Wannsee - didžiausias Berlyno ir Europos pliažas

Per Velykas berlyniečiai džiaugėsi nemokamu įėjimu

Berlyno Cėlendorfo rajone esantis Vanzė (Wannsee) pliažas - ne tik didžiausias, seniausias ir populiariausias pliažas Berlyne, bet ir didžiausias prie vidinių vandenų įsikūręs paplūdimys visoje Europoje. Jo ilgis 1275 metrai, o plotis - 80 metrų, jame telpa 50 000 poilsiautojų. Jau daugiau nei 100 metų berlyniečiai važiuoja čia savaitgaliais, per atostogas, karštomis vasaros dienomis, gaivinasi ežero vandeniu, šaltu alum, sėdi vokiškuose pliažo krepšiuose ar tiesiog ant smėliuko, kuris čia ne šiaip sau miesto smėlis, bet atvežtas iš Baltijos jūros paplūdimių. Palipus laipteliais auksčiau - didelis parkas su fontanais ir dideliais šachmatais - tiems, kam norisi pavėsio. Pliažo gale - vaikų žaidimų aikštelė su didele iš virvių nupinta karstykle, supynėmis ir tinklinio bei krepšinio aikštelėmis, tramplinais, stalo teniso stalais. Ten galima išsinuomoti valtelę ar tiesiog nuo kranto stebėti romantiškai nardančias burlenčių ir jachtų bures.

Kitoje pusėje pliažo - atskira FKK zona. Nežinantiems paaiškinsiu, kad vokiškai tai reiškia nudistus, o vokiečiai turbūt yra nepralenkiami šioje srityje. Prie Baltijos jūros ne visada ir atskirsi, kur prasideda tas nudistų pliažas, nes vokiečiai laiko savo prigimtine teise maudytis, kaip mama pagimdė. Tačiau prieš šimtmetį tai daryti buvo griežtai draudžiama ir vyrų bei moterų maudyklos buvo atskirtos aukšta medine tvora.

Pliažas pradėjo veikti 1907 metais, nors pastatas su promenada, kavinėmis, persirengimo kambariais buvo pastatytas tik 1930 metais ir, kaip nebūtų keista, karo metais beveik nenukentėjo. Keista ir tai, kad pliažas veikė visus karo ir pokario metus, kad berlyniečiai nors trumpam galėtų pasimėgauti saule ir vandeniu, pamiršę sugriautus namus ir visus nepriteklius. Tiesa, turi jis ir gėdingų momentų. Prieš karą prie įėjimo ilgai kabėjo užrašas, draudžiantis čia lankytis žydų tautybės žmonėms. Šaltojo karo metais Wannsee pliažas buvo beveik vienintelė vieta, kur iš visų pusių rusų kariuomenės apsupti vakarų Berlyno gyventojai galėdavo pasidžiaugti gamta ir kuris rytiečiams buvo sotaus ir turtingo kapitalizmo simbolis.

Dabar Berlyne vasarą veikia daug pliažų ir atvirų baseinų, bet Wannsee išlieka didžiausiu ir populiariausiu šeimų tarpe. Ir iš tiesų - ten visada atostogų atmosfera. Išlipus iš S-bahn Nikolasee stotelėje, kilometrą dar žingsniuoji kvepiančiu mišku, o paskui, pamačius visus tuos burlaivius, išgirdus vaikų krykštavimą ir pajutus šiltą smėlį tarpupirščiuose supranti, kad pabėgai iš miesto. Nors iš tiesų - tai tik pusvalandis kelio nuo vakarinio miesto centro. Wannsee pliažas įtrauktas į nacionalinio paveldo registrą ir, tikiuosi, ilgai dar išliks berlyniečių atsipalaidavimo vieta, kurią rekomenduoju ir perkaitusiems turistams.

Įėjimas

Mokestis į visus lauko baseinus ir visus pliažus Berlyne imamas tas pats, nustatytas valdžios - 5,5 eur dienai. Jei ateinate 1,5 val prieš užsidarant - 3,5 eurų, tiek pat kainuoja dienos bilietas vaikams. šeimos bilietas - 11.50 euro. Pinto krepšio, apsaugančio du žmones nuo smėlio, vėjo ir tiesioginių saulės spindulių nuoma dienai - 8 eur. Pilstomo alaus bokalas - 3 eurai.

Taigi, sezonas prasideda gegužės pirmąją!
Pabaigai linksmas vokiškas penkiasdešimtųjų hitas apie Wannsee "Pack die Badehosen ein", kurį žino kiekvienas berlynietis: https://www.youtube.com/watch?v=O109HobzdZo

Visuomeninis transportas Berlyne ir WelcomeCard

Norintieju aplankyti Vokietijos sostinę manęs dažnai teiraujasi apie Berlyno transporto sistemą: ar apsimoka pirkti vienkartinius bilietus, ar dienos, kiek galioja, kas gali kartu važiuoti. Visi nori sutaupyti, nori rasti optimaliausius po miestą keliavimo būdus. Šiaip visuomeninis transportas Berlyne puikiai veikia, taip kad galite pamiršti savo automobilį ar taksi paslaugas. AB zonos apima visą centrą ir jų turėtų užtekti, jei nereikės pasiekti Šionefeldo oro uosto ar nenorėsite aplankyti Potsdamo. Vienkartinis transporto bilietas galioja dvi valandas, kainuoja 2.70 ir viena kryptimi juo galima važiuoti su pauzėmis ir persėdimais. Jis galioja metro, traukiniuose, autobusuose, tramvajuose.  Dienos bilietas kainuoja 7 eurus ir juo visą dieną (iki kitos dienos trijų ryto) galite važinėti visomis kryptimis visomis transporto priemonėmis.

Bet turistams, atvykusiems į Berlyną kelioms dienoms ir neturintiems čia vedlių, kurie paaiškintų transporto bilietų sistemą, išvardintų muziejus ir dar įbruktų į rankas brošiūrą su lankytinų objektų sąrašais, tikrai rekomenduoju įsigyti Turisto arba Miesto korteles, kurias siūlo visi turizmo centrai, ir taip ne tik gauti visą reikalingą informaciją apie miestą, bet ir sutaupyti pinigų. Pabandžiau čia jas ir apžvelgti. Kaip atskaitos tašką ėmiau tris dienas galiojančias korteles ir jų kainas. Ir palyginimui turiu pasakyti, kad šiemet, vėl pabrangus miesto transportui, trims dienoms perkant dienos transporto bilietus AB zonoje, reikės išleisti 21 eur. Jei turite vaikų nuo 6 iki 14 metų amžiaus, jiems taip pat reikės pirkti bilietus po 4,70 eur, ką galėtumėte sutaupyti pirkdami tris dienas galiojančias turisto korteles.

Berlin WelcomeCard

Tai pati populiariausia Berlyno turistams siūloma kortelė, trims dienoms ji kainuoja 27,50 eurų žmogui ir galioja 72 valandas AB zonoje nuo pirmo jos atžymėjimo lipant į pirmą susisiekimo priemonę. Kartu su suaugusiuoju su ja gali važiuoti iki 3 vaikų iki 14 metų amžiaus. Perkant šią kortelę, gausite atspausdintą miesto gidą su lankytinais objektais ir turais, išlankstomą Berlyno ir Potsdamo žemėlapį, Berlyno transporto žemėlapį. Be to, su šia kortele gausite nuo 25 iki 50 proc. nuolaidas beveik dviem šimtams įvairių muziejų, galerijų, ekskursijų ir pas kitus Berlyno turizmo partnerius. Jei norite apžiūrėti Berlyne sukauptas meno kolekcijas, tuomet už tris dienas verta sumokėti 42 eurus ir kartu su WelcomeCard įsigyti Museum Island card, kuri leis aplankyti visus penkis didžiulius Muziejų saloje įsikūrusius muziejus (palyginimui - vienos dienos muziejų kortelė kainuoja 18 eurų, perkant atskirai).
Ją galima nusipirkti Berlyno oro uostuose, turizmo biuruose, viešbučiuose ir visuose transporto bilietų pardavimo aparatuose. Ją galima užsakyti ir internetu.  Daugiau informacijos čia: http://www.berlin-welcomecard.de/en

Berlin CityTourCard

Ši kortelė, galiojanti 72 valandas AB zonoje, kainuoja kiek pigiau - 25,50 eur. Su ja taip pat gausite išlankstomą žemėlapį ir ženklias nuolaidas į populiariausius muziejus, TV bokštą, apžvalgines ekskursijas laivu. Ši kortelė gali būti užsakoma internetu ir turizmo informacijos centruose.
Daugiau informacijos rasite čia: http://www.citytourcard.com/en

Berlin Pass

Štai ši kortelė kainuoja ženkliai daugiau, bet joje viskas įskaičiuota - visi pagrindiniai Berlyno muziejai, spausdintas kelionių vadovas, kelionės apžvalginiais autobusais, visas miesto transportas ABC zonose. Suaugusiam žmogui trijų dienų kortelė kainuoja 99 eur, bet jei esate pasiryžę aplankyti viską, ką jums siūlo Berlynas, su ja tikrai nemažai sutaupysite. Ją galite užsisakyti internetu, o atsiimti didžiuliame turistams skirtame centre Humbolt box prie atstatomos Berlyno pilies.

Daugiau informacijos čia: http://www.berlinpass.com/



Small group ticket (Kleingruppenkarte)

Jei jūsų nedidelės grupės nedomina muziejai, tik vienas kitas, tada pigiausias būdas keliauti po miestą yra su Small group ticket. Jis kainuoja 17.30 eur ir su juo keliauti gali iki penkių žmonių visomis transporto priemonėmis AB zonoje (3,45 eur žmogui). Tik žinokit, kad visur turėsite važinėti kartu. Daugiau informacijos apie visuomeninio transporto bilietus rasite

štai čia: http://www.bvg.de/en/

Kalėdos vokiškai

Tuo metu, kai mes Lietuvoje, susirinkus visai šeimai, sėdam prie Kūčioms nukrauto stalo, ragaujam nesuskaičiuojamų silkių, grybų, žuvies patiekalų, kai geriam kisielių ir valgom kūčiukus bei laukiam ateinant Kalėdų senio, vokiečiai puošia eglutę, tvarko namus ir vakare verda pieniškas Vienos dešreles, dedasi bulvių salotas. Kiekviena šeimininkė turi savo salotų receptą, o jei tokio neturi, parduotuvių lentynos lūžta nuo pasiūlos. Dešrelėms pašildyti daug laiko taip pat nereikia.


Pas vokiečius pagrindinė šeimos šventė yra Kalėdos. Dažnai šeima, susirinkusi Kūčių vakarą ne sėdi prie stalo, bet susibūrusi virtuvėje ruošiasi šventiniams Kalėdiniams pietums. Vienas marinuoja žąsį (tai pats populiariausias maistas), kitas pjausto raudonuosius kopūstus, trečias ruošia salotas ar verda bulves, kad vėliau iš jų sulipdytų bulvinius kukulius, skoniu primenančius mūsų cepelinų tešlą. Kūčios jiems – tai pasiruošimas Kalėdoms, didžiai metų šventei. Po visų paruošiamųjų darbų tikintieji eina į naktines mišias bažnyčioje. Įdomu ir tai, kad nors namai visą Advento laikotarpį žiba lemputėmis, žvakutėmis ir įvairiais papuošimais, eglę vokiečiai dažniausiai puošia išskirtinai Kalėdų išvakarėse ir laiko ją iki Trijų karalių. Taigi galima sakyti, kad Švento vakaro (vokiškai Kūčios vadinamos Heilige Abend – šventas vakaras) pagrindinis akcentas – eglės įžiebimas.


Ant vokiško Kalėdų stalo visada yra vietos ir saldėsiams – imbieriniams sausainukams ar meduoliams, pyragui su džiovintais vaisiais, marcipaniniams saldainiams, riešutams. Tradicinis vokiškas karštas vynas dažniau geriamas Kalėdinėse mugėse, nei prie Kalėdų stalo, nors šiemet gruodį, temperatūrai nekrentant žemiau 10 laipsnių, mugėse tapo populiaresnis alus nei karštas vynas, šildantis pirštus ir širdis.


Kalėdų senelis pas vaikus Vokietijoje ateina dukart. Pirmą kartą, gruodžio 6 dieną ateina Nikolausas ir į batus naktį vaikams įdeda smulkių dovanėlių, saldumynų. O tikrasis Kalėdų senis ateina Kalėdų naktį. Taigi prie Kalėdų stalo šeima sėda jau išsivynioję dovanas. Vieni jas perka po 10 eurų, kiti išleidžia ir iki 30. Tačiau Berlyne vis tik labiau vertinamas kūrybiškumas, nei dovanos kaina.


Berlynas turbūt geriausia vieta, jei esat per šventes vienas, nes jame niekuomet nesijausite vienišas. Net ir Kūčių vakarą rasite pačių įvairiausių renginių, filmų peržiūrų, koncertų, daugelis restoranų ir barų dirbs kaip dirbę, iki vėlumos veiks didžiausi Kalėdų turgūs, o vakare vyks daugelis religinės muzikos koncertų. Tiems, kas nedrįsta užeiti į bažnyčią, mišios vyks netikėčiausiose vietose, pavyzdžiui centrinėje traukinių stotyje, kur koncertuos net keli chorai. Kalėdų dieną renginių bus mažiau, bet vakare miestas suūž kaip sujudintas avilys. Nes net ir po šeimyninės vakarienės visi pasipils į gatves, barus, naktinius klubus. Miesto transportas važinės visą naktį ir naktinėtojai neturės problemų parvykti namo tik tada, kai jėgos apleis.


Bet Kalėdų turgūs, džiuginę visą Advento laikotarpį, užvers duris ir pradės nurinkinėti dekoracijas. Berlynas pradės ruoštis naujiesiems, kai į miestą plūstels pramogaujančių turistų banga. Nes Berlynas iki šiol išlieka vienas populiariausių traukos centrų Naujųjų sutikimui. Visų pirma, čia, prie Branderburgo vartų, vyksta didžiausias Europoje vakarėlis po atviru dangumi. Dviejų kilometrų ilgio gatvė nustatyta kioskais su alumi, vynu, dešromis, kepsniais, kokteiliais, su įjungtomis karuselėmis, cukraus vatos prekystaliais ir didžiuliu apžvalgos ratu, su gausybe ekranų ir garso kolonėlių, kad muzika skambėtų visur, ir su didžiule scena prie pačių Branderburgo vartų, kurioje naujametę naktį pasirodo žymios grupės ir didžėjai. Tiems, kas nenori šalti lauke dėl vienų efektingiausių Europoje fejerverkų, mieste vyksta dar apie du tūkstančius įvairių vakarėlių, neskaičiuojant tų, kurie tiesiog vyksta gatvėse.

Nevažiuokite Naujiesiems į Berlyną

Daugybė kelionių patarėjų, daugybė portalų ir įvairiausių žurnalų Naujųjų sutikimui Europoje rekomenduoja Berlyną. Daugelis sako, kad tik čia vyksta tikrieji vakarėliai, tik čia klajoja džiaugsmo fėjos ir tik čia sutikti naujieji suteiks pridėtinės vertės jūsų asmenybei. Netikėkite tuo, ką girdite. Taip, jei norite susigadinti visą Berlyno įspūdį, važiuokit čia per naujus ir leiskite miniai jus nešioti bet kuria kryptimi. Vienintelį, ką turėsite po tokio šventimo – tai nuotraukų su vargiai išspausta šypsena feisbukui ir pavydiems kolegoms. Ir neplanuotai ištuštėjusią sąskaitą. Nes susirasti įperkamą nakvynę tomis dienomis – misija neįmanoma. Ir kelionės, kaip žinia, per naujuosius kainuoja nepigiai.

Na gerai, visi žinome, kad Berlyne prie Branderburgo vartų vyksta didžiausias Europoje naujametinis vakarėlis po atviru dangumi. Bet ar tikrai norite stumdytis tarp to milijono žmonių ir šalti nuo kokių septynių vakaro? Nes jei ateisite vėliau, jūsų tiesiog nebeįleis dėl viršyto žmonių skaičiaus – vokiečiai labai paiso, kad nebūtų grumtynių. Po Paryžiaus įvykių bus smarkiai sustiprintas saugumas, tai grumdysitės ne vien su įkaušusiais turistais, bet ir su policininkais. Taigi, atsakykite sau, ar tikrai norit klausytis jums visai nežinomų vokiškų grupių ir DJ, o desertui gauti penkis senus hitus? Klausiu toliau: ar tikrai norite sušalus pirkti brangų karštą vyną, o išalkus - keptas dešreles su bandele ar visų gurmanų pasmerktą berlynietišką nesąmonę – kario padaže plaukiojančią dešrą? Nes apsauga jums įsinešti nieko neleis. Jei turėsite kuprinę – neįleis jūsų visai. Jei planavote ten eiti su vaikais – geriau pamirškite, kol neprisiartinote, nes jie nuo tokios masės žmonių tuoj pat pavargs, užsimanys brangių karuselių, ledų ir viso kito šventinio šlamšto, kuris kvepia, mirga ir veda tėvus iš proto. Ir visa tai tik dėl prieš pat vidurnaktį pakoncertuosiančios praeityje garsios grupės ir brangių fejerverkų Branderburgo vartų fone? Užpernai didžiausia žvaigždė buvo Pet shop boys, pernai – Davidas Hasselhofas, o šiemet atvažiuoja kadaise gražių berniukų grupė “Caught in Act”. Tiesa, fejerverkai verti dėmesio, bet žinot, kad iš kitos pusės vartų bus dar daugybė tūkstančių žmonių šiaip atėjusių į juos paspoksoti.

Galima Naujuosius sutikti viename iš tūkstančių vakarėlius organizuojančių klubų – nuo mažų iki prabangių, kur sumokėję pusę šimto eurų už vakarą galėsite pilti į save kiek tik norite gėrimų. Gal bus žymūs didžėjai, gal bus įdomesni papuošimai, keistai persirengę žmonės, bet šiaip ar taip vakarėliai bus per brangūs ir perpildyti žmonėmis.


Na gerai, jei turite labai daug pinigų, galite eiti į Operą, į koncertą, į spalvotą miuziklą Friedrichspalace. Arba į gerą restoraną su keturių patiekalų šventine vakariene. Jų pasiūla Berlyne taip pat milžiniška.


Galima naujuosius tiesiog sutikti mieste – gatvės juk pilnos žmonių. Fejerverkai iš daug kur matomi, plius kiekviena gatvė šaudo savuosius. Jei pakliūsite į Kroicbergą ar Wedingą, bus neįmanoma praeiti gatvėmis dėl turkiukų paauglių pristatytų fejerverkų barikadų. Paskui grumdysitės metro, kad kaip nors pervažiuoti iš vieno taško į kitą. Tai kas, kad transportas kursuoja visą naktį, į vagonus tiesiog sunku įlipti.


Na gerai, užeisite į barą už kampo išgerti kokteilio ir sušilti. Būsite apimti euforijos, kad štai, galite sau leisti naujuosius sutikti Europos megapolyje. Nors lygiai taip pat sėkmingai būtumėte galėję Naujuosius sutikti Vilniuje. Negi ten trūksta žmonių gatvėse ar per mažai fejerverkų? Nėra kur brangiai pavalgyti ar paklausyti muzikos? Negausite kokteilio mieste? Nerasite vietos pašokti?


O Berlynas – puikus pasirinkimas visais kitais metų laikais ir visomis kitomis progomis. Berlynas - visada šventė, čia visad vyksta geri vakarėliai, groja geri didžėjai, verda kultūrinis ir kulinarinis gyvenimas, tai kam į jį grūstis tada, kai jis perpildytas? Na, nebent turite draugų, kurie nusives į nepamirštamus privačius ar uždarus vakarėlius. Bet juose net pamiršite fotografuoti ir neturėsite ką parodyti kolegoms..

Žaidimų aikštelė kapinėse

Ne, tai ne metafora. Nors būtų puiki antraštė kalbant apie lietuvių norą kartą metuose išdabinti artimųjų paskutinio poilsio vietas, skaičiuoti pas ką daugiau dega žvakelių ar primerkta gėlių.

Bet čia noriu papasakoti apie senas kapines ir kaip mes radome vaikų žaidimų aikštelę jose. Matyt mane, kaip ir kiekvieną lietuvį lapkričio pirmą dieną pradeda šaukti vėlės ir kojos nori nenori neša kapų link, nesvarbu kur bebūčiau. Šiandien prisiminiau, kad kaskart važiuodama pro Prenzlauerberge, visai netoli Alexanderplatz įsikūrusias senas kapines, pagalvodavau, kad vieną dieną reikės čia ateiti ir apžiūrėti visas tas virš sienos iškilusias kolonas, bokštelius, kryžius. Paskui vieną gražią rudens dieną vaiko darželio auklėtojas papasakojo, kad su vaikais apsilankė įdomioje žaidimų aikštelėje Leisepark, esančioje tose pačiose Marijos ir Nikolajaus kapinėse. Skambėjo makabriškai, bet šiandien nusprendžiau, kad tai pats tas ko reikia Vėlinių pasivaikščiojimui su vaiku.


Įėjus pro pagrindinius vartus apėmė ramybė, kaip visuomet būna įžengus į medžiais apaugusias ir vijoklių užgrobtas mirusiųjų valdas. Prie Frydrichshaino parko esančios Šv. Marijos ir Šv. Nikolajaus kapinės įkurtos prieš du šimtus metus ir jau pusė amžiaus kaip čia niekas nebelaidoja. Sako, dabar visai neseniai Berlyno Senatas vėl suteikė teisę laidoti artimuosius šeimos kapuose. Saulė šviečia, lapai šiugžda, šiltas vėjas glosto skruostus ir šokdina nuo didžiulių medžių palengva krentančius lapus, kurie čia pat paslepia senus ir daug regėjusius paminklus, takelius, ant žemės gulinčius nešvarumus. Lieka kryžiai, kolonos, kur ne kur stovintys seni suoleliai ir geltonas lapų kilimas. Nebebaisūs jokie praeities šešėliai, priešingai, jie netgi sukuria visą dabarties grožį. Prieiname šeimyninius kapus – didingas sienas su išrašytomis pavardėmis. Kur ne kur stovi skulptūra, kažkur užpieštas grafiti, suklypęs, bet naudojamas suoliukas, aprūdijusi tvora. Šiandien Vėlinės, bet nematau nei vienos žvakutės. Gėlėmis papuoštas vos vienas kitas kapas. Sutikome nedaug žmonių, vos keli turistai ir gal tik prie keturių kapų sėdintys artimieji. Įtariu, kad ne per Vėlines čia, vos dvi tramvajaus stotelės nuo Aleksandro aikštės esančiame parke, netgi galima pasimėgauti visiška vienatve.


Į Leisepark iš kapinių nepakliūnam, nes vartai užrakinti. Reikia paeiti gatve ir įeiti pro kitapus parko esančius vartus. Miškas laukinis, apžėlęs, bet pastatyti keli tvarkingi suoleliai. Mūsų penkiametis nubėga karstytis – jis čia jau buvęs. Aš dairausi smalsiai ir kiek atsargiai, nes vis dar viskas neįprasta. Už kito krūmo pamatau iš rąstų padarytas laipynes, šalia krykštauja besisupantys vaikai, smėliadėžės jau užkaltos lentomis. Ir tada čia pat, prie vaikų sūpynių pamatau praeito amžiaus paminklus. Kiek toliau po krūmu – dar kelis, už eglių prie sienos – keli antkapiai su dar nenusitrynusiomis pavardėmis. Už supynių – netgi mauzoliejus. Tačiau jokių kapų ribų, jokių puošmenų, tik miške kur ne kur išmėtyti antkapiai. Paskui vėl keli suoleliai, ant kurių įsitaisę mamos su kava ir vėžimėliais. Ir vėl smėlio dėžė ir laipynė mažiesiems. Vaikai semia ir mėto lapus, krykštauja ir gainiojasi vienas kitą su iš šakų pasigamintais šautuvais. Ir iš tiesų, galvoju, kam mirusiems toks didelis miškas. Argi jiems gaila juo pasidalinti su miesto vaikais, kuriems kiekvienas miško lopinėlis – prabanga? Ar negali gyvieji ir mirusieji draugiškai sugyventi vienoje vietoje? Juolab, kad vaikų parkas įrengtas labai natūraliai, sūpynės ir laipiojimo įrenginiai mediniai ir organiškai priderinti prie aplinkos, o suoliukai taip ir traukia įsikurti su knyga ir kava.


Ir vis tik suprantu, kad tai įmanoma tik Berlyne...

Taigi, jei norėsite atsipūsti su vaikais, Leisepark adresas - Heinrich-Roller štrasė. Iš jos pėsčiomis galite nužingsniuoti iki Park Friedrichshain – ten rasite gražų parką su išpuoselėta pieva, gražiu Pasakų fontanu su skulptūromis, kavine, birgartenu, tvenkinuku su alkanomis antimis gulbėmis ir dar keliomis, jau labiau sukultūrintomis vaikų žaidimų aikštelėmis. Ir minia gyvų žmonių.

Pasiimkit vaikus į Berlyną

Berlyne prasidėjo vasara.. Miestas prieš savaitę kvepėjo akacijomis, o dabar dėl bičių dėmesio varžosi liepų žiedai. Vakarienei neberasi laisvo stalelio lauke, prasideda lauko baseinų sezonas, kviečia didieji ežerų pliažai, tame tarpe ir žymusis šimtą metų skaičiuojantis Wannsee pliažas su iš Baltijos jūros atvežtu smėliu. Miesto gyventojai šiltą vasaros vakarą mėgsta tiesiog išsitiesti ant pievos su alaus buteliu rankose arba šokti tango upės pakrantėje, klausytis gatvės muzikantų arba įsitaisyti ilgam su vieninteliu kokteiliu viename iš daugelio beach bare. Jau nekalbu apie nugultus biergartenų suolus. Bet ne tik vietiniai išlenda į gatves, vasarą - pats turizmo sezonas.

Naujas aikšteles tyrinėjam kartu su sūnumi Benu

Šį kartą noriu papasakoti, kad Berlyne vasarą labai smagu ir su vaikais. Juk nebūtinai jie visas vasaros savaites turi leisti kaime ar prie jūros - pažintinės kelionės vaikams taip pat labai reikalingos, kaip ir jų tėvams.
Berlynas šiaip jau laikomas jaunimo traukos centru, bet aš galiu drąsiai teigti, kad kito taip šiltai vaikus priimančio miesto aš Europoje nežinau. Berlynas yra didžiausią gimstamumo rodiklį turintis Vokietijos miestas. Niekur kitur nerasite tiek vaikams skirtų parduotuvių su Bio, Eko, Natur drabužiais, batais, žaislais, maisteliu. Būti mama ar tėčiu čia yra cool, todėl bet kokioj kavinėj, restorane rasite ne tik vaikišką meniu ar kėdutes, bet ir žaidimų kampelius ar bent vaikiškų knygų lentynėlę. Su vaikišku vežimėliu pravažiuosite visur, įlipsite į visas transporto priemones. Žindyti ir vystyti vaiką galite bet kur, kur jums patogu ir kur leidžia jūsų pačių padorumo normos, niekas čia net neatsisuks į žindančią mamą ar prie medžio sisiojantį berniuką. Todėl tikiuosi, kad mano rekomendacijos ką nors sugundys aplankyti su vaikais mano mylimą miestą.

Žaidimų aikštelės

Žaidimų aikštelės džiaugsmai

Niekur nemačiau tiek žaidimų aikštelių kaip Berlyne. Jei jums atrodo, kad Bernardinų sode įrengtoji yra didžiulė, tada tikrai nematėte kaip atrodo milijoninio miesto vaikų žaidimų aikštelės. Jos visos išpiltos smėliu, taigi visos yra lyg didžiulės smėlio dėžės su karstyklėmis, laipynėmis, supynėmis, čiuožyklomis, batutais, judančiomis skulptūromis. Kai kuriose jų įrengtos vandens pompos ir kaskados, kad vasarą mieste likę vaikai turėtų kuo atsigaivinti. Visos aikštelės kitokios. Tai ne viešąjį konkursą laimėjusios firmos serijinė produkcija, sumontuota daugiabučių kiemuose. Čia net yra specialybė – žaidimo aikštelių architektas. Jau tiek daug jų mačiusi, vis dar kartais nustembu, radus neįprastą sprendimą, gražų medžio drožinį ar sumaniai įmontuotą skulptūrą. Tai, kas kartais iš tolo atrodo kaip nesąmonė, pasirodo besąs vaikus smagiai lavinantis įrenginys. Vaikai duodasi aikštelėse neskaičiuodami laiko ir nezyzdami namo. Net ir trumpo vizito metu leiskite jiems būtinai išbandyti savo jėgas pakeliui esančiose aikštelėse.

Parkai

Miesto vaikai gaivinasi ir fontanuose

Berlyne yra daugybė parkų. Tai žaliausia Europos sostinė, o jos centre įsikūręs Tiergarten (Tyrgartenas) – didžiausias Europos miesto centre esantis parkas. Visuose parkuose yra vaikų žaidimo aikštelės, dažnai net ne po vieną. Parkuose vaikams galima karstytis ant visų skulptūrų, postamentų, lipti į fontanus ar ant jų, tik, aišku, už jų saugumą atsakote jūs patys. Juose dažnai būna įrengtas koks paukščių narvas ar ožkų gardas smalsiems vaikams. Berlyno parkuose galima sėdėti, gulėti ant žolės, nesislepiant gurkšnoti alų (kaip ir bet kokiose kitose viešose vietose), valgyt sumuštinius, brazginti gitara, žaisti kamuoliu. Tik kai kuriuose jų galima grilinti.

Vaikų žaidimų kavinės (spielcafe)

Jei oras blogas, užsukite į vaikų žaidimo kavines ir galėsite ilgai mėgautis kava ir knyga, kol jūsų mažasis karstysis šalia esančiame žaidimų kambaryje. Dažniausiai tai net papildomai nieko nekainuoja. Šalia mūsų yra kavinė vaikams, kurios žaidimų dalis išpilta smėliu, tad blogu oru vaikai vis tiek gali gauti savo smėlio dėžę.

Zoologijos sodai 

Įėjimo į Zoo vartai

Berlyne yra du zoologijos sodai – Zoo ir Tierpark. Viename su gyvūnijos pasauliu ilgą laiką pažindinosi vakarų Berlyno, kitame – rytų Berlyno vaikai. Zoo yra seniausias Europoje zoologijos sodas su daugiausiai rūšių gyvūnų visame pasaulyje (20 000). Čia gyveno Knutas, čia vis dar gyvena seniausia Europos gorila, čia jauniklius atsiveda dramblių ir žirafų patelės. Man jis labai gražus, rekomenduočiau net ir tiems, kurie neturi vaikų ir nesidomi gyvūnais. Takeliai, fontanai, gyvūnų skulptūros, senoviniai paukščių narvai su raižiniais, stilingasis žirafų narvas, nuostabi vaikų žaidimo aikštelė – kelios valandos pačiame miesto centre smagiai prabėgs ne tik vaikams, bet ir tėvams. Kam dar bus mažai – galima apsilankyti šalia esančiame akvariume, apžiūrėti žuvis, driežus, vėžlius, krokodilus. Tierpark gyvūnų rūšių gal šiek tiek mažiau, bet jie gyvena kur kas erdviau, todėl rekomenduojamas tiems, kurie šiaip jau negali žiūrėti į uždarytus gyvūnus. Abiejuose parkuose yra mini zoologijos sodas, kuriame galima glostyti ir maitinti mažas ožkytes, avytes, triušius.

Muziejai

Jei jūsų mažieji dar per maži susipažinti su Nefertite ar įvertinti romėnų ar graikų skulptūrų žavesį, veskite juos į vaikiškus muziejus.

Technikos muziejus 

Gamtos muziejus skirtas labai gamtą mėgstantiems arba dinozaurais besižavintiems vaikams. Man, asmeniškai, visos tos gyvūnų iškamšos atrodo šiek tiek makabriškai, nors dinozauro griaučiai tikrai įspūdingi. Smagus yra ir pasakojimas apie visatos kilmę ir sandarą jau suprantantiems vaikams. Dar viena čia stovinti įžymybė – meškiuko Knuto iškamša tiems, kas labai gailisi, jog nepamatė jo gyvo.
Technikos muziejus didelis ir įspūdingas, bet ten reikia leisti tėčius, nes juos tie senoviniai laivų, lėktuvų, mašinų ir traukinių modeliai žavi nei kiek ne mažiau, nei vaikus. Mamos gali tuo metu smagiau laiką leisti “šopingui”. Šalia esantis Mokslo muziejus priklauso tai pačiai įstaigai, bet fizikos, chemijos dėsnius pačiam atrasti ir įvairius bandymus atlikti bus įdomiau mokyklinio amžiaus vaikams, mažiukai ten gali nuobodžiauti. Dar vyresnius vaikus sužavės kompiuterinių žaidimų muziejus, Filmų ir TV muziejus ar seniausia Europoje filmų studija Babelsberge prie Potsdamo.

Legolendas

Legolendo skulptūros

Galite pasilikti kaip alternatyvą blogam orui. Legolendas yra įsikūręs pačioje Potsdamo aikštėje, bet po žeme, skulptūros ir tie keli atrakcionai tvarkingi, įdomūs, bet nieko stulbinančio. Įdomiausia vaikams duotis didžiuliame žaidimų kambaryje su daugybe lego detalių, su mašinų trąsomis, kur galima išbandyt čia pat sumeistrautą automobilį, su karstynėmis. Įdomu ir 4D kino seansai, bet visumoje Legolendas per brangus. Nors vaikams labai patinka. Išbandymu jūsų kantrybei ir piniginei tampa ir tai, kad išeiti iš Legolendo reikia pro parduotuvę...



Vaikams patinka ir turistinės atrakcijos

O šiaip, visai nebūtina vaikams organizuoti specialių atrakcijų. Jiems patiks važinėtis dviaukščiu autobusu, patiks pravažiuoti tramvajumi ar metro. Esant geram orui, visai šeimai smagu bus praplaukti vienu iš daugybės Berlyno centru tekančios upės Sprė kursuojančiu laivu. Vaikams smagu pakilti ir į Reichstago kupolą (dėmesio – išankstinė rezervacija visiems internetu), smagu pabėgioti po žydų memorialo labirintą prie Brandenburgo vartų, įdomu pakilti į žymųjį televizijos bokštą ar bėgioti po žymųjį Potsdamo pilies parką. O jei nusivesite į jums patinkantį muziejų, po to leiskite jiems atgauti jėgas vienoje iš žaidimų aikštelių. Arba nučiuožkite kartu su jais.
Tikiuosi, sugundžiau? Jei norit susiplanuot tiksliau savo kelionę, daug naudingos informacijos surasite čia: http://www.visitberlin.de/en

Galima čiuožti kartu

AC/DC, U2 ir dar tūkstantis priežasčių šiemet aplankyti Berlyną

Šiais metais Berlynas ir vėl gali pasigirti pasaulinio lygio atlikėjų koncertais. Gal ką nors sudomins, nes manau, kad atvykti pasiklausyti mėgstamos grupės į Berlyną yra pigiau nei į Londoną ir smagiau nei į Varšuvą. O suderinus koncertą su savaitgaliu ar trumpomis atostogomis, juk galima ir Berlynui šiek tiek dėmesio skirti. Ir gal net atrasti geresnės muzikos, nei įsivaizdavote. Kad ir pavyzdžiui gatvėje ar kokiame nors parke. Arba jaunimo pamėgtame klube.

Nuo šiandien legendinė grupė Kraftwerk Naujoje Nacionalinėje galerijoje gros aštuonis vakarus su 3D projekcijomis. Deja, visi koncertai išparduoti, nėra net iš antrų rankų, nepaisant didžiulės bilietų kainos. 

Vienas didžiausių muzikinių metų įvykių - airių grupės U2 koncertai rugsėjo mėnesį O2 arenoje. Kad sutilptų visi norintys, negailintys už bilietą 130 eur ir daugiau, žymiausi airiai koncertuos net keturis vakarus iš eilės, vietoj planuotų dviejų. Nors kiek esu girdėjusi, smagiausi jų koncertai vyksta namuose, Dubline, kur susirenka ištikimieji jų fanai. Birželio mėnesį toje pačioje arenoje rinksis grupių KISS ir Roxette gerbėjai.

Liepos pradžioje arenoje savo gerbėjų lauks Carlos Santana, o po kelių dienų - Mark Knopfler. Vieno vizito metu galima aplankyti abudu.

Kitas metų įvykis - legendinio AC\DC koncertas Birželio 25 d. Olimpiniame stadione, kur grupė pristatys savo naują albumą "Rock or Bust". Manau, jog net apie pusantro šimto eurų siekiančios bilietų kainos nesustabdys grupės gerbėjų iš Lietuvos ir viso pasaulio. Jei rasite patogesnių ar pigesnių skrydžių - grupė taip pat koncertuos Miunchene, Kiolne, Hanoveryje, Dresdene, Niurnberge. 

Rudenį į kelionę lai ruošiasi Simply red, Nena ir Deep Purple gerbėjai. 

Šią vasarą, liepos mėnesį gerbėjų pilną Olimpinį stadioną bandys surinkti Helene Fischer. Įtariu, jai turėtų sektis, nes visi keturi šį rudenį Berlyne vykę jos koncertai buvo išparduoti labai greitai. Kitas - šlagerių karaliaus Udo Linderberg koncertas stadione turbūt irgi nesudomins lietuvių. 

Nereikia pamiršti ir muzikos festivalių, kur daug žmonių, spalvų, bruzdesio ir alternatyviosios muzikos  - gegužės pirmosios festivalio May Day, Kultūrų karnavalo gegužės pabaigoje, Fete de la Musique biržely, Festivals of Colours liepos mėn. Daugiau informacijos apie festivalius ir pagrindinius Berlyno renginius rasite čia: http://www.berlin.de/en/events/

Visas sienas į orą - Berlyno pavyzdys

Sekmadienio vakarą

Šį savaitgalį Berlyne buvo jaučiama tokia šventinė nuotaika, kokios miestas seniai nepamena. Sekmadienio vakarą mieste buvo tokios minios žmonių, kokių nesutraukia joks Oktoberfest, joks maratonas, jokios Berlinalės žvaigždės, joks gėjų paradas, joks Naujų metų šventimas, jokie kiti įprasti Berlynui renginiai.  Na, gal futbolininkų pergalė pasaulio čempionate šią vasarą apėmė miestą panašia euforija. Tačiau net ir tada nebuvo tiek žmonių gatvėse. Miesto centre buvo užtvertos beveik visos gatvės, saugumo sumetimais uždarytas metro, S-banas. Pasigailėjo tie, kurie išvažiavo su mašina, autobusais, nebuvo lengva net ir dviratininkams.

Bornholmer str.

Visą šventinį savaitgalį renginys vijo renginį, nesuskaičiuojamos parodos, koncertai, instaliacijos, net vakarėliai klubuose laisvės tema. Didžiausias renginys - prie Brandenburgo vartų su Peter Gabriel, Udo Linderberg ir žymiuoju Paul Kalkbrenner. Siena nepamiršta. Pilni laikraščiai istorijų, prisiminimų, nelaimingų nutikimų, dokumentika perpildyta televizija, pademostruoti visi filmai apie Berlyną. Siena buvo įsirėžusi daugelio žmonių gyvenimuose ir mintyse.

Nors siena griuvo prieš 25 erius metus, ji vis dar čia, Berlyne. Jos visai niekas nenori pamiršti. Ją vis dar nori matyti turistai, nori fotografuotis prie jos  ir kitų DDR- inių atributų, jos gabalai guli viešbučiuose, restoranuose, jos gabaliukų vis dar galima nusipirkti suvenyrų kioskuose. Prie checkpoint Charlie amerikonai ir kiniečiai vis dar fotografuojasi su kareiviais. Jiems linksma, kai gauna štempelį užrašų knygutėje, kad jiems leidžiama įvažiuoti į vakarų sektorių. Jie vaikštinėja po DDR muziejų ir stebisi, kaip egzotiškai gyveno tie rytiečiai, kokias primityvias skalbimo mašinas naudojo, kaip neskoningai rengdavosi.

Ši sienos griuvimo šventė yra ne jiems. Ne turistams, kurie turbūt nesipirešintų nusifotografuoti prie tikros sienos ir su tikrai policininkais. Oho, kokios puikios būtų nuotraukos feisbukui. Iš tiesų ši šventė skirta tiems, kuriuos sienos griuvimas išlaisvino. Berlyniečiams, Vokiečiams. Mums. Lenkams, čekams, latviams ir visiems kitiems dabar vadinamosios naujosios Europos nariams. 

Ši šventė yra pirmiausiai man. 

Balionai prie Brandenburgo vartų

Prieš 25 erius metus rudenį buvau Berlyne ir mačiau ją tikrą, neišpaišytą. Mačiau pasieniečius, mačiau šunis, mačiau spygliuotą vielą, klausiausi šiurpių istorijų apie šaudomus bėglius. Tuo metu jau buvome spėję šiek tiek įkvėpti laisvės oro, bet dar nebuvome atsikratę uniformuotų rusų baimės. Neprisimenu, ar fotografavausi prie sienos. Turbūt ne. Gal todėl, kad draugas perspėjo to nedaryti, o gal dėl to, kad pirmąkart atsivėręs užsienis siūlė įdomesnius vaizdus nei kalėjimo siena. Tąkart niekas nežinojo, kad siena grius vos po dviejų savaičių mums išvažiavus ir istoriniai procesai taps nebevaldomi Gorbačiovo, kuris dar ir vakar nuo senatvės drebančiu balsu Berlyne pareiškė, kad pasaulis nesupranta Rusijos ir nuostabių Putino idėjų. Velniop juos ir jų naujas sienas.

Nenoriu fotografuotis prie sienos ir dabar. Nemanau, kad kaliniai, išėję į laisvę, stengiasi fotografuoti kalėjimo vartus. Net ir po daugelio metų. Daugelis vokiečių nori pamiršti sieną, bet ji vis dar yra, vis dar skiria vieną tautą į dvi dalis. Net ir dabar jie vienas kito susipažinę klausia ar jis rytietis, ar vakarietis. Lyg tai viską pasakytų apie žmogų. Tai pasako tik tiek, kad sienų taip lengvai nenugriausi.

Bet kas jau kas, o šis miestas moka švęsti. Traukinių streikas gal ir sukliudė daliai turistų atvykti, gal miesto gatvėmis vietoj planuotų dviejų milijonų turistų vaikštinėjo šiek tiek mažiau. Bet džiugino tai, kad vietiniai labai aktyviai dalyvavo renginiuose. Iš tiesų, tai buvo Berlyno šventė, berlyniečių šventė. Septyni tūkstančiai baltų šviečiančių balionų driekėsi 15 kilometrų per visą miesto centrą, taikiai ir vaizdžiai žymėdami sienos ribas. Kiekvienas galėjo prisiminti ,kur jis pirmąkart perėjo sieną, parodyti tą vietą vaikams, tėvams, giminėms iš kitų, ne tokią audringą praeitį turėjusių miestų. 

Kai sekmadienį vakare, skambant Bethovenui, jie pakilo į orą, simboliškai vėl panaikindami sieną, kai danguje skleidėsi fejerverkai, žmonės vėl braukė ašaras, kėlė putojančio vyno taures ir glebėsčiavosi. Šaukė "Mauer muss weg" (šalin sieną). Kaip ir tąkart, prieš 25 erius metus. Nepamirštama naktis buvo anuomet. Nepamirštama iš šių metų lapkričio devintoji.

Atsigaivinti Baltijos jūroje

Kai Berlynas įkaista, savaitgaliais po jį vaikštinėja tik turistai. Su kepurėmis, su skėčiais nuo saulės, su laikraščiais ant galvos apžiūrinėja betonines miesto įžymybes, o pavargę įsitaiso medžių šešėlyje viename iš Berlyno parkų. Vietiniai tuo metu plaukioja atviruose baseinuose, drybso prie miesto ežerų ar klausosi muzikos kokiame šešėliuotame turistams neprieinamame kieme. Kas turi mašinas,  išsivažinėja po sodus, miestą supančius ežerus.

Nors ir neturi automobilio (net 45 proc Berlyno gyventojų jo neturi), įmanoma dienelei nulėkti prie jūros paklausyti žuvėdrų ir įkvėpti jūros kvapo, įsivaizduoti, kad anapus vandenų ne Švedija, bet Danija, o šiaurės rytų kryptimi žvelgiant galima pasiųsti linkėjimus namiškiams. Lengviausia ir pigiausia įveikti tuos 250 kilometrų galima su Deutsche Bahn Wochenendticket (savaitgalio bilietas). Su 44 eurus kainuojančiu bilietu regioniniais traukiniais (tie, kurie pažymėti raidėmis RE) visą dieną gali važinėtis iki penkių žmonių. Tad, jei randate gerą kompaniją, dienos kelionė jums kainuos visai nedaug.

Nusprendžiam išbandyti Warnemünde express - traukinį, važiuojantį iki prie Baltijos jūros įsikūrusio miestelio stoties, nuo kurio tik kelios stotelės iki pliažo. Nepaisant to, kad tai yra vienas mėgstamiausių berlyniečių dienos išvykos krypčių, šis traukinys važinėja paskutinį sezoną. Paskui pasiekti artimiausią pliažą bus galima traukiniu iki Rostoko.

Pusę devynių ryte įsigrūdam į perpildytą traukinį ir tuoj suprantu, kad svajonės ramiai įsitaisyti su knyga prie lango ir nusnausti punktelį  nupučiamos pro atvirą langą. Džiaugiamės trečiame vagone radę vietos ant laiptelių. Patogiai važiuojant, tos dvi su trupučiu valandos tikrai neprailgtų, bet kietas laiptelis jau po pusvalandžio pradeda spausti sėdynę. Dairausi, bet pro langus slenka lietuviškas peizažas, tik kaimiečių namai ne mediniai, o mūriniai, o ir gyvulių bandos laukuose didesnės laksto. Pagaliau privažiuojam Rostock, kur šiaip reiktų išlipti, bet čia žymusis Warnemünde express, tad važiuojam iki galo. Tada dar kelias stoteles reikia pavažiuoti su S1, dar kelias - su autobusu. Bilietukų pirkti nereikia, nes galioja tas pats DB bilietas.

Nuo autobuso stotelės pliažas čia pat, tad dar prieš vidurdienį įsitaisome prie pat jūros ir mėgaujamės gaivuma. Galime išsinuomoti būdelę, kaina valandai - 2,5 eur, visai dienai - 10 eur. Jei pamiršai sumuštinius, galima nusipirkti keptą ar virtą dešrą su bandele - 2 eur, arba butelį šalto alaus - 2,5 eur , ledų - nuo 1 eur. Promenadoje pilna restoranų, galima ir normaliai pavalgyti. Čeburekų pliaže niekas nenešioja. Rėkauja tik žuvėdros - tokios didelės ir riebios, kaip vištos ant ilgų kojų. Jos kaip mat prisistato prie valgančių žmonių.

Pliažas kaip ir bendras, bet čia daugiau plikų, nei apsirengusių. Taip ir nesuprantu, ar čia mes į nerašytą nudistų pliažą pataikėm, ar beveik visi vokiečiai - nudistai. Bet tai netrikdo džiaugtis vėsiu jūros vandeniu, statyti smėlio pilis, rinkti akmenėlius ir žvelgti į horizonte zujančius didžiulius keleivinius keltus iš Švedijos, Danijos. Po šešių valandų pliaže susiruošiam namo. Traukinys vėl pilnas pavargusių nuo poilsio žmonių, po ilgos gaivios dienos grįžtančių į karštą miesto vakarą…

Neišvengiamas futbolas

     Vokiečiai ruošiasi išprotėjimui. Aišku, kad dėl futbolo. Skaičiavo dienas, dabar jau tik valandas iki Pasaulio futbolo čempionato pradžios. Keista stebėti, kaip jie su jauduliu laukia prasidedant didžiausio šios vasaros įvykio, kai daugybę vakarų bus galima gerti alų nevaržant savo emocijų ir išreiškiant meilę savo šaliai.

Ledai su Vokietijos vėliava karštomis dienomis labai paklausūs

      

Nepaisant to, kad Berlyne visi barai rodys futbolą, siūlomos ir kelios specialios stebėjimo vietos. Masiškiausias varžybų žiūrėjimas turbūt vyks prie Brandenburgo vartų įrengtoje fanų mylioje. Tiesa, ten bus transliuojamos tik tos varžybos, kur žais Vokietijos rinktinė ir visi finaliniai žaidimai. Prieš varžybas ir per pertraukas gros apšildančios grupės, liesis alus, čirškės dešros, kvepės spragėsiais. Pagrindinio ekrano dydis - 60 kvadratinių metrų, gatvėje bus išdėstyti dar šeši mažesni ekranai, kad pamatyti vokiečių įvarčius galėtų visi 220 000 sėdinčių žiūrovų ir dar dvigubai tiek stovinčių. Virš tūkstančio sėdimų vietų įrengta ir Vašingtono aikštėje prie Hauptbahnhof. Dar balandžio mėnesį Vokietijos vyriausybė priėmė įstatymo sušvelninimą, kad pasaulio futbolo čempionato metu būtų galima triukšmauti lauke ir po vidurnakčio, todėl fanų emocijų siautėjimo niekas nesustabdys.

    

Kas nenori stumdytis su turistais, turi nusižiūrėję savas jaukias vieteles. Kiekviename rajone futbolas bus transliuojamas ir kavinėse, ir atvirose aikštėse, ir stadionuose, ir pliažuose. Va čia tai skamba visa smagiai - įsitaisyti šezlonge su Kapirinjos taure ir stebėti šėlstančių vokietukų emocijas… Jei norėtumėte išsinuomoti ekraną privačiai šventei iki liepos vidurio, susidurtumėte su rimtais sunkumais, nes jie visi kur nors jau rodys futbolą. O jei norėsite per ateinantį mėnesį ramiai pavakarieniauti Berlyne, pirma pažiūrėkite, ar tą dieną nežaidžia Vokietijos rinktinė.

Taigi svarbiausia - nesėdėti užsidarius namie, būti kartu su bendraminčiais, parodyti, už kurią komandą sergi. Niekeno nestebina visur tampomos Vokietijos vėliavos - čia vėliava priklauso piliečiams, o ne valdžiai, tad jie gali daryti su ja ką išmano. Tiesa, demonstruoti lojalumą ne Vokietijos rinktinei kai kuriuose buvusio Rytų Berlyno rajonuose nerekomenduočiau, bet centre tikrai bus pilna ir futbolo kitatikių, ir tolerancijos jiems. Juk Berlyne ne tik svečiuojasi, bet ir gyvena daugybė užsieniečių.

Prekybininkai nesnaudžia

     

Jau dabar klesti ir futbolo atributikos pardavimai - kaipgi be jos. Vyriškus vokiečių rinktinės marškinėlius gali nusipirkti ir už 40 eurų (Adidas), ir už 5 (Lidl). Sergi už prancūzus ar italus - prašau jų spalvų marškinėliai. Išradingieji prekybininkai pardavinėja ne tik vėliavas, apyrankes ar kepurėles. Su mėgstamos šalies spalvomis gali nusipirkti ir apatines kelnaites, ir kojines, ir net sukneles ar skrybėles.  Didieji supermarketai jau senai už didesnius pirkinius prideda lipdukų su futbolininkų nuotraukomis. Juos gali rinkti, klijuoti į specialų sąsiuvinį. O kur dar akcijos - pirk du, kamuolys dovanų. Pirk tris ir gausi kelis.. Net jei visiškai nedomina futbolas, jo neįmanoma išvengti - apyrankės įdėtos prie vaikiškų sausainių, po jogurto indeliais slepiasi lipdukai, po šokoladu - vėliavėlės, ant bandelių ir dešrelių atspausti futbolo kamuoliai. Jų pilna ir ant traškučių, saldainių, šokoladų ir net ant specialiai tai progai išleisto tualetinio popieriaus. Ledų skyriuje - vokiški ledai, o prie kasų įkyriai brukami Vokietijos vėliavos formos ir spalvų Haribo guminukai. 

     

10 priežasčių, kodėl Berlynas yra cool

Egzistuoja šimtai knygų ir tūkstančiai patarimų žurnaluose ir interneto puslapiuose, šimtai tūkstančių sakinių, bandančių apibūdinti Berlyno traukos fenomeną. Šį kartą man patiko JAV interneto laikraštyje Huffington Post išvardintos priežastys, kodėl Berlynas vis tik yra cool miestas. Papildau jas savais komentarais.

1. Berlyne yra daug parkų. Pritariu, parkų čia yra visokių ir visiems - pradedant pačiame miesto centre esančiu didžiausiu Europos miesto parku Tiergarten, kuriame jaukų kampelį gamtoje ras bet kokių pomėgių ir amžiaus grupių žmonės (yra net ir nudistų zona). Yra daug mažesnių, ramių parkų, kurias mėgsta šeimos su vaikais, kaip mūsų mėgstamas Bürgerpark Pankow rajone. Yra parkų, kuriuose galima grilinti. Yra jaunimo mėgstamų parkų, kaip Görlitzpark, kur galima daryti beveik viską. Yra Mauerparkas, kuriame kiekvieną sekmadienį vyksta kone muzikos festivaliai ir kuriame dažnai pritrūksta pievos patiesaliukui padėti. Ir yra Tempelhof, bet apie jį - visas skirsnis žemiau.

Koncertas Mauerparke

2. Ežerai, kanalai ir daugybė vandens. Turistams siūlyčiau praplaukti laivu Šprė upe ir kanalais ir pažvelgti į miestą nuo upės pusės. O paskui su alučiu prisėsti pakrantėje ir stebėti kitus turistus. Vasarą visos Berlyno pakrantės pievos nusėstos turistų ir vietinių - nebijokit, čia visur galima sėdėti ant žolės ir gerti alų ir joks piktas policininkas jūsų neišvaikys ir baudos neparašys. Nereikia pamiršti ir ežerų, supančių miestą iš visų pusių. Prie daugelio jų vasarą veikia maudyklos, o Wannsee pliažas buvo žymus ir prieš šimtą metų, ir šaltojo karo laikais. Tuo metų rytų Berlyno gyventojai mėgavosi švariu Müggelsee vandeniu.

3. Naktinis gyvenimas. Čia jau aš nedaug ką galiu iš savo patirties pridurti, nes naktinis gyvenimas prasideda tik nuo vidurnakčio. Tiek, kad smagu, kad jis vyksta, kad naktį tiek daug žmonių mieste, kad anksti ryte metro sutinki daugiau grįžtančių klubinėtojų, nei ankstyvų piliečių. Gausybė klubų, geri DJ, tarptautinės muzikos grupės, alternatyvi muzika ir menai, ir visiškai laisva atmosfera - štai už ką mėgsta Berlyno naktinį gyvenimą jaunimas iš viso pasaulio. 

4.Nebrangus ir skanus maistas. Tikra tiesa, čia net greitasis maistas, kaip Doner, Falafel ar vietnamietiška makaronų porcija labai skanus, net picos išsinešimui nebrangios ir skanios. Indiškame, korėjietiškame ar tailandietiškame restorane galima skaniai pavalgyti už dešimt eurų (taupantiems dar ir vienam gėrimui tiek užteks). Čia taip pat yra ir Michelin žvaigždutėmis pažymėtų restoranų, ir tokių, kur dirba žymūs virėjai, o vakarienės kaina tik prasideda nuo 100 eur. Yra Tamsos restoranas, yra daugybė vegetariškų, veganiškų, ekologiškų užeigų. Žodžiu - maisto pasirinkimas visiems skoniams ir visoms piniginėms. 

Tempelhofer parkas

5. Laisvės jausmas Tempelhofe. 370 hektarų uždaryto oro uosto teritorija pačiame miesto centre su laukine pieva ir lygiais asfaltuotais keliais. Daryk, ką nori - skrisk, lėk, važiuok dviračiu, riedučiais, riedlente, longbordu, leisk aitvarus, pūsk burbulus, kepk mėsą, gerk vyną, grok, šok, švęsk gimtadienius, renk festivalius. Berlyniečiai taip pamilę savo lauką, kad prieš savaitę vykusiame referendume nutarė neatiduoti jo jokiems plėšriems statybininkams, nepaisant to, kad butų mieste katastrofiškai trūksta. 

Spreepark

6. Surasti apleistų vietų. Visiems apgriuvusių ir paslaptingų vietų ieškotojams Berlynas turi ką pasiūlyti. Čia, ypač rytinėje pusėje gausu apleistų pastatų, stočių, bunkerių ir net apleistas Spreepark - pramogų parkas su senomis sovietinėmis karuselėmis ir aprūdijusiu apžvalgos ratu. Neturintiems laiko yra organizuojamos ekskursijos. 

Ši siena tuoj taps meno kūriniu

7. Tarptautinė meno scena. Čia viena iš priežasčių, kodėl aš taip mylių Berlyną. Šimtai galerijų ir tūkstančiai meno erdvių, žymiausių kūrėjų parodos, alternatyvaus meno scenos, festivaliai, jau nekalbant apie nepakartojamą streetart. Trumpai būtų galima apibūdinti - menas už kiekvieno kampo ir kiekvieno skoniui. 

8. Legalus alkoholio vartojimas viešai. Apie tai jau užsiminiau ankščiau, tačiau reikia paminėti, kad tai džiugina ne tik lietuvaičius, bet ir amerikonus. Jiems irgi draudžiama tėvynėje gurkšnoti alų viešoje vietoje. Berlyno viešajame transporte vėlai penktadienį alų iš butelio gurkšnos turbūt kas trečias keleivis, nors tai ir neleistina. Bet Berlyne į daug ką ir policija pažiūri pro pirštus. Atrodytų, turėtų gatvėse v
oliotis daugybė girtuoklių, bet taip nėra. Gal todėl, kad dalis ir baigia vakarą su tuo vienu alaus buteliu. Tai daugiau laisvės, nei alkoholio vartojimo išraiška. O girtuoklių čia nei mažiau, nei daugiau, nei kituose dideliuose miestuose.

9. Dviračiai, kiek tik akys užmato. Išplėtoti dviračių takai ir nepigus visuomeninis transportas vis daugiau žmonių verčia pasirinkti keliones dviračiu. O kad dažnai tai yra greičiau, nei važiuoti su automobiliu, žino kiekvienas centre gyvenantis berlynietis. Egzistuoja ir išplėtota dviračių kultūra - vairuotojai praleidžia, pėstieji nelipa ant dviračių takų, dviratininkai nesistumdo, o laikosi tvarkos. Egzistuoja ir dviračių mados - kuo senesnis, kuo keistesnis, tuo madingesnis. 

10. Visi geria Club Mate. Nežinau, ar šį punktą tikrai buvo būtina įrašyti į dešimtuką ir ar tai tikrai rimta priežastis mėgti Berlyną, bet galiu patvirtinti, kad šį matės arbata prisotintą limonadą geria daugelis rytais, po pietų ir naktimis. Tai savotiško skonio energetinis gėrimas, kurį pamėgę, daugelis pajunta "priklausomybę". Ir ne tik klubinėtojai, bet ir pensininkai, jaunos mamos, tėčiai, ofisų darbuotojai, menininkai. Įdomu tik, ar jį parduoda nepilnamečiams? Bavarijoje gaminamas gėrimas šitokio populiarumo sulaukė tik Berlyne ir yra parduodamas beveik ant "kiekvieno kampo". Ir tapęs berlynietiško stiliuko atributu.

Legendiniai Rolling Stones vėl Berlyne

Rolling stones fanai prieš dvi dienas išgirdo stulbinančią naujieną - mylima grupė paskelbė į šių metų turne "14 on fire" įtraukianti du Vokietijos miestus. Vienas jų turo koncertų birželio 10 dieną vyks Berlyne, kitas - birželio 19 dieną - Diuseldorfe. Bilietais pradedama prekiauti rytoj, jų kainos - nuo 100 iki 300 eur. Kas nori stovėti netoli scenos, turės mokėti apie 250 eur, o už VIP vietas teks pakloti ir 600 eur. Legendinės grupės fanų Vokietijoje yra tiek daug, kad pigesni bilietai, panašu, ištirps labai greitai. 

Berlyne Rolling Stones koncertuos Waldbiūne atviroje scenoje. Tai viena jaukiausių open air koncertų erdvių Berlyne, talpinanti apie 20 000 žiūrovų. Rolling stones čia jau grojo. Tada, prieš 49 metus, kai jų koncerto laukimas prilygo isterijai, o pats koncertas baigėsi didelėmis riaušėmis ir suniokota arena. Su daugiau nei šimtu sužeistų žmonių, tiek pat suimtųjų, taip sulaužyta arenos įranga, kad dar metus po to niekas negalėjo ten groti, šis koncertas įėjo į istoriją kaip vienas skandalingiausių Berlyne. Tą 1965-ųjų rugsėjo vakarą niekas nežino kaip viskas prasidėjo ir kodėl koncertui net neįpusėjus fanai pradėjo laužyti suolus, griauti stulpus ir kitaip siautėti. Muzikantai taip pat išsigando įsiaudrinusių fanų ir nuo scenos pasišalino kiek ankščiau, tuo sukeldami dar didesnį jų įsiūtį. Nors policijos buvo nemažai, situacijos jie nesugebėjo kontroliuoti ir arena buvo visiškai nusiaubta. Po to net buvo pradėta diskutuoti apie griaunamąjį Rolling stone muzikos pobūdį. Tačiau po 17 metų toje pačioje Waldbiūneje vykęs koncertas praėjo taikiai.

Paskutinįkart Berlyne grupė koncertavo prieš 8 metus Olympia stadione. Prieš 6 metus grupės nariai dalyvavo Berlinalėje, pristatant M.Scorsese filmą "Shine a light". O dabar vėl sugrįžta su tikru koncertu. Tikėkimės, kad riaušės šįkart vyks tik prie bilietų kasų, siekiant gauti išsvajotą bilietuką į neabejotinai garsiausią  metų koncertą. 

Grupės, kuri per savo gyvavimo karjerą pardavė virš 200 mln. albumų.

Bilietų rytoj galite bandyti ieškoti čia: http://www.eventim.de/the-rolling-stones-Tickets.html

Žydų muziejus Berlyne - šiurpoka patirtis

žvangantys veidai

Pilkas, niūrus, aidintis, slegiantis, šiurpą keliantis, betoninis, bespalvis, skambantis, keistai apšviestas, išbalansuojantis jausmus ir mintis, bauginantis, bet kartu labai modernus ir jaudinantis - tokie žodžiai pirmiausiai atėjo į galvą bandant abibendrinti įspūdžius, išėjus iš Žydų muziejaus Berlyne. Jis neabejotinai yra moderniosios architektūros šedevras, pirmiausiai privalomas pamatyti kiekvienam architektui ar norinčiam juo tapti. Aišku, jei jūs nesate žydas ar didelis jų kultūros ir istorijos mėgėjas. Tokiu atveju muziejaus vizitas turėtų būti įtrauktas į privalomąją Berlyno lankymo programą, nes tai yra vienas didžiausių žydų muziejų Europoje. Jo architektas - Lenkijoje gimęs, JAV gyvenantis Daniel Libeskind, pastatęs ir daugiau žymių pastatų Europoje. Daugiau apie muziejų rasite čia: http://www.jmberlin.de

žvangantys veidai

Įeinant į muziejų reikia praeiti saugumo patikrinimus kaip oro uoste ar lankant Reichstago kupolą. Sako, dažnai dėl to susidaro eilės, todėl reikia ateiti ankščiau. Kažkodėl viskas, kas susiję su žydais, reikalauja papildomo saugumo.

Muziejaus ekspozicija prasideda lipant laiptais žemyn. nulipęs patenki į koridorių, su atšakomis. Visa tai turi prasmę, mintį ir simbolizuoja žydų holokausto baisumą. Vieno koridoriaus gale pravėręs sunkias duris, patenki į aukštą betoninę patalpą (24m) su mažu langeliu aukštai viršuje, simbolizuojančią krematoriumą. Kito koridoriaus gale - durys į Ištrėmimo sodą. Tai  kiemelis, pilnas taisyklingai išdėliotų betoninių luitų, po kuriuos vaikštant net supykina, nes pasvirę ir luitai, ir pagrindas. Pasak architekto, taip netvirtai jautėsi žydai, palikdami Berlyną. 

Na, o dar vienos atšakos pabaigoje radome bene įspūdingiausią meninį Menashe Kadishman projektą - ant žemės sumestas metalines žmonių kaukes aukštoje erdvėje, kurios žvanga žmonėms einant per jas. Keistokas jausmas lipti ant žmonių veidų, tegul ir metalinių. Ir tas žvangesys girdimas pusėje muziejaus, neleidžia dar ilgai pamiršti šiurpios instaliacijos.

Ištrėmimo sodas

iš apačios

Kai pagaliau randam laiptus aukštyn ir mūsų kelią pradeda nušviesti pro keistai įstrižus langus krentanti saulės šviesa, atsikvepiam lengviau. Tikra palaima buvo antrame aukšte eksponuojama visame pasaulyje žinomo žydų fotografo Fred Stein nuotraukų paroda. Vokietijoj užaugęs, paskui į Paryžių ir Niujorką emigravęs fotografas perteikia pastarųjų miestų dvasią. Su Leica fotografuotose nuotraukose gausu juokingų atsitiktinumų ir nerežisuotos realybės, parodytas prieškarinio Paryžiaus gyvenimo lengvumas ir visai kitokia Niujorko kasdienybė. Žmonės, žmonės, žmonės visose jo nuotraukose - pradedant benamiais, baigiant žymiais menininkais ir politikais. Daugiau apie jį galite rasti čia: http://www.fredstein.com

dar viena niūri erdvė

Na, o trečiajame aukšte prasideda ekspozicija. Čia galima sužinoti visą žydų istoriją, jų papročius, gyvenamąsias vietas, prekybinius ryšius. Istorimė medžiaga pateikta labai moderniai ir interaktyviai. Galima apžiūrėti paveikslus, suvenyrus, religinius atributus, perskaityti apie žymiausius žmones, peržiūrėti nuotraukas, filmus. Kai kuriuos apžiūrėjome, kai kuriuos praėjome. Mums įdomesnis buvo erdvių išdėstymas ir eksponatų pateikimas, nei aprašai po jais ir didelis kiekis informacijos. 

Reziumuoju: muziejus labai orginalus, architekto fantazija ir idėjų perteikimas stulbinantis, o istoriją, pasirodo, galima pateikti ir va šitaip moderniai, ir kartu šiurpinančiai. Kiek kainavo muziejaus statyba nesidomėjau, bet panašu, kad architektui buvo leista išpildyti visus savo kūrybinius sumanymus be finansinių suvaržymų. Rekomenduoju, palieka įspūdį, nors maloniu jo niekaip negalėčiau pavadinti.

muziejaus fasadas