Žaidimų aikštelė kapinėse

Ne, tai ne metafora. Nors būtų puiki antraštė kalbant apie lietuvių norą kartą metuose išdabinti artimųjų paskutinio poilsio vietas, skaičiuoti pas ką daugiau dega žvakelių ar primerkta gėlių.

Bet čia noriu papasakoti apie senas kapines ir kaip mes radome vaikų žaidimų aikštelę jose. Matyt mane, kaip ir kiekvieną lietuvį lapkričio pirmą dieną pradeda šaukti vėlės ir kojos nori nenori neša kapų link, nesvarbu kur bebūčiau. Šiandien prisiminiau, kad kaskart važiuodama pro Prenzlauerberge, visai netoli Alexanderplatz įsikūrusias senas kapines, pagalvodavau, kad vieną dieną reikės čia ateiti ir apžiūrėti visas tas virš sienos iškilusias kolonas, bokštelius, kryžius. Paskui vieną gražią rudens dieną vaiko darželio auklėtojas papasakojo, kad su vaikais apsilankė įdomioje žaidimų aikštelėje Leisepark, esančioje tose pačiose Marijos ir Nikolajaus kapinėse. Skambėjo makabriškai, bet šiandien nusprendžiau, kad tai pats tas ko reikia Vėlinių pasivaikščiojimui su vaiku.


Įėjus pro pagrindinius vartus apėmė ramybė, kaip visuomet būna įžengus į medžiais apaugusias ir vijoklių užgrobtas mirusiųjų valdas. Prie Frydrichshaino parko esančios Šv. Marijos ir Šv. Nikolajaus kapinės įkurtos prieš du šimtus metus ir jau pusė amžiaus kaip čia niekas nebelaidoja. Sako, dabar visai neseniai Berlyno Senatas vėl suteikė teisę laidoti artimuosius šeimos kapuose. Saulė šviečia, lapai šiugžda, šiltas vėjas glosto skruostus ir šokdina nuo didžiulių medžių palengva krentančius lapus, kurie čia pat paslepia senus ir daug regėjusius paminklus, takelius, ant žemės gulinčius nešvarumus. Lieka kryžiai, kolonos, kur ne kur stovintys seni suoleliai ir geltonas lapų kilimas. Nebebaisūs jokie praeities šešėliai, priešingai, jie netgi sukuria visą dabarties grožį. Prieiname šeimyninius kapus – didingas sienas su išrašytomis pavardėmis. Kur ne kur stovi skulptūra, kažkur užpieštas grafiti, suklypęs, bet naudojamas suoliukas, aprūdijusi tvora. Šiandien Vėlinės, bet nematau nei vienos žvakutės. Gėlėmis papuoštas vos vienas kitas kapas. Sutikome nedaug žmonių, vos keli turistai ir gal tik prie keturių kapų sėdintys artimieji. Įtariu, kad ne per Vėlines čia, vos dvi tramvajaus stotelės nuo Aleksandro aikštės esančiame parke, netgi galima pasimėgauti visiška vienatve.


Į Leisepark iš kapinių nepakliūnam, nes vartai užrakinti. Reikia paeiti gatve ir įeiti pro kitapus parko esančius vartus. Miškas laukinis, apžėlęs, bet pastatyti keli tvarkingi suoleliai. Mūsų penkiametis nubėga karstytis – jis čia jau buvęs. Aš dairausi smalsiai ir kiek atsargiai, nes vis dar viskas neįprasta. Už kito krūmo pamatau iš rąstų padarytas laipynes, šalia krykštauja besisupantys vaikai, smėliadėžės jau užkaltos lentomis. Ir tada čia pat, prie vaikų sūpynių pamatau praeito amžiaus paminklus. Kiek toliau po krūmu – dar kelis, už eglių prie sienos – keli antkapiai su dar nenusitrynusiomis pavardėmis. Už supynių – netgi mauzoliejus. Tačiau jokių kapų ribų, jokių puošmenų, tik miške kur ne kur išmėtyti antkapiai. Paskui vėl keli suoleliai, ant kurių įsitaisę mamos su kava ir vėžimėliais. Ir vėl smėlio dėžė ir laipynė mažiesiems. Vaikai semia ir mėto lapus, krykštauja ir gainiojasi vienas kitą su iš šakų pasigamintais šautuvais. Ir iš tiesų, galvoju, kam mirusiems toks didelis miškas. Argi jiems gaila juo pasidalinti su miesto vaikais, kuriems kiekvienas miško lopinėlis – prabanga? Ar negali gyvieji ir mirusieji draugiškai sugyventi vienoje vietoje? Juolab, kad vaikų parkas įrengtas labai natūraliai, sūpynės ir laipiojimo įrenginiai mediniai ir organiškai priderinti prie aplinkos, o suoliukai taip ir traukia įsikurti su knyga ir kava.


Ir vis tik suprantu, kad tai įmanoma tik Berlyne...

Taigi, jei norėsite atsipūsti su vaikais, Leisepark adresas - Heinrich-Roller štrasė. Iš jos pėsčiomis galite nužingsniuoti iki Park Friedrichshain – ten rasite gražų parką su išpuoselėta pieva, gražiu Pasakų fontanu su skulptūromis, kavine, birgartenu, tvenkinuku su alkanomis antimis gulbėmis ir dar keliomis, jau labiau sukultūrintomis vaikų žaidimų aikštelėmis. Ir minia gyvų žmonių.

Pasiimkit vaikus į Berlyną

Berlyne prasidėjo vasara.. Miestas prieš savaitę kvepėjo akacijomis, o dabar dėl bičių dėmesio varžosi liepų žiedai. Vakarienei neberasi laisvo stalelio lauke, prasideda lauko baseinų sezonas, kviečia didieji ežerų pliažai, tame tarpe ir žymusis šimtą metų skaičiuojantis Wannsee pliažas su iš Baltijos jūros atvežtu smėliu. Miesto gyventojai šiltą vasaros vakarą mėgsta tiesiog išsitiesti ant pievos su alaus buteliu rankose arba šokti tango upės pakrantėje, klausytis gatvės muzikantų arba įsitaisyti ilgam su vieninteliu kokteiliu viename iš daugelio beach bare. Jau nekalbu apie nugultus biergartenų suolus. Bet ne tik vietiniai išlenda į gatves, vasarą - pats turizmo sezonas.

Naujas aikšteles tyrinėjam kartu su sūnumi Benu

Šį kartą noriu papasakoti, kad Berlyne vasarą labai smagu ir su vaikais. Juk nebūtinai jie visas vasaros savaites turi leisti kaime ar prie jūros - pažintinės kelionės vaikams taip pat labai reikalingos, kaip ir jų tėvams.
Berlynas šiaip jau laikomas jaunimo traukos centru, bet aš galiu drąsiai teigti, kad kito taip šiltai vaikus priimančio miesto aš Europoje nežinau. Berlynas yra didžiausią gimstamumo rodiklį turintis Vokietijos miestas. Niekur kitur nerasite tiek vaikams skirtų parduotuvių su Bio, Eko, Natur drabužiais, batais, žaislais, maisteliu. Būti mama ar tėčiu čia yra cool, todėl bet kokioj kavinėj, restorane rasite ne tik vaikišką meniu ar kėdutes, bet ir žaidimų kampelius ar bent vaikiškų knygų lentynėlę. Su vaikišku vežimėliu pravažiuosite visur, įlipsite į visas transporto priemones. Žindyti ir vystyti vaiką galite bet kur, kur jums patogu ir kur leidžia jūsų pačių padorumo normos, niekas čia net neatsisuks į žindančią mamą ar prie medžio sisiojantį berniuką. Todėl tikiuosi, kad mano rekomendacijos ką nors sugundys aplankyti su vaikais mano mylimą miestą.

Žaidimų aikštelės

Žaidimų aikštelės džiaugsmai

Niekur nemačiau tiek žaidimų aikštelių kaip Berlyne. Jei jums atrodo, kad Bernardinų sode įrengtoji yra didžiulė, tada tikrai nematėte kaip atrodo milijoninio miesto vaikų žaidimų aikštelės. Jos visos išpiltos smėliu, taigi visos yra lyg didžiulės smėlio dėžės su karstyklėmis, laipynėmis, supynėmis, čiuožyklomis, batutais, judančiomis skulptūromis. Kai kuriose jų įrengtos vandens pompos ir kaskados, kad vasarą mieste likę vaikai turėtų kuo atsigaivinti. Visos aikštelės kitokios. Tai ne viešąjį konkursą laimėjusios firmos serijinė produkcija, sumontuota daugiabučių kiemuose. Čia net yra specialybė – žaidimo aikštelių architektas. Jau tiek daug jų mačiusi, vis dar kartais nustembu, radus neįprastą sprendimą, gražų medžio drožinį ar sumaniai įmontuotą skulptūrą. Tai, kas kartais iš tolo atrodo kaip nesąmonė, pasirodo besąs vaikus smagiai lavinantis įrenginys. Vaikai duodasi aikštelėse neskaičiuodami laiko ir nezyzdami namo. Net ir trumpo vizito metu leiskite jiems būtinai išbandyti savo jėgas pakeliui esančiose aikštelėse.

Parkai

Miesto vaikai gaivinasi ir fontanuose

Berlyne yra daugybė parkų. Tai žaliausia Europos sostinė, o jos centre įsikūręs Tiergarten (Tyrgartenas) – didžiausias Europos miesto centre esantis parkas. Visuose parkuose yra vaikų žaidimo aikštelės, dažnai net ne po vieną. Parkuose vaikams galima karstytis ant visų skulptūrų, postamentų, lipti į fontanus ar ant jų, tik, aišku, už jų saugumą atsakote jūs patys. Juose dažnai būna įrengtas koks paukščių narvas ar ožkų gardas smalsiems vaikams. Berlyno parkuose galima sėdėti, gulėti ant žolės, nesislepiant gurkšnoti alų (kaip ir bet kokiose kitose viešose vietose), valgyt sumuštinius, brazginti gitara, žaisti kamuoliu. Tik kai kuriuose jų galima grilinti.

Vaikų žaidimų kavinės (spielcafe)

Jei oras blogas, užsukite į vaikų žaidimo kavines ir galėsite ilgai mėgautis kava ir knyga, kol jūsų mažasis karstysis šalia esančiame žaidimų kambaryje. Dažniausiai tai net papildomai nieko nekainuoja. Šalia mūsų yra kavinė vaikams, kurios žaidimų dalis išpilta smėliu, tad blogu oru vaikai vis tiek gali gauti savo smėlio dėžę.

Zoologijos sodai 

Įėjimo į Zoo vartai

Berlyne yra du zoologijos sodai – Zoo ir Tierpark. Viename su gyvūnijos pasauliu ilgą laiką pažindinosi vakarų Berlyno, kitame – rytų Berlyno vaikai. Zoo yra seniausias Europoje zoologijos sodas su daugiausiai rūšių gyvūnų visame pasaulyje (20 000). Čia gyveno Knutas, čia vis dar gyvena seniausia Europos gorila, čia jauniklius atsiveda dramblių ir žirafų patelės. Man jis labai gražus, rekomenduočiau net ir tiems, kurie neturi vaikų ir nesidomi gyvūnais. Takeliai, fontanai, gyvūnų skulptūros, senoviniai paukščių narvai su raižiniais, stilingasis žirafų narvas, nuostabi vaikų žaidimo aikštelė – kelios valandos pačiame miesto centre smagiai prabėgs ne tik vaikams, bet ir tėvams. Kam dar bus mažai – galima apsilankyti šalia esančiame akvariume, apžiūrėti žuvis, driežus, vėžlius, krokodilus. Tierpark gyvūnų rūšių gal šiek tiek mažiau, bet jie gyvena kur kas erdviau, todėl rekomenduojamas tiems, kurie šiaip jau negali žiūrėti į uždarytus gyvūnus. Abiejuose parkuose yra mini zoologijos sodas, kuriame galima glostyti ir maitinti mažas ožkytes, avytes, triušius.

Muziejai

Jei jūsų mažieji dar per maži susipažinti su Nefertite ar įvertinti romėnų ar graikų skulptūrų žavesį, veskite juos į vaikiškus muziejus.

Technikos muziejus 

Gamtos muziejus skirtas labai gamtą mėgstantiems arba dinozaurais besižavintiems vaikams. Man, asmeniškai, visos tos gyvūnų iškamšos atrodo šiek tiek makabriškai, nors dinozauro griaučiai tikrai įspūdingi. Smagus yra ir pasakojimas apie visatos kilmę ir sandarą jau suprantantiems vaikams. Dar viena čia stovinti įžymybė – meškiuko Knuto iškamša tiems, kas labai gailisi, jog nepamatė jo gyvo.
Technikos muziejus didelis ir įspūdingas, bet ten reikia leisti tėčius, nes juos tie senoviniai laivų, lėktuvų, mašinų ir traukinių modeliai žavi nei kiek ne mažiau, nei vaikus. Mamos gali tuo metu smagiau laiką leisti “šopingui”. Šalia esantis Mokslo muziejus priklauso tai pačiai įstaigai, bet fizikos, chemijos dėsnius pačiam atrasti ir įvairius bandymus atlikti bus įdomiau mokyklinio amžiaus vaikams, mažiukai ten gali nuobodžiauti. Dar vyresnius vaikus sužavės kompiuterinių žaidimų muziejus, Filmų ir TV muziejus ar seniausia Europoje filmų studija Babelsberge prie Potsdamo.

Legolendas

Legolendo skulptūros

Galite pasilikti kaip alternatyvą blogam orui. Legolendas yra įsikūręs pačioje Potsdamo aikštėje, bet po žeme, skulptūros ir tie keli atrakcionai tvarkingi, įdomūs, bet nieko stulbinančio. Įdomiausia vaikams duotis didžiuliame žaidimų kambaryje su daugybe lego detalių, su mašinų trąsomis, kur galima išbandyt čia pat sumeistrautą automobilį, su karstynėmis. Įdomu ir 4D kino seansai, bet visumoje Legolendas per brangus. Nors vaikams labai patinka. Išbandymu jūsų kantrybei ir piniginei tampa ir tai, kad išeiti iš Legolendo reikia pro parduotuvę...



Vaikams patinka ir turistinės atrakcijos

O šiaip, visai nebūtina vaikams organizuoti specialių atrakcijų. Jiems patiks važinėtis dviaukščiu autobusu, patiks pravažiuoti tramvajumi ar metro. Esant geram orui, visai šeimai smagu bus praplaukti vienu iš daugybės Berlyno centru tekančios upės Sprė kursuojančiu laivu. Vaikams smagu pakilti ir į Reichstago kupolą (dėmesio – išankstinė rezervacija visiems internetu), smagu pabėgioti po žydų memorialo labirintą prie Brandenburgo vartų, įdomu pakilti į žymųjį televizijos bokštą ar bėgioti po žymųjį Potsdamo pilies parką. O jei nusivesite į jums patinkantį muziejų, po to leiskite jiems atgauti jėgas vienoje iš žaidimų aikštelių. Arba nučiuožkite kartu su jais.
Tikiuosi, sugundžiau? Jei norit susiplanuot tiksliau savo kelionę, daug naudingos informacijos surasite čia: http://www.visitberlin.de/en

Galima čiuožti kartu

AC/DC, U2 ir dar tūkstantis priežasčių šiemet aplankyti Berlyną

Šiais metais Berlynas ir vėl gali pasigirti pasaulinio lygio atlikėjų koncertais. Gal ką nors sudomins, nes manau, kad atvykti pasiklausyti mėgstamos grupės į Berlyną yra pigiau nei į Londoną ir smagiau nei į Varšuvą. O suderinus koncertą su savaitgaliu ar trumpomis atostogomis, juk galima ir Berlynui šiek tiek dėmesio skirti. Ir gal net atrasti geresnės muzikos, nei įsivaizdavote. Kad ir pavyzdžiui gatvėje ar kokiame nors parke. Arba jaunimo pamėgtame klube.

Nuo šiandien legendinė grupė Kraftwerk Naujoje Nacionalinėje galerijoje gros aštuonis vakarus su 3D projekcijomis. Deja, visi koncertai išparduoti, nėra net iš antrų rankų, nepaisant didžiulės bilietų kainos. 

Vienas didžiausių muzikinių metų įvykių - airių grupės U2 koncertai rugsėjo mėnesį O2 arenoje. Kad sutilptų visi norintys, negailintys už bilietą 130 eur ir daugiau, žymiausi airiai koncertuos net keturis vakarus iš eilės, vietoj planuotų dviejų. Nors kiek esu girdėjusi, smagiausi jų koncertai vyksta namuose, Dubline, kur susirenka ištikimieji jų fanai. Birželio mėnesį toje pačioje arenoje rinksis grupių KISS ir Roxette gerbėjai.

Liepos pradžioje arenoje savo gerbėjų lauks Carlos Santana, o po kelių dienų - Mark Knopfler. Vieno vizito metu galima aplankyti abudu.

Kitas metų įvykis - legendinio AC\DC koncertas Birželio 25 d. Olimpiniame stadione, kur grupė pristatys savo naują albumą "Rock or Bust". Manau, jog net apie pusantro šimto eurų siekiančios bilietų kainos nesustabdys grupės gerbėjų iš Lietuvos ir viso pasaulio. Jei rasite patogesnių ar pigesnių skrydžių - grupė taip pat koncertuos Miunchene, Kiolne, Hanoveryje, Dresdene, Niurnberge. 

Rudenį į kelionę lai ruošiasi Simply red, Nena ir Deep Purple gerbėjai. 

Šią vasarą, liepos mėnesį gerbėjų pilną Olimpinį stadioną bandys surinkti Helene Fischer. Įtariu, jai turėtų sektis, nes visi keturi šį rudenį Berlyne vykę jos koncertai buvo išparduoti labai greitai. Kitas - šlagerių karaliaus Udo Linderberg koncertas stadione turbūt irgi nesudomins lietuvių. 

Nereikia pamiršti ir muzikos festivalių, kur daug žmonių, spalvų, bruzdesio ir alternatyviosios muzikos  - gegužės pirmosios festivalio May Day, Kultūrų karnavalo gegužės pabaigoje, Fete de la Musique biržely, Festivals of Colours liepos mėn. Daugiau informacijos apie festivalius ir pagrindinius Berlyno renginius rasite čia: http://www.berlin.de/en/events/

Visas sienas į orą - Berlyno pavyzdys

Sekmadienio vakarą

Šį savaitgalį Berlyne buvo jaučiama tokia šventinė nuotaika, kokios miestas seniai nepamena. Sekmadienio vakarą mieste buvo tokios minios žmonių, kokių nesutraukia joks Oktoberfest, joks maratonas, jokios Berlinalės žvaigždės, joks gėjų paradas, joks Naujų metų šventimas, jokie kiti įprasti Berlynui renginiai.  Na, gal futbolininkų pergalė pasaulio čempionate šią vasarą apėmė miestą panašia euforija. Tačiau net ir tada nebuvo tiek žmonių gatvėse. Miesto centre buvo užtvertos beveik visos gatvės, saugumo sumetimais uždarytas metro, S-banas. Pasigailėjo tie, kurie išvažiavo su mašina, autobusais, nebuvo lengva net ir dviratininkams.

Bornholmer str.

Visą šventinį savaitgalį renginys vijo renginį, nesuskaičiuojamos parodos, koncertai, instaliacijos, net vakarėliai klubuose laisvės tema. Didžiausias renginys - prie Brandenburgo vartų su Peter Gabriel, Udo Linderberg ir žymiuoju Paul Kalkbrenner. Siena nepamiršta. Pilni laikraščiai istorijų, prisiminimų, nelaimingų nutikimų, dokumentika perpildyta televizija, pademostruoti visi filmai apie Berlyną. Siena buvo įsirėžusi daugelio žmonių gyvenimuose ir mintyse.

Nors siena griuvo prieš 25 erius metus, ji vis dar čia, Berlyne. Jos visai niekas nenori pamiršti. Ją vis dar nori matyti turistai, nori fotografuotis prie jos  ir kitų DDR- inių atributų, jos gabalai guli viešbučiuose, restoranuose, jos gabaliukų vis dar galima nusipirkti suvenyrų kioskuose. Prie checkpoint Charlie amerikonai ir kiniečiai vis dar fotografuojasi su kareiviais. Jiems linksma, kai gauna štempelį užrašų knygutėje, kad jiems leidžiama įvažiuoti į vakarų sektorių. Jie vaikštinėja po DDR muziejų ir stebisi, kaip egzotiškai gyveno tie rytiečiai, kokias primityvias skalbimo mašinas naudojo, kaip neskoningai rengdavosi.

Ši sienos griuvimo šventė yra ne jiems. Ne turistams, kurie turbūt nesipirešintų nusifotografuoti prie tikros sienos ir su tikrai policininkais. Oho, kokios puikios būtų nuotraukos feisbukui. Iš tiesų ši šventė skirta tiems, kuriuos sienos griuvimas išlaisvino. Berlyniečiams, Vokiečiams. Mums. Lenkams, čekams, latviams ir visiems kitiems dabar vadinamosios naujosios Europos nariams. 

Ši šventė yra pirmiausiai man. 

Balionai prie Brandenburgo vartų

Prieš 25 erius metus rudenį buvau Berlyne ir mačiau ją tikrą, neišpaišytą. Mačiau pasieniečius, mačiau šunis, mačiau spygliuotą vielą, klausiausi šiurpių istorijų apie šaudomus bėglius. Tuo metu jau buvome spėję šiek tiek įkvėpti laisvės oro, bet dar nebuvome atsikratę uniformuotų rusų baimės. Neprisimenu, ar fotografavausi prie sienos. Turbūt ne. Gal todėl, kad draugas perspėjo to nedaryti, o gal dėl to, kad pirmąkart atsivėręs užsienis siūlė įdomesnius vaizdus nei kalėjimo siena. Tąkart niekas nežinojo, kad siena grius vos po dviejų savaičių mums išvažiavus ir istoriniai procesai taps nebevaldomi Gorbačiovo, kuris dar ir vakar nuo senatvės drebančiu balsu Berlyne pareiškė, kad pasaulis nesupranta Rusijos ir nuostabių Putino idėjų. Velniop juos ir jų naujas sienas.

Nenoriu fotografuotis prie sienos ir dabar. Nemanau, kad kaliniai, išėję į laisvę, stengiasi fotografuoti kalėjimo vartus. Net ir po daugelio metų. Daugelis vokiečių nori pamiršti sieną, bet ji vis dar yra, vis dar skiria vieną tautą į dvi dalis. Net ir dabar jie vienas kito susipažinę klausia ar jis rytietis, ar vakarietis. Lyg tai viską pasakytų apie žmogų. Tai pasako tik tiek, kad sienų taip lengvai nenugriausi.

Bet kas jau kas, o šis miestas moka švęsti. Traukinių streikas gal ir sukliudė daliai turistų atvykti, gal miesto gatvėmis vietoj planuotų dviejų milijonų turistų vaikštinėjo šiek tiek mažiau. Bet džiugino tai, kad vietiniai labai aktyviai dalyvavo renginiuose. Iš tiesų, tai buvo Berlyno šventė, berlyniečių šventė. Septyni tūkstančiai baltų šviečiančių balionų driekėsi 15 kilometrų per visą miesto centrą, taikiai ir vaizdžiai žymėdami sienos ribas. Kiekvienas galėjo prisiminti ,kur jis pirmąkart perėjo sieną, parodyti tą vietą vaikams, tėvams, giminėms iš kitų, ne tokią audringą praeitį turėjusių miestų. 

Kai sekmadienį vakare, skambant Bethovenui, jie pakilo į orą, simboliškai vėl panaikindami sieną, kai danguje skleidėsi fejerverkai, žmonės vėl braukė ašaras, kėlė putojančio vyno taures ir glebėsčiavosi. Šaukė "Mauer muss weg" (šalin sieną). Kaip ir tąkart, prieš 25 erius metus. Nepamirštama naktis buvo anuomet. Nepamirštama iš šių metų lapkričio devintoji.

Atsigaivinti Baltijos jūroje

Kai Berlynas įkaista, savaitgaliais po jį vaikštinėja tik turistai. Su kepurėmis, su skėčiais nuo saulės, su laikraščiais ant galvos apžiūrinėja betonines miesto įžymybes, o pavargę įsitaiso medžių šešėlyje viename iš Berlyno parkų. Vietiniai tuo metu plaukioja atviruose baseinuose, drybso prie miesto ežerų ar klausosi muzikos kokiame šešėliuotame turistams neprieinamame kieme. Kas turi mašinas,  išsivažinėja po sodus, miestą supančius ežerus.

Nors ir neturi automobilio (net 45 proc Berlyno gyventojų jo neturi), įmanoma dienelei nulėkti prie jūros paklausyti žuvėdrų ir įkvėpti jūros kvapo, įsivaizduoti, kad anapus vandenų ne Švedija, bet Danija, o šiaurės rytų kryptimi žvelgiant galima pasiųsti linkėjimus namiškiams. Lengviausia ir pigiausia įveikti tuos 250 kilometrų galima su Deutsche Bahn Wochenendticket (savaitgalio bilietas). Su 44 eurus kainuojančiu bilietu regioniniais traukiniais (tie, kurie pažymėti raidėmis RE) visą dieną gali važinėtis iki penkių žmonių. Tad, jei randate gerą kompaniją, dienos kelionė jums kainuos visai nedaug.

Nusprendžiam išbandyti Warnemünde express - traukinį, važiuojantį iki prie Baltijos jūros įsikūrusio miestelio stoties, nuo kurio tik kelios stotelės iki pliažo. Nepaisant to, kad tai yra vienas mėgstamiausių berlyniečių dienos išvykos krypčių, šis traukinys važinėja paskutinį sezoną. Paskui pasiekti artimiausią pliažą bus galima traukiniu iki Rostoko.

Pusę devynių ryte įsigrūdam į perpildytą traukinį ir tuoj suprantu, kad svajonės ramiai įsitaisyti su knyga prie lango ir nusnausti punktelį  nupučiamos pro atvirą langą. Džiaugiamės trečiame vagone radę vietos ant laiptelių. Patogiai važiuojant, tos dvi su trupučiu valandos tikrai neprailgtų, bet kietas laiptelis jau po pusvalandžio pradeda spausti sėdynę. Dairausi, bet pro langus slenka lietuviškas peizažas, tik kaimiečių namai ne mediniai, o mūriniai, o ir gyvulių bandos laukuose didesnės laksto. Pagaliau privažiuojam Rostock, kur šiaip reiktų išlipti, bet čia žymusis Warnemünde express, tad važiuojam iki galo. Tada dar kelias stoteles reikia pavažiuoti su S1, dar kelias - su autobusu. Bilietukų pirkti nereikia, nes galioja tas pats DB bilietas.

Nuo autobuso stotelės pliažas čia pat, tad dar prieš vidurdienį įsitaisome prie pat jūros ir mėgaujamės gaivuma. Galime išsinuomoti būdelę, kaina valandai - 2,5 eur, visai dienai - 10 eur. Jei pamiršai sumuštinius, galima nusipirkti keptą ar virtą dešrą su bandele - 2 eur, arba butelį šalto alaus - 2,5 eur , ledų - nuo 1 eur. Promenadoje pilna restoranų, galima ir normaliai pavalgyti. Čeburekų pliaže niekas nenešioja. Rėkauja tik žuvėdros - tokios didelės ir riebios, kaip vištos ant ilgų kojų. Jos kaip mat prisistato prie valgančių žmonių.

Pliažas kaip ir bendras, bet čia daugiau plikų, nei apsirengusių. Taip ir nesuprantu, ar čia mes į nerašytą nudistų pliažą pataikėm, ar beveik visi vokiečiai - nudistai. Bet tai netrikdo džiaugtis vėsiu jūros vandeniu, statyti smėlio pilis, rinkti akmenėlius ir žvelgti į horizonte zujančius didžiulius keleivinius keltus iš Švedijos, Danijos. Po šešių valandų pliaže susiruošiam namo. Traukinys vėl pilnas pavargusių nuo poilsio žmonių, po ilgos gaivios dienos grįžtančių į karštą miesto vakarą…

Neišvengiamas futbolas

     Vokiečiai ruošiasi išprotėjimui. Aišku, kad dėl futbolo. Skaičiavo dienas, dabar jau tik valandas iki Pasaulio futbolo čempionato pradžios. Keista stebėti, kaip jie su jauduliu laukia prasidedant didžiausio šios vasaros įvykio, kai daugybę vakarų bus galima gerti alų nevaržant savo emocijų ir išreiškiant meilę savo šaliai.

Ledai su Vokietijos vėliava karštomis dienomis labai paklausūs

      

Nepaisant to, kad Berlyne visi barai rodys futbolą, siūlomos ir kelios specialios stebėjimo vietos. Masiškiausias varžybų žiūrėjimas turbūt vyks prie Brandenburgo vartų įrengtoje fanų mylioje. Tiesa, ten bus transliuojamos tik tos varžybos, kur žais Vokietijos rinktinė ir visi finaliniai žaidimai. Prieš varžybas ir per pertraukas gros apšildančios grupės, liesis alus, čirškės dešros, kvepės spragėsiais. Pagrindinio ekrano dydis - 60 kvadratinių metrų, gatvėje bus išdėstyti dar šeši mažesni ekranai, kad pamatyti vokiečių įvarčius galėtų visi 220 000 sėdinčių žiūrovų ir dar dvigubai tiek stovinčių. Virš tūkstančio sėdimų vietų įrengta ir Vašingtono aikštėje prie Hauptbahnhof. Dar balandžio mėnesį Vokietijos vyriausybė priėmė įstatymo sušvelninimą, kad pasaulio futbolo čempionato metu būtų galima triukšmauti lauke ir po vidurnakčio, todėl fanų emocijų siautėjimo niekas nesustabdys.

    

Kas nenori stumdytis su turistais, turi nusižiūrėję savas jaukias vieteles. Kiekviename rajone futbolas bus transliuojamas ir kavinėse, ir atvirose aikštėse, ir stadionuose, ir pliažuose. Va čia tai skamba visa smagiai - įsitaisyti šezlonge su Kapirinjos taure ir stebėti šėlstančių vokietukų emocijas… Jei norėtumėte išsinuomoti ekraną privačiai šventei iki liepos vidurio, susidurtumėte su rimtais sunkumais, nes jie visi kur nors jau rodys futbolą. O jei norėsite per ateinantį mėnesį ramiai pavakarieniauti Berlyne, pirma pažiūrėkite, ar tą dieną nežaidžia Vokietijos rinktinė.

Taigi svarbiausia - nesėdėti užsidarius namie, būti kartu su bendraminčiais, parodyti, už kurią komandą sergi. Niekeno nestebina visur tampomos Vokietijos vėliavos - čia vėliava priklauso piliečiams, o ne valdžiai, tad jie gali daryti su ja ką išmano. Tiesa, demonstruoti lojalumą ne Vokietijos rinktinei kai kuriuose buvusio Rytų Berlyno rajonuose nerekomenduočiau, bet centre tikrai bus pilna ir futbolo kitatikių, ir tolerancijos jiems. Juk Berlyne ne tik svečiuojasi, bet ir gyvena daugybė užsieniečių.

Prekybininkai nesnaudžia

     

Jau dabar klesti ir futbolo atributikos pardavimai - kaipgi be jos. Vyriškus vokiečių rinktinės marškinėlius gali nusipirkti ir už 40 eurų (Adidas), ir už 5 (Lidl). Sergi už prancūzus ar italus - prašau jų spalvų marškinėliai. Išradingieji prekybininkai pardavinėja ne tik vėliavas, apyrankes ar kepurėles. Su mėgstamos šalies spalvomis gali nusipirkti ir apatines kelnaites, ir kojines, ir net sukneles ar skrybėles.  Didieji supermarketai jau senai už didesnius pirkinius prideda lipdukų su futbolininkų nuotraukomis. Juos gali rinkti, klijuoti į specialų sąsiuvinį. O kur dar akcijos - pirk du, kamuolys dovanų. Pirk tris ir gausi kelis.. Net jei visiškai nedomina futbolas, jo neįmanoma išvengti - apyrankės įdėtos prie vaikiškų sausainių, po jogurto indeliais slepiasi lipdukai, po šokoladu - vėliavėlės, ant bandelių ir dešrelių atspausti futbolo kamuoliai. Jų pilna ir ant traškučių, saldainių, šokoladų ir net ant specialiai tai progai išleisto tualetinio popieriaus. Ledų skyriuje - vokiški ledai, o prie kasų įkyriai brukami Vokietijos vėliavos formos ir spalvų Haribo guminukai. 

     

10 priežasčių, kodėl Berlynas yra cool

Egzistuoja šimtai knygų ir tūkstančiai patarimų žurnaluose ir interneto puslapiuose, šimtai tūkstančių sakinių, bandančių apibūdinti Berlyno traukos fenomeną. Šį kartą man patiko JAV interneto laikraštyje Huffington Post išvardintos priežastys, kodėl Berlynas vis tik yra cool miestas. Papildau jas savais komentarais.

1. Berlyne yra daug parkų. Pritariu, parkų čia yra visokių ir visiems - pradedant pačiame miesto centre esančiu didžiausiu Europos miesto parku Tiergarten, kuriame jaukų kampelį gamtoje ras bet kokių pomėgių ir amžiaus grupių žmonės (yra net ir nudistų zona). Yra daug mažesnių, ramių parkų, kurias mėgsta šeimos su vaikais, kaip mūsų mėgstamas Bürgerpark Pankow rajone. Yra parkų, kuriuose galima grilinti. Yra jaunimo mėgstamų parkų, kaip Görlitzpark, kur galima daryti beveik viską. Yra Mauerparkas, kuriame kiekvieną sekmadienį vyksta kone muzikos festivaliai ir kuriame dažnai pritrūksta pievos patiesaliukui padėti. Ir yra Tempelhof, bet apie jį - visas skirsnis žemiau.

Koncertas Mauerparke

2. Ežerai, kanalai ir daugybė vandens. Turistams siūlyčiau praplaukti laivu Šprė upe ir kanalais ir pažvelgti į miestą nuo upės pusės. O paskui su alučiu prisėsti pakrantėje ir stebėti kitus turistus. Vasarą visos Berlyno pakrantės pievos nusėstos turistų ir vietinių - nebijokit, čia visur galima sėdėti ant žolės ir gerti alų ir joks piktas policininkas jūsų neišvaikys ir baudos neparašys. Nereikia pamiršti ir ežerų, supančių miestą iš visų pusių. Prie daugelio jų vasarą veikia maudyklos, o Wannsee pliažas buvo žymus ir prieš šimtą metų, ir šaltojo karo laikais. Tuo metų rytų Berlyno gyventojai mėgavosi švariu Müggelsee vandeniu.

3. Naktinis gyvenimas. Čia jau aš nedaug ką galiu iš savo patirties pridurti, nes naktinis gyvenimas prasideda tik nuo vidurnakčio. Tiek, kad smagu, kad jis vyksta, kad naktį tiek daug žmonių mieste, kad anksti ryte metro sutinki daugiau grįžtančių klubinėtojų, nei ankstyvų piliečių. Gausybė klubų, geri DJ, tarptautinės muzikos grupės, alternatyvi muzika ir menai, ir visiškai laisva atmosfera - štai už ką mėgsta Berlyno naktinį gyvenimą jaunimas iš viso pasaulio. 

4.Nebrangus ir skanus maistas. Tikra tiesa, čia net greitasis maistas, kaip Doner, Falafel ar vietnamietiška makaronų porcija labai skanus, net picos išsinešimui nebrangios ir skanios. Indiškame, korėjietiškame ar tailandietiškame restorane galima skaniai pavalgyti už dešimt eurų (taupantiems dar ir vienam gėrimui tiek užteks). Čia taip pat yra ir Michelin žvaigždutėmis pažymėtų restoranų, ir tokių, kur dirba žymūs virėjai, o vakarienės kaina tik prasideda nuo 100 eur. Yra Tamsos restoranas, yra daugybė vegetariškų, veganiškų, ekologiškų užeigų. Žodžiu - maisto pasirinkimas visiems skoniams ir visoms piniginėms. 

Tempelhofer parkas

5. Laisvės jausmas Tempelhofe. 370 hektarų uždaryto oro uosto teritorija pačiame miesto centre su laukine pieva ir lygiais asfaltuotais keliais. Daryk, ką nori - skrisk, lėk, važiuok dviračiu, riedučiais, riedlente, longbordu, leisk aitvarus, pūsk burbulus, kepk mėsą, gerk vyną, grok, šok, švęsk gimtadienius, renk festivalius. Berlyniečiai taip pamilę savo lauką, kad prieš savaitę vykusiame referendume nutarė neatiduoti jo jokiems plėšriems statybininkams, nepaisant to, kad butų mieste katastrofiškai trūksta. 

Spreepark

6. Surasti apleistų vietų. Visiems apgriuvusių ir paslaptingų vietų ieškotojams Berlynas turi ką pasiūlyti. Čia, ypač rytinėje pusėje gausu apleistų pastatų, stočių, bunkerių ir net apleistas Spreepark - pramogų parkas su senomis sovietinėmis karuselėmis ir aprūdijusiu apžvalgos ratu. Neturintiems laiko yra organizuojamos ekskursijos. 

Ši siena tuoj taps meno kūriniu

7. Tarptautinė meno scena. Čia viena iš priežasčių, kodėl aš taip mylių Berlyną. Šimtai galerijų ir tūkstančiai meno erdvių, žymiausių kūrėjų parodos, alternatyvaus meno scenos, festivaliai, jau nekalbant apie nepakartojamą streetart. Trumpai būtų galima apibūdinti - menas už kiekvieno kampo ir kiekvieno skoniui. 

8. Legalus alkoholio vartojimas viešai. Apie tai jau užsiminiau ankščiau, tačiau reikia paminėti, kad tai džiugina ne tik lietuvaičius, bet ir amerikonus. Jiems irgi draudžiama tėvynėje gurkšnoti alų viešoje vietoje. Berlyno viešajame transporte vėlai penktadienį alų iš butelio gurkšnos turbūt kas trečias keleivis, nors tai ir neleistina. Bet Berlyne į daug ką ir policija pažiūri pro pirštus. Atrodytų, turėtų gatvėse v
oliotis daugybė girtuoklių, bet taip nėra. Gal todėl, kad dalis ir baigia vakarą su tuo vienu alaus buteliu. Tai daugiau laisvės, nei alkoholio vartojimo išraiška. O girtuoklių čia nei mažiau, nei daugiau, nei kituose dideliuose miestuose.

9. Dviračiai, kiek tik akys užmato. Išplėtoti dviračių takai ir nepigus visuomeninis transportas vis daugiau žmonių verčia pasirinkti keliones dviračiu. O kad dažnai tai yra greičiau, nei važiuoti su automobiliu, žino kiekvienas centre gyvenantis berlynietis. Egzistuoja ir išplėtota dviračių kultūra - vairuotojai praleidžia, pėstieji nelipa ant dviračių takų, dviratininkai nesistumdo, o laikosi tvarkos. Egzistuoja ir dviračių mados - kuo senesnis, kuo keistesnis, tuo madingesnis. 

10. Visi geria Club Mate. Nežinau, ar šį punktą tikrai buvo būtina įrašyti į dešimtuką ir ar tai tikrai rimta priežastis mėgti Berlyną, bet galiu patvirtinti, kad šį matės arbata prisotintą limonadą geria daugelis rytais, po pietų ir naktimis. Tai savotiško skonio energetinis gėrimas, kurį pamėgę, daugelis pajunta "priklausomybę". Ir ne tik klubinėtojai, bet ir pensininkai, jaunos mamos, tėčiai, ofisų darbuotojai, menininkai. Įdomu tik, ar jį parduoda nepilnamečiams? Bavarijoje gaminamas gėrimas šitokio populiarumo sulaukė tik Berlyne ir yra parduodamas beveik ant "kiekvieno kampo". Ir tapęs berlynietiško stiliuko atributu.