Leonard Cohen dainavo man pilnutėlėje Berlyno arenoje

wikipedia nuotr.
Kai prieš trejetą savaičių pardavėjo paklausiau ar dar yra bilietų į Leonard Cohen koncertą, jis man atsakė, kad tų kelių likusių jau niekam nesiūlytų, nes labai prastos vietos už didelę kainą. Kaip ir palengvėjo tuo momentu, nes lyg ir radau pateisinamą priežastį savo sąžinės priekaištams nuraminti. Juk turbūt daugiau nei dešimtmetį kalbėjau, kad į šio atlikėjo koncertą šliaužte atšliaužčiau, jei nereiktų trenktis tūkstančių kilometrų iki koncerto vietos. Jis buvo įrašytas į mano gyvenimereikiapamatyti sąrašą. Ir kai dabar, gyvenant Berlyne, sužinau, kad jis koncertuoja vos už kelių metro stotelių, staiga išsigąstu per didelės bilietų kainos ar neesančios kompanijos.

Tačiau vakar ryte atsikėlusi supratau, kad tai yra didžioji koncerto diena ir, jei nieko nedarysiu, tas neišpildytos svajonės priekaištas lydės mane visą gyvenimą. Sutikite, senukui 78-eri, neaišku, kiek koncertų jo gyvenime dar liko, tad galimybė gyvai išgirsti "First we take Mannhattan, (then we take Berlin)" vis tik yra unikali. Tad apsisprendžiau bilieto pasiieškoti prie 02 arenos prieš pat koncertą.

Ir ką manot - žmonių daugybė, skirtingo amžiaus, solidžios porelės su vaikais ir net anūkais, jaunimas, senimas ir net gėjų porelės. Keli vyrukai klausinėja ar niekas neturi laisvo bilieto. O aš galvojau, kad bus daug pardavėjų, kaip būna prieš kitus koncertus, kurie klaus ar nereikia bilietuko. Išsigąstu, bet neapleidžia mintis, kad jei jau sykį atėjau iki koncerto, kažkaip į jį pakliūsiu. Kažkas pasiūlo bilietą už 100 eurų. Atsakau nemeluodama, kad tiek neturiu. Sukiojuosi aplink su pavydu žvelgdama į išdidžiai laikančius bilietus saujoje. Noras pakliūti vidun stiprėja sulig kiekviena tirpstančia minute. Ir tada vėl netyčia prasilenkiam su tuo vyruku, turinčiu 105 eurų vertės bilietą ir suderame 70 eurų. Atsistoju prie įėjimo eilės, šalia manęs stovi jaunas prancūzas, matęs kaip įsigijau bilietą, klausia kiek mokėjau.  Ir atsako - žinai, nesigailėsi nei vieno išleisto euro, nes jis jau ketvirtą kartą eina klausytis Leonardo. Sumurmu jam, kad žinau tai.  

Bet iš tiesų sužinau tai tik tada, kai užgroja pirmieji "Dance me to the end of love" akordai ir išvystu jį klūpantį scenoje ir su niekuo nesumaišomu balsu dainuojantį mintinai žinomos dainos žodžius. Visada tiksliai laiku koncertą pradedantis litvakų palikuonis šį kartą vėluoja penketą minučių. Visada be pertraukos grojantis muzikantas šį kartą leidžia publikai 20 minučių pailsėti ir papildyti gėrimų pardavėjų kasas (gal tai ne nuovargis, gal tiesiog arenos reikalavimas?). Bet vis tiek sąžiningai atgroja tris valandas, nesididžiuoja pagroti biso. Ir net tada, kai sugrojęs ošiančiai miniai "First we take Mannhattan, then we take Berlin" dainą, atsisveikina su publika, paskui dar grįžta ir atlieka pabaigai "So long Marianne" ir dar kelias dainas.

Paprastutis, besikreipiantis į minią My friends, neužburiantis nei scenografija, nei dekoracijomis, nei kostiumais ar specialiais efektais, prikausto publiką vien savo balsu ir charizma, kurią padeda išryškinti puiki senų virtuozų komanda bei trys gražios ir balsingos dainininkės. Visas žavesys - nuoširdume, muzikoje, dainų tekstuose, kuriuose daug meilės moterims, gyvenimui, Dievui. Ir ta elegancija scenoje, ir tas nusilenkimas su skrybėle, ir lengvi tvisto žingsneliai. Bet ką aš čia kalbu - į jo koncertus neina atsitiktiniai žmonės, eina tik tie, kurie jį be galo myli. Nors arena buvo pilnutėlė, atrodė, kad jis dainuoja tik man, nes jo balsas smigo gilyn, taip giliai, kad aidi iki šiol manyje. Ir kai jis dainavo "I'm your men", atrodė, kad jis tai šnabžda tiesiai man į ausį. O daina "Hallelujah" skambėjo kaip pati tikriausia malda, privertusi žmones net sulaikyti kvėpavimą. Dar pagalvojau, kad ji gerai skambėtų Vilniaus Kotrynos bažnyčioje.

Taigi, koncertas nenuvylė, tikrai nesigailiu nei vieno išleisto euro. Vietos buvo puikios ir mokėjau už bilietą trečdaliu mažiau, nei jis buvo vertas - už tą kainą pirkus kasoje pigiausią bilietą būčiau sėdėjusi kažkur aukštai ir nepatogiai. Tad kartais visai verta pasinaudoti Last minute pasiūlymais.

Tie kas labai nori išgirsti jo nepakartojamą balsą gyvai, gali spėti šį mėnesį į koncertus Lodzėje, Prahoje, Vienoje. Liublijanoje, rugpjūty - Puloje, Stokholme, Osle, Odense, Ciuriche, Braitone ir Mančesteryje.  Daugiau informacijos čia: http://www.leonardcohen.com/us/tour/events





 

Ar Lietuvos gėjai išdrįstų nešti Grybauskaitės portretą?

Eisena prasidėjo Kurfurstendame (ugnephoto nuotr.)

Berlyne šeštadienį buvo švenčiama Christopher street day, o per miesto centrą nusidriekusioje eisenoje dalyvavo ne tik įvairių seksualinių pakraipų atstovai, bet ir politikai. Tiesa, ne visi tiesiogiai kaip Berlyno meras Klausas Voverait'as, kuris iš vieno sunkvežimio mėtė miniai prezervatyvų pakelius. Eisenos dalyviai buvo pasipuošę kaukėmis su V.Putino ir A. Merkel nuotraukomis, o Rusijos prezidento didelė nuotrauka su padažytomis lūpomis ir užrašu - "aš esu Deivė" matėsi net ir stovintiems atokiau. Kelių partijų atstovai eisenoje dalyvavo su savo partijų logotipais išpuošta transporto priemone. Kaip lygiaverčiai parado dalyviai. Juk rinkimai ant nosies, kodėl praleisti tokį reikšmingą elektoratą ir nemokamą galimybę pasirodyti viešai? Anot spaudos, pašvęsti šios tolerancijos kitokiems dienos susirinko apie 700 000 žmonių.
mes kitokie - ne tik teigė, bet ir rodė dalyviai (ugnephoto nuotr.)
Ar aš ne gražus (graži?) (ugnephoto nuotr.)
Paradas tikrai buvo įspūdingas. Toks įspūdingas, kad p. Gražulį jau po pusvalandžio būtų ištikęs infarktas, o vyresnio amžiaus lietuviams būtų pasirodę, kad kažkas atrakino pragarą ir paleido iš ten visus ištvirkėlius. Bet Berlyne, kuriame viskas galima ir kuriame laisvai jaučiasi visi žmonės nepriklausomai nuo pažiūrų, orientacijos, amžiaus, socialinės padėties ar tautybės, šis spalvingas renginys visai tiko. Nors uždėti ženklą N 16 visai norėjosi. Daug spalvų, karnavalo atributų, nuogo kūno, fetišo, keistų galvos apdangalų. Policininkai, seselės, kaliniai, politikai, velniai ir net popiežiai - visų švenčių ir sekso parduotuvėse siūlomų drabužėlių demonstracija.

 Buvo ir tokių, kuriems, įsisiūbavus paradui, drabužių nebereikėjo. Iš kiekvieno sunkvežimio ar atviro autobuso sklido garsi muzika, eisenos dalyviai šoko, mojavo praeiviams ir smalsuoliams, gėrė alų ir tiesiog linksminosi. Tiesiog dar viena didžiulė pakvaišusio Berlyno Party, po ilgos kelionės pačiu miesto centru pasibaigusi vakare prie sausakimšų Brandenburgo vartų. Jūsų dėmesiui - kelios parado akimirkos.
svarbiausia - išpuoštos didžiulės mašinos (ugnephoto nuotr.)

Odos mylėtojų paradas (ugnephoto nuotr.) 

Visai bedieviška (ugnephoto nuotr.)

ugnephoto nuotr.
prijaučiančiųjų sijonėliai (ugnephoto nuotr.)

čia jis ar ji? (ugnephoto nuotr)

Eisenos pabaigoje - šiukšlių mašinos, kurios čia pat plovė gatves ir naikino visus pėdsakus

Berlynas (ne)laukia Obamos


dpa nuotr.
Berlynas kelioms dienoms tapo saugiausia sostine pasaulyje – čia galioja pats aukščiausias saugumo reitingas. Jau šiandien vakare Amerikos prezidento Barako Obamos lėktuvas tūps Berlyno Tėgelio oro uoste, iš kur vėl pakils po Prezidento 26 valandų vizito Vokietijos sostinėje. Berlynas laukia šio vizito, bet ne taip, kaip 2008, kai Europa kliedėjo „Obamanija“ ir daug mažiau, nei prieš 50 metų laukė atvykstant D. Kenedžio. Nori nenori, B.Obama yra lyginamas su savo pirmtaku, kurio vizitas į ką tik siena aptvertą Vakarų Berlyną 1963-iaisiais buvo vokiečiams itin svarbus palaikymas šaltojo karo metu.

B.Obama tokiu populiarumu pasigirti negali. Jam priekaištų turi ir taikos aktyvistai, kurie surengs kelias nedideles demonstracijas. Vokiečiams taip pat nepatiko pasklidusi informacija apie tai, kaip amerikiečių tarnybos žvalgosi vokiečių kompiuteriuose ir renka asmeninius duomenis. Šis šnipinėjimo skandalas net turi savo pavadinimą – United stasi of Amerika“ (Stasi – DDR saugumo tarnyba).  

Tiesiai iš oro uosto šarvuotų mašinų kortedžas nuveš prezidentą su žmona į Ritz Carlton viešbutį Potsdamo aikštėje, kur jis apsistos 11 aukšte esančiuose prezidentiniuose apartamentuose.
Oficialus B.Obamos vizitas prasidės trečiadienį Vokietijos prezidento Joachim Gauck pasveikinimu Belevju pilyje. Po to savo kabinete jo lauks Angela Merkel, kur šalia kitų rimtų klausimų bus sprendžiami ir JAV ir Europos laisvos prekybos reikalai.
 
Kaip ir D.Kenedis, B.Obama kreipsis į žmones prie Branderburgo vartų. Tik, priešingai nei prieš 50 metų, jo paklausyti galės ne šimtai tūkstančių norinčių, bet keli tūksta
nčiai kviestinių, prieš tai saugumo nuoširdžiai patikrintų svečių. Dar svarbesni žmonės kviečiami į bendrą vakarienę Šarlotenburgo pilyje, po kurios prezidentas skris atgal į JAV.

Jau Rusijos prezidentui, Izraelio ir Kinijos vadovams taikomas aukščiausias saugumo lygis, vadinamas 1. Tačiau vieninteliam Amerikos prezidentui galioja 1++ lygis. Jo šarvuotas automobilis atskrenda kartu iš Amerikos. Kaip ir maisto produktai bei daugybė saugumo darbuotojų, kuriems talkins Vokietijos policija ir saugumas.

Berlyniečiai ir turistai piktinasi ir dėl to, kad šiuo metu užtverta pusė miesto. Centre gyvenantys jau visą savaitę negali namo grįžti automobiliu ir privalo nuolat nešiotis asmens dokumentą. Prie Branderburgo vartų jau visą savaitę negali prisibrauti joks turistas, uždarytas eismas mašinoms, dviratininkams ir viešajam transportui, Šprė upe neplaukia turistiniai laivai. O prezidentui rytoj sakant kalbą, negali būti atvertas joks netoliese esančio pastato langas. Viešbutyje, kur apsistos Prezidentas, saugumo darbuotojų turbūt bus daugiau nei svečių. Potsdamo aikštė kelioms dienos taip pat taps uždara turistams ir vairuotojams, kaip ir dar daug gatvių, kuriomis važiuos JAV vadovas.

Sakydamas kalbą pusei milijono Vakarų Berlyno gyventojų, D.Kenedis papirko minią viena fraze – Ich bin ein Berliner (aš esu Berlynietis). Kokia fraze bandys sužavėti vokiečius B.Obama? Pamatysim.


Ką pamatyti Berlyne per vieną dieną

Vasaros sezonui prasidėjus, sulaukiu svečių ir klausimų ką vis tik reiktų aplankyti Berlyne. Kad nereiktų jiems visiems sudarinėti atskirų maršrutų, nusprendžiau visus svarbiausius Berlyno lankytinus objektus sudėti į vienos dienos intensyvią programą. Pagalvojau, kad ji galbūt pravers ir keliaujantiems toliau į Europą, juk vienos dienos stotelė Berlyne yra pakeliui daugeliui.

Berlynas yra išbarstytas miestas - čia nėra vieno senamiesčio, pagrindinės rotušės, bažnyčios ir pagrindinės aikštės. Čia istorija išsibarsčiusi po visą miestą, o įdomesni kampeliai net užkišti toliau nuo turistinių maršrutų. Todėl iš karto rekomenduoju nusipirkti visos dienos transporto bilietą už 6,50 eur ir galėsite drąsiai naudotis traukiniais, metro, tramvajais ir autobusais A ir B zonoje.

Hackische markt, renasphoto nuotr.
Taigi pradedam gana anksti, kokią 9 val nuo puodelio kavos Hackescher Markt stotelėje. Aplink ją išsibarstę daug kavinių, tikrai rasite kur ramiai prisėsti. Po kofeino dozės nueiname apžiūrėti kiemų, sekdami nuoroda  (Hackeschen Höfe). tai didžiausias uždarų kiemų rajonas Berlyne su vietinių dizainerių parduotuvėmis, k
avinėmis, naktiniais klubais. Vienas kiemas yra paliktas autentiškas ir nerenovuotas, purvinas ir išpaišytas, tad šiek tiek Berlyno atmosferos jau pajusite nuo pat ryto. Jei turite noro apsipirkti ir ieškote įdomesnių drabužių nei HM ar CA, teks čia sugrįžti sekančią dieną.

Muziejų sala
Apibėgus kiemus, apie 10 val einame pro Monbijou parką, pro tiltą per Šprė upę į Muziejų salą, kuri įtraukta į UNESCO sąrašus ir kurioje smagu net ir neinant į visus penkerius čia esančius didžiulius muziejus. Tiek muziejų aplankyti būtų per daug net ir dviem dienom, bet man visada atrodė, kad aplankyti bent vieną muziejų bet kokiame mieste yra būtina. Aš rekomenduoju kelias valandas skirti Pergamono muziejui (vienas turtingiausių architektūros muziejų), kuris turi atsivežęs tikrus Ištaro Babilono vartus ir tikrą Mileto koloną arba Egipto muziejui, kuris turi žymųjį Nefertitės biustą, daugybę egiptietiškų lobių ir autentiškų pergamentų.

Berliner Dom
Vidurdienį, kai šiek tiek esate jau nusivarę nuo kojų, o galva pilna įspūdžių, rekomenduoju išsitiesti prie visai netoli esančio Berliner Dom pievelės. pasėdim penkiolika minučių, sugriaužiam iš rankinės ištrauktą obuolį, pasigrožim didžiausia Berlyno bažnyčia ir protestantų centru Vokietijoje ir einam vidun. Kas turi daug jėgų, mėgsta lipti laiptais ir dievina fotografuoti panoramas, gali užlipti į bokštą.

Svarbu būtų iki pusės dviejų išeiti lauk ir paėjėti dešimt minučių pro Neptūno fontaną ir St Marienkirche iki Aleksandro aikštės - buvusio Rytų Berlyno centro. Ten nusiperkam currywurst (dešrelė su kario padažuyra vienas iš Berlyno atributų) iš daugelio po aikštę zujančių  prekiautojų su skėčiais ir sukišę kojas į didįjį fontaną, valgom ir bandom atgauti jėgas. Norintiems šopingo, rekomenduojamas Alexa centras arba Kaufhof (kažkada greitai turėtų čia atsidaryti ir pigus britų tinklas Primark), bet tai jau paliekam kitai dienai. Tada aikštėje apžiūrim žymųjį Pasaulio laikrodį, kuris, mano manymu, visai neįspūdingas, nufotografuojame žymųjį televizijos bokštą, kuris, beje Berlyne puikiai tarnauja kaip orientyras šiek tiek nuklydus, ir einame į traukinių stotį, kur sėdame į S5 arba S7 ir pavažiuojame dvi stoteles iki Ostbahnhof.

Ugne Now foto
Ten prasidės kelionė palei likusią Berlyno sieną, kitaip pavadinta didžiausia galerija po atviru dangum - East side gallery. Jei laikysitės mano plano, prie sienos turėtumėte atsirasti kokią trečią dienos. Prireiks nemažai kadrų, kol išfotografuosit visus 1,3 km besitęsiančią sieną su 106 menininkų darbais. Bet kelionės pabaigoje jūsų laukia pievelė palei upę ir smagus pasėdėjimas ir pasižvalgymas į anapus upės esantį Kreuzberg rajoną. Jūs nusipelnėte pirmojo bokalo ar butelio alaus!

Galerijos pabaigoje esančioje Warschauer stotelėje apie ketvirtą valandą įlipame į U1 ir dairydamiesi važiuojame iki Hallesches Tor ir pėdiname žymiąja Friedrich gatve iki Check point Charlie - žymiausio perėjos tarp rytų ir vakarų Berlyno, punkto. Ir dabar ten stovi amerikiečių kareiviai, tik dabar jau galima fotografuotis su jais, galima gauti suvenyrinį antspaudą, leidžiantį praeiti sieną ir smagiai pasijuokti iš visai nejuokingos Berlyno istorijos. Man tai šiek tiek panašu į norą nusifotografuoti dujų kameroje, nors ir seniai nebeveikiančioje. Bet šalia esantis muziejus yra labai geras ir išsamus ir talpina visą padalinto Berlyno istoriją. Pastovintiems ant kojų rekomenduoju. Arba pasirinkti kitą dieną vietoj šopingo.

Lipame į tą stiklinį kupolą virš Reichstago pastato
Na, bet jei neinate į muziejų, praeikite tolyn Friedrich gatve, galite stabtelti po dešine esančiame Gendarmiemarkt aikštėje ir pasijusti lyg Romoje. Toliau einame iki Unter de Linder gatvės, pasukite į dešinę ir kokią pusę šešių turėtumėte atsidurti prie Branderburgo vartų. Nusifotografuojame, apsidairome ir einame link Reichstago, į kurį reikėtų užsiregistruoti internetu prieš savaitę. Lipame į modernų kupolą, apžiūrim miesto panoramą, grožimės vaizdais. Jau septynios, o mums dar liko daug ką pamatyti. Išėję grįžtame prie žymiųjų Berlyno vartų ir dabar jau einame į kairę nuo jų link memorialo 6 mln nužudytų žydų atminti. Tai ne šiaip skulptūra, prie kurios reiktų nusilenkti ar padėti gėlių. Tai 2711 įvairaus aukščio granito luitų labirintas, kurie sukuria nejaukią ir sukrečiančią atmosferą. Fotografuoti neverta, geriau pabandyti pajusti vidumi, ką architektas norėjo pasakyti.

Potsdamo aikštė
Na ir pagaliau, jei esame labai greiti ir patogiai apsiavę, pasiekiame Potsdamo aikštę, kurioje nustemba ne tik modernios architektūros gerbėjai. Visai plynoje vietoje per dešimt metų buvo pastatytas tuo metu vienas moderniausių pastatų kompleksų Europoje. Pati aikštė uždengta Japonų architekto kupolu, kuris keičia spalvas ir padėtį. Rekomenduoju pasikelti į šalia esančio Sony centro apžvalgos aikštelę ir ten esančiame bare stebint saulėlydį virš Berlyno, išgerti taurę putojančio vyno. Tada sėsti į autobusą Nr 200 ir sugrįžti į Aleksandro aikštę, pakeliui dairantis ko dar nepamatėte. Tada sėdam į bet kokį tramvajų, pavažiuojame dvi stoteles iki Hackische kiemų, kur pradėjome dieną ir kur galima gauti skanią vakarienę kiekvieno skoniui ir kiekvieno kišenei. Arba sėdam į U2 ir važiuojame į Prenzlauerberg rajoną (Eberswalder stotelė), kur daugybėje restoranų vakarieniauja vietiniai gyventojai.

Netilpo į dieną apsilankymas Vakarų Berlyno centre, vadinamame Zoo dėl šalia esančio Zoologijos sodo ir taip pavadintos stoties. Reiktų užeiti į Gedachnis kirche, kuri po renovacijos bus atidaryta tik rudeniop, pažiūrėti aplink esančią didelę statybų aikštelę, kur statomas didžiulis centras Bikini Berlin, apeiti parduotuves ar pažiūrėti į Kurfurstendamm gatvėje esančias prabangesnių parduotuvių vitrinas. Zoologijos sodas taip pat vertas dėmesio, nes gražiai įrengtas, turtingas gyventojais ir kompaktiškas. Bet tai - jau antros dienos programa. Nebent visai vakare nuo Aleksandro aikštės galite sėsti į 100 maršruto autobusą ir apžvelgti Zoo pro autobuso langą nebevarginant kojų.

Aišku, visus mano išvardintus objektus galima sukeisti vietomis, galima visai išbraukti, galima pakeisti kitais. O galima visą dieną prasėdėti sumerkus kojas į fontaną ar pragulėti parke gurkšnojant alų ir klausantis gatvės muzikantų, galima stebėti žmones ir fotografuoti grafičius, o Berlyną apžiūrėti plaukiant kruizu Šprė upe ar pro autobuso langus. Galima taupyti dieną jėgas ir sutemus leistis į naktinio Berlyno vieteles. Šis miestas priima visokiausius turistus ir visi čia jaučiasi jaukiai. Čia nėra privalomų objektų, tik rekomenduotini. Čia įprasta sakyti, kad turi atrasti savąjį Berlyną. Tad galit šiuos patarimus čia pat ir pamiršti.






Gegužės 1-oji Berlyne

renasphoto .com nuotraukos
Nors ir pavėluotai, bet mintyse vis grįžtu į tą visuotinę Darbo žmonių šventę, kuri vokiečiams, bent jau Berlyne, nėra tik dar vienas laisvadienis sodo darbams nudirbti ar namams apsikuopti, bet tikra šventė. O gal vokiečiai, būdama darbščiausia Europos tauta, iš tiesų taip myli darbą ir laiko save pavyzdiniais darbo žmonėmis, kurie nusipelnė pašvęsti. O gal tiesiog ši diena sutampa su Berlyną kasmet užklumpančiu pavasariu, kai švęsti gyvenimą nereikia jokios ypatingos progos.

Gegužės pirmąją šeimų su vaikais buvo nusėti visi parkai, kai kurie vaikų muziejai atvėrė nemokamai savo duris. Mieste vyko daugybė švenčių, net teatralizuota viduramžių šventė, Ostbahnhof vyko didžiulis Blusturgis, o pagrindinėje 17 Juni gatvė buvo skirta vaikams. Tą dieną savo pažiūras demonstravo radikaliai nusiteikę jaunuoliai, kiti jungėsi į demonstraciją prieš juos. Bet didžiausia, masiškiausia, garsiausia šventė su didžiausia maisto pasiūla  jau 11 kartą vyko Kreuzberg rajone ir vadinosi "Myfest". Pradinis užmojis buvo suorganizuoti šventę vietiniam, radikalistiniais išpuoliais ir maištaujančia dvasia pasižyminčiam jaunimui. Bet po kelerių metų šventė tapo traukos vieta visam Berlyno jaunimui.
renasphoto.com

Nepaisant užtvertų transportui gatvių, žmonių srautas jomis plūdo toks, kad po keliolikos minučių pasigailėjome išvažiavę su vaikišku vežimėliu. Tiesa, jau metro supratome, kad tai visai nepanašu į renginį šeimoms, bet paskui nusiraminome, kai pamatėme, kad mūsų mažajam (2,5 m) sunkiosios muzikos kurtinantis garsas visai netrukdė smalsiai dairytis. O pažiūrėti ir man buvo į ką. Įdomiausia, aišku, žiūrėti į žmones. Į tiek daug laisvų žmonių vienoje vietoje. Kur daug žmonių, ten daug stiliaus.  Mados studentai turėtų čia ką patyrinėti. Bet Berlyno gatvės mada verta atskirų įrašų.

renasphoto.com
Šventė buvo išsidėsčiusi keturiose penkiose didelėse gatvėse, įrėmintose įvairiausio plauko prekiautojų maistu ir gėrimais bei keliolikos scenų su pusiau profesionaliais ir profesionaliais atlikėjais iš daugelio Europos šalių. Kiekvienas galėjo surasti savo muzikos stilių ir savo mėgstamą atlikėją. Vos atitolus nuo vienos scenos ir apsidžiaugus, kad vėl galima susikalbėti, atsklisdavo muzikos garsai iš gretimos. Ir taip - be galo, be krašto, metras po metro, kilometras po kilometro.

renasphoto.com
Taigi - jei reiktų trumpai apibūdinti Myfest, tai būtų - jauni, laisvi ir atsipalaidavę žmonės, muzika, kalnai šiukšlių, apsisioti medžiai, šimtai rūšių maisto ir alaus, pardavinėjamų čia pat gatvėje kartais be jokių higienos normų. Čia pat buvo kepamos dešros, čia pat plikomis rankomis į blynus vyniojamos daržovės ar iš namų atsineštu šaukštu į indus dedamas kuskusas. Kadangi daugiausiai prekeivių buvo vietiniai turkų gyventojai, tai vaizdas buvo dar egzotiškesnis. Bet niekas dėl to nesuko sau galvos - čia pat viskas buvo nuplaunama alumi ar energetiniais gėrimais ir vėl panyrama į muzikos ir žmonių garsus.

renasphoto.com
Mačiau girtų, mačiau ne vietoj sisiojančių, mačiau besibučiuojančių ir įsilinksminusių, bet nemačiau besimušančių. O tai labiausiai keista, kai tiek žmonių ir alkoholio sugrūsta į kiekvieną kvadratinį metrą. Policijos mačiau irgi daug, bet jie nuobodžiavo ir smagiai apkalbinėjo kolegas. Ar rekomenduočiau renginį turistams? Be jokios abejonės. Bet tik tiems, kuriems turizmas nesisieja su viešbučių ir restoranų žvaigždutėmis ir pagrindinėmis apsipirkimo gatvėmis ir kurie nebijo pažvelgti į tikrą, nenugludintą ir nepagražintą vietinių žmonių šventę, yra atviri naujiems įspūdžiams ir pažintims.


Šiek tiek poezijos

Prieš savaitę draugas atsiuntė šį eilėraštį apie pavasarį Berlyne. Maniau, kad reikia jam surasti vietos savo bloge, nes jis toks.... berlynietiškas ir taip atitinka šios dienos nuotaikas. Ir ką jūs manot - šiandien atsidarau day.lt ir randu tą patį K.Binkio eilėraštį, iliustruojantį šią dieną. http://day.lt/poezija/pavasaris/binkis_vokiskaspavasaris
Čia jau ne sutapimas, čia jau likimas. Todėl dalinuosi su jumis pavasarietiškomis Berlyno nuotaikomis.




Vokiškas pavasaris
 
Berlynas aukštyn kojom drybso, 
O mėnuo, senas idiotas, 
Elektros viela pažabotas, 
Šypso.
Gatvėse medžiai apkarpyti 
Nežino, ar jiem sprogt ar ne... 
Tiktai už lango vazone 
Svaigių, skanių kvapų pilni   
Narcizai pradeda šaipytis, 
Lyg vaikas alkanas sapne. 
Žvėryne miega krokodilai, 
Liūtai, beždžionės ir gyvatės. 
Šalia Žvėryno savo viloj 
Jau rengias gult aristokratės:
Juk metas jau - nakties antra.
Tramvajai ir automobiliai, 
Pabaigę gatvėse kadrilį, 
Senai po urvus išsislapstė, 
Pralenkdami kuris katrą. 
Jau vietoms merkias elektra. 
Pakilo mėnuo dar aukščiau. 
Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų, 
Pakreipęs savo snukį plokštų, 
Jis išsižiojo dar plačiau 
Ir atsiduso. Pūstelėjo. 
Ir šiltos srovės minkšto vėjo 
Užliejo knarkiantį Berlyną. 
Mėgino mėnuo kopti į Žvėryną, 
Bet staiga pro stiklus pamatęs, 
Kaip rėdosi aristokratės, 
Paraudo senis ir už bokštų 
Užrito savo veidą plokštų.
Kazys Binkis
100 pavasarių. Kaunas, 1923.

Paklydęs pavasaris

Renasphoto nutrauka
Gamta šiemet ne juokais juokauja. Pavasaris užtruko visoje Europoje. Gal atsipalaidavo kur anapus Alpių ir, kaip koks Šapras, nieko neperspėjęs ir niekam nesiaiškindamas, nusprendė neatvykti į savo didįjį pasirodymą. Ir jam nusispjauti, kad šitiek žmonių jo laukia, nesulaukia, iš nevilties geria vaistus ar degtinę, nervinasi dėl neprasidedančių ūkio darbų ar sugadintų atostogų.

Berlyne pavasaris neina, nors tu jam ką. Gaila tų dviejų milijonų turistų, kurie užplūdo pasidžiaugt nerealiu Berlyno pavasariu per Velykų atostogas, o negalėjo išsinerti iš striukių ir žieminių batų. Parduotuvėse seniausiai kabo pavasarinės ir net vasarinės kolekcijos ir prasčiau pasiruošę gamtos išdaigoms ne kiekvienoj beras pirštinių, šalikų ar vilnonių kojinių. Kai kurie Velykų reginiai buvo perkeliami į vidų, kiti, nepaisant oro, vyko lauke, Velykų mugė Aleksandro aikštėje priminė kalėdinę, o, pavyzdžiui, krokų žydėjimo šventę teko visai atšaukti. Vokiečiams, pripratusiems Velykų pusryčius valgyti prie lauko stalelių ir ieškoti kiškio paliktų kiaušinių ir dovanėlių žolėje, šiemet teko šildytis prie laužų ir lipdyti sniego senius. Užtat perpildytos buvo bažnyčios ir muziejai. Ir lėktuvai, skrendantys pietų kryptimis. Sinoptikai sako, kad tai pats šalčiausias pavasaris Berlyne per 130 metų.
 
Nors gamta išdarinėja ką nori, vokiečiai vis tiek laikosi tvarkos. Balandžio pirmąją viešbučiai, kaip ir įprasta, paskelbė vasaros sezoną, nepaisant to, kad lauko terasose dar niekas nepietauja. Sezoną atidarė ir Wannsee pliažo gelbėtojai - atidarymo proga net šeši drąsuoliai ruoniai sulindo į ežerą. Bet gelbėtojai džiaugėsi, kad jų nereikia gelbėti ir užuot demonstravę savo treniruotus kūnus, vis dar slėpėsi pūkinėse striukėse. Turistus Šprė upe plukdantys laivai taip pat jau pradėjo sezoną, nors žvarbstančių turistų ir nesulaukia.

Šparagų augintojai, balandžio vidury nuimdavę pirmąjį derlių, dar žvelgia į snieguotus laukus. Persikų ir abrikosų augintojai apžiūrinėja nušalusius ūglius. O gėlininkai skaičiuoja nuostolius, nes kai kurių gėlių, kaip pavyzdžiui, našlaičių ar primulių, sezono šiemet taip ir nebus. Visi parkams pavasarį papuošti skirti sodinukai keliaus į šiukšlyną ir užleis savo vietą vėlyvesniems augalams. Gėlių sodinukai vysta tiesiog parduotuvėse, nes niekas jų neperka.

Sodininkai, statybininkai, dviračių pardavėjai ir visi kiti, galintys dirbti ir uždirbti tik žiemai pasitraukus, pyksta ant kažkur dingusio pavasario ir skaičiuoja nuostolius. Ir seka kasdien orų prognozes. O jos jau skamba optimistine gaida. Sniego jau ir dabar mieste nedaug, o iki savaitės pabaigos turi išeiti ir paskutinis. Pranešama, kad kitą savaitę jau bus iki keturiolikos šilumos. Gal šilumos išsiilgę berlyniečiai ir miesto svečiai užtūps visus staliukus lauke ir šiek tiek kompensuos žiemos paliktus nuostolius?