau informacijos apie festivalį štai čia: http://www.literaturfestival.com/

Ir kaip gali tavęs nemylėt, Berlyne!

Šį kartą apie alų ir Miuncheną

Sveiki atvykę š didžiausią pasaulyje šventę (organizatorių nuotr.)
Mažiau nei po mėnesio Berlynas užleis Vokietijos sostinės pavadinimą Miunchenui. Ogi todėl, kad tada ten prasidės Oktoberfest ir visi vokiečių bei turistų keliai ves ten, kur per 15 dienų 16-oje scenų pasirodys 180 atlikėjų ir bus išpilstyta ne mažiau nei 7 milijonai litrų alaus. Absoliutus alaus gėrimo rekordas buvo pasiektas 2011 metais, kai svečiai Bavarijos sostinėje per šventę išgėrė 7,5 mln. litrų šio vokiško gėrimo. Šįmet Miunchene  per dvi šventines savaites tikimasi sulaukti 6 milijonų svečių. Sakoma, kad pietų Vokietijos padavėjai tuo metu ima atostogas ir važiuoja dirbti į Miuncheną, kur per dvi savaites vien iš arbatpinigių užsidirba trijų mėnesių algą. Tiesa, prieš tai reikia įsigyti tradicinę palaidinę didele iškirpte, suveržti krūtinę, kad atrodytų, kad ji tuoj tuoj išsprūs iš jai skirto drabužio ir pasimokyti vienu metu nešti dešimt pilnų litrinių alaus bokalų. Manote, kad tai lengva?
Manot, lengva šypsotis??

Oktoberfest švenčiamas ne tik Miunchene, palapinės su mediniais stalais ir suolais ir pagal šlagerių muziką linguojančiais vokiečiais bei skambančiais bokalais, stovi net mažiausiuose Bavarijos miesteliuose. Tai rudens šventė, be galo svarbi visiems vokiečiams. Derlius nuimtas, alus išrūgęs, darbai baigti - galima ir pašvęsti.  Jie ateina su šeimomis, pasipuošia tautiniais drabužiais, supasi karuselėse, klausosi muzikos, o tipiškus vokiškus patiekalus gausiai užgėrę alumi, ir patys dainuoja ir šoka kartu su šlagerius dainuojančiais atlikėjais. 

Bet jei nori tikros nesibaigiančios šventinės nuotaikos, jei nori pamatyti tiek alaus, kad galėtum nuskęsti ir tokią gausybę taikiai besilinksminančių žmonių, turi atvažiuoti į Miuncheną, į Teresės pievą (Theresienwiese), kurioje jau dabar sparčiai vyksta pasiruošiamieji darbai. Tai pati didžiausia liaudies šventė pasaulyje, švenčiama jau nuo 1810 metų. Apsisprendusiems dalyvauti, pateiksiu kelis patarimus:
Alaus gėrikai - kiek tik akis aprėpia

Viešbučiai. Aišku, kad reikia užsisakyti iš anksto, nes vokiečiai tai daro tik pasibaigus viena šventei. Lietuviai dažnai sprendžia spontaniškai ir tikrai ne dažnas alaus mėgėjas gali pakloti 200 eurų už naktį. Pasak prognozių, vidutiniškai dvivietis kambarys šiemet kainuos 220 eur. Tačiau yra ir išeičių - pigesnes nakvynes siūlo Wiesn camp kempingas, nuo kurio šventės vietą su metro pasieksite per 15 min  (http://www.munich-oktoberfest.com/de_DE/index.php) Pastatytą palapinę, kurioje telpa iki keturių žmonių, galima išsinuomoti už 60-70 eur, o tiek pat žmonių talpinantis kemperis atseis - 150-170 eur parai. Jei tai netenkina, daugybė studentų užleidžia miesto svečiams savo kambarius ar net butus. Sau tinkančių variantų galite surasti svetainėse  airbnb.de“, „9flats.com“ oder „wg-gesucht.de“.

Firminiai šių metų šventės bokalai (organizatorių nuotr.) 
Alus. Šiemet litrinio bokalo, tai vadinamojo Mas kaina svyruos nuo 9,40 iki 9,80 eur ir tai yra kokiais 30-40 centų daugiau nei pernai. Nepamirškite, kad prašydami mažo alaus, gausite puslitrį ir tai ne visur. Pilstomas bus tik išskirtinai Miuncheno regione specialiai šventei pagamintas alus, kuris yra kiek stipresnis nei įprastai. Dideli bokalai yra labai mėgiami kolekcionierių - jie kiekvienais metais papuošiami naujomis emblemomis. Prie alaus populiariausias užkandis yra Brezn - sūrus didelis riestainis. Labiau išalkusieji renkasi keptus viščiukus arba bavariškas dešreles.

Navigacija. Palapinės veikti pradeda nuo dešimtos ryto, o savaitgaliais alaus jums įpils nuo 9 val. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio barai užsidaro, tad teks eiti namo ir kaupti jėgas kitos dienos girtuoklystėms arba rinktis bet kurį mieste veikiantį barą, kurie mielai priima kiekvieną ištroškusį svečią ir linksmina jį toliau. Šeimoms yra skirta Familienplatz, kur šalia stalų su suolais įrengta ir žaidimų aikštelė ir kur antradieniais šeimoms žadamos nuolaidos.
Kad nepaklysti Miuncheno Oktoberfest, yra sukurta programėlė išmaniesiems telefonams, tačiau jai suprasti reikia mokėti ne tik vokiškai, bet ir bavariškai.  Ir dar - nepraraskite budrumo, nes kasmet radinių biure po šventės lieka apie 4000 įvairiausių daiktų.
Bavariškas Brezn labai tinka prie alaus

Pasipuoškite. Šventinę dvasią daug geriau pajusite, jei apsirengsite tautiniais vokiškais drabužiais - merginos vadinamuoju Dirndl - suknelėmis su didele iškirpte, liemene ir pūstu sijonėliu iki kelių, o vyrukai vadinamomis Lederhosen - odinėmis kelnėmis iki kelių, marškinukais ir skrybėle su plunksna. Jei neturite noro rengtis bavariškai, pasirūpinkite bent jau originalesniu galvos apdangalu. Nebūtina jo ieškoti Lietuvoje - viską nusipirksite vietoje, tik turbūt jau žinote, kad Miunchenas toli gražu nėra pigus miestas.
Linksmos kepurės ir perukai priduoda šventinės nuotaikos 

Daugiau informacijos apie Oktoberfest angliskai rasite čia: : http://www.muenchen.de/int/en/events/oktoberfest.html
http://www.oktoberfest.de/en/navitem/Galleries/

Sekmadienis Berlyno Prenzlauerberg‘e

kavinė Prenzlauerberg'e (ugnephoto nuotr.)
Jums pasisekė, jei jūsų Berlyno dienotvarkėje yra ir sekmadienis, nes tą dieną miestas gyvena visai kitu ritmu. Aišku, jei suksite pagrindinėmis Berlyno gatvėmis, pamatysite tuos pačius turistų srautus, tačiau jei atsitrauksite į rajonus, kuriuose gyvena jauni ar save tokiais laikantys berlyniečiai, pamatysite visai kitokį vaizdą. Jei oras geras, Berlyne jūs turite šimtus, net tūkstančius pasirinkimų sekmadieniui: galite paplaukioti laivu Šprė upe, galite prigulti parke ant žolės, galite lankyti muziejus ar zoologijos sodą, galite ilgam prisėsti kokiame nors Biergartene (alaus sode). Viskas galima, išskyrus šopingą – parduotuvės sekmadieniais nedirba. Tik kepėjai, laikraščių ir gėlių pardavėjai ir mažos naktinės parduotuvėlės, kuriose galit nusipirkti alaus ir šio to prie jo.

Bet mes einame į prakutusių menininkų, turtingo jaunimo ir ekologinių mamyčių pamėgtą Prenzlauerberg (Prenclauerbergo) rajoną, esantį vos keturios metro stotelės nuo Aleksandro aikštės. Kadaise šiame buvusiame Rytų Berlyno rajone buvo viskas labai pigu, butus užiminėjo menininkai, juos nuomotis išgalėjo vargšai studentai, parduotuvėles atidarinėjo jauni dizaineriai, o vietnamietiškų makaronų porcija buvo visiems įperkama. Taip rajonas tapo labai įdomiu ir „trendy“ ir po truputį vargšai menininkai, prisidėję prie rajono populiarinimo, nebeišgalėjo mokėti nuomos ir gatves bei kavines užleido hipsteriams ir „buržua“. Dabar rajone išlikę nemažai dizainerių krautuvėlių, pridygo ekologinio maisto parduotuvių, didžiulė vaikiškų prekių pasiūla, nes Prenzlauerberg‘as skaičiuoja daugiausiai vaikų iš visų Berlyno rajonų bei sakoma, kad jis yra labiausiai „children-friendly“ (draugiškas vaikams).  
.
Taigi iš pat ryto šiame rajone (kaip ir kai kuriuose kituose) sutiksite tik vakarykščius „klubinėtojus“, grįžtančius namo, nes naktiniai klubai dažnai durų neužveria net iki septynių ryto ar net dar vėliau. Pamatysite šunų šeimininkus ir mamas arba tėčius pustuštėse žaidimų aikštelėse. Pamatysite vieną kitą į darbą skubantį žmogų arba prekystalius rikiuojančius pardavėjus kokioje nors turgaus aikštėje.

pardavėjas Mauerparke (ugnephoto nuotr.)
Visiems kitiems sekmadienis prasideda gerokai įdienojus, o vidurdienį populiaresnės kavinės knibžda nuo „brančintojų“ (tie, kurie ateina valgyti brunch – breakfast+lunch). Už 8-15 eurų jums siūloma „valgykkieknori“ meniu ir savaitės laikraščiai bei žurnalai, kaimynų kompanija ir neretai net vaikų žaidimų kampelis. Už kavą teks mokėti atskirai. Blogu oru tai išties smagu, nes gali sėdėti kad ir tris valandas, kol perskaitysi visus leidinius. Bet jei alkis nespaudžia, galit nusipirkti kavos ir šviežiai iškeptą ragelį ar pyrago gabalą greta esančioje kepykloje-kavinukėje ir stebėti praeivius. Juk Berlyne įdomiausia ne statiniai, bet žmonės ir tai ką jie sukuria.

Mauerpark (ugnephoto nuotr.)
 Po rimtų pusryčių galima pailsinti skrandžius iki vakarienės ir išeiti pasivaikščioti į berlyniečių mėgstamus blusturgius. Žymiausias iš jų yra Mauerpark (sienos parkas) blusturgis, jau daug metų įsikūręs šalia buvusios Berlyno sienos. Visiems turistams iki 40 metų – jis netgi privalomas, kitiems – pagal pomėgius. Blusturgis – ne vien pirkimo, bet ir pasižvalgymo vieta. Čia rasite ir senienų, ir tarybinės atributikos, ir žmonių sunešto šlamšto, ir naujų papuošalų iš viso pasaulio, ir menininkų kurtų drabužių bei interjero detalių. Blusturgis didžiulis, ypač vasarą. Žiema jis irgi dirba, bet pardavėjų jau perpus mažiau. Blusturgyje veikia kavinės, galit čia pat nusipirkt alaus ar įvairių užkandžių ir vėl iki valiai prisižiūrėti į žmones. Prižadu – grįžę į Lietuvą nebeatsisukinėsite į raudonai plaukus nusidažiusią merginą ar ausyse skyles pasidariusį jaunuolį. Į turgų užsukę vakarop rizikuojate negauti įdomesnių dalykų, bet užtat galite nemažai sutaupyti ar net rasti vieną kitą įdomų daikčiuką dėžėse, pavadintose "dovanojame" ar "viskas už 50 centų". Jose rūbai, batai, indai, žaislai, knygos, keisti suvenyrai. 

Apsipirkę išeikite iš turgaus į šalia esantį parką, kuris sekmadieniais sutraukia jaunimą iš viso Berlyno. Popiet čia esančiame amfiteatre prasideda karaoke – dainuoti tūkstantinei miniai gali kiekvienas norintis ir nepervertinantis savo sugebėjimų. Tačiau jei jums nepatinka šlageriai – šalia groja roko grupės, džiazo muzikantai ar pavieniai menininkai. Kažkas pučia burbulus, kažkas demonstruoja akrobatinius sugebėjimus - bet daro tai taip nuoširdžiai, kad beveik patiki, jog jiems tas į kepurę įmestas pinigėlis nėra jau toks svarbus. Visas parkas nusėstas poilsiautojų – žmonės ne tik klausosi muzikos, bet ir poilsiauja, kepa mėsą, geria alų. Tai tikras tingaus Berlyno paveikslas.    
repeticija amfiteatre (renasphoto nuotr.)
Na o vakare išalkus, neliksite nusivylę. Prenzlauerbergo rajonas garsėja internacionaline virtuvių įvairove. Čia galima valgyti prabangiai, o galima – ir truputėlį pigiau. Galima rasti tipiškos vokiečių virtuvės užeigų, Itališkų picerijų ar gerų prancūzų virėjų pagamintų patiekalų, bet daugiausiai žmonių sutraukia čia įsikūrusios Azijos ir Artimųjų rytų virtuvės. Kinų, vietnamiečių, Tailando, Artimųjų rytų, meksikiečių, argentiniečių ir visokios kitokios virtuvės čia nesivaržo viena su kita, bet draugiškai dalinasi alkanais lankytojais, kurie čia niekur neskuba. Juk sekmadienis.